Kai kaimas paskęsta vakaro tamsoje, septynmečio berniuko namuose trumpam uždegama žvakė. Ji trobos vidurį nušviečia ir ankstų rytą, vaikui keliantis į mokyklą. Kad antrus metus vaikas gyvena namuose be elektros Pakruojo savivaldybės klerkai sužinojo tik iš „Šiaulių krašto“. Ir tik laikraštis privertė juos dirbti.
Namas skendėjo tamsoje
Jei ne iš kamino kylantis dūmas, vakarui temstant manytum, kad kaimo vidury stovinčio mūrinuko šeimininkų nėra namuose. Sodyboje tamsu.
O tuo tarpu elektros šviesa iš aplinkinių kiemų pro langus, praviras tvartų ir daržinių duris jau sklaido kaimo gatvelę gulančią tamsą. Pabeldžiu į tylaus namuko duris.
Tik iš balso suprantu, kad duris atidarė moteris. Troboje atrodo dar tamsiau nei lauke. Šeimininkė neskuba degti žvakės. Kalbamės virtuvėje, kurią šiek tiek apšviečia pro krosnies plyšius sklindanti ugnies šviesa.
„Elektros neturime jau gal ketveri metai. Už skolas atjungė. Sirgo sugyventinis, aš darbo neturiu, skolos augo, kol atvažiavo ir atjungė“, — pasakoja per penkiasdešimtmetį perkopusi namo savininkė.
Į namus grįžta jos trisdešimtmetė duktė, pernai su savo dviem mažamečiais sūnumis persikrausčiusi iš sugyventinio namų pas mamą, į namą be elektros.
Moteris visą dieną kaimynams padėjo gaminti malkas. Galimybė kaime užsidirbti kelis litus ir prisidurti prie išmokos už vyresniojo devynmečio sūnaus neįgalumą — jai itin reta.
Vėliau ji pasakys, kad tądien jos užsidirbti pinigai bus skirti kelionei į Pakruojo ligoninę dėl pirmąją klasę lankančio sūnaus rankos žaizdos perrišimo.
Elektra — ne tik vaiko svajonė
„Su elektra būtų kitas gyvenimas. Ir skalbti būtų lengviau, ir šaldytuvą vasarą turėtume. O vaikams svarbiausia, kad kambary būtų šviesu, kad įsijungtų televizorių“, -- kalba moteris, apkabindama prie jos besiglaustantį sūnų.
„ Ar mama tiesą sako?“— bandau prakalbinti vaiką.
Vietoje atsakymo, berniukas veidu įsikniaubia į motiną. „Tai pats didžiausias noras, — paaiškina motina. — Tuomet vakarais galėtų paišyti, o ir eglutę, kaip kitiems kaimo vaikams, per Kalėdas lemputėm papuoštumėm“, — ir už savo mažąjį kalba moteris, prisitaikiusi buityje apsieiti ir be elektros prietaisų.
„Žvakes reikia taupyti“
Šį rudenį berniukas pradėjo lankyti pirmąją klasę. Pradėjus temti, mama ar močiutė berniuką kviečia į kambarį praustis, pavalgydina ir guldo į lovą. Paprastai tai būna apie septintą.
„Jis visada verkia, kai tik temstant kviečiu praustis. Nes kiti vaikai dar žaidžia, o jam reikia gulti. Kartais leidžiu pasėdėti pas kaimynus ar kaime gyvenančius gimines prie televizoriaus. Ką gi vaikas veiks namuose patamsy?“, — apie savo septynmečio sūnaus nelinksmus vakarus namuose pasakoja vieniša motina. Jos vaikams tėvystė nenustatyta.
„Žvakes reikia taupyti. Jei parafino, baltos — tada savaitei užtenkam vienos, o jei spalvotos — sudega greičiau, kartais reikia dviejų, — paaiškina mažamečio močiutė. — Vakarieniaujant irgi galima apsieiti be žvakės, šaukštą į burną vistiek pataikysi“, — bando šmaikštauti namo savininkė.
Šiuose namuose taupomos ne tik žvakės, bet ir elementai radijui. Jis dažniausiai paleidžiamas žinių ir pranešimų apie orą pasiklausyti.
Šeimą maitina vaiko negalia
Ar yra galimybė atstatyti į namus į elektros tiekimą? Motina ir duktė atsako daug negalvodamos: „Nėra pinigų skolai grąžinti. Jų nelieka nuo pašalpos už vyresniojo neįgalumą“.
Dėl devynerių metų berniuko, besimokančio specialiojoje internatinėje mokykloje, neįgalumo valstybė moka pusseptinto šimto litų per mėnesį. Tuos pinigus Lygumų seniūnijos socialinė darbuotoja motinai „atiduoda“ maisto produktais, padeda jai apsirūpinti būtiniausiais pirkiniais šeimai“.
Kas mėnesį atidedant dalį šių pinigų, buvo nupirkta malkų. Dešimčia ar penkiolika litų per mėnesį mažinama ir skola už elektrą. Ji su baudomis siekia beveik 2000 litų.
„Jei ir mažajam nustatys negalią, tada skolą už elektrą išsimokėsim“, — apie abiems sūnums būdingus vystymosi sutrikimus ir už tai valstybės mokamas pašalpas kalba berniukų motina.
Moteris darbo biržoje buvo išbraukta iš bedarbių sąrašų, kai dėl ligos neatvyko nurodytu laiku ir nepateikė gydytojo pažymos, o jos motina ten nesiregistravo, nes neturi pinigų pasikeisti pasibaigusio galiojimo pasą.
Sužalojimo pasekmės — nežinomos
Be elektros, vargingai augančio berniuko vaikystė nuo šio rudens bus paženklinta dar ir rangu ant dešinės rankos riešo.
Ne daug žaislų ir pramogų namuose turintis vaikas, lapkričio pirmąją su kitais kaimo vaikais žaidė jiems įprastoje tam vietoje–netoli namų esančiuose fermos griuvėsiuose. Berniukas pasakoja, kad jis riešą persipjovė šokdamas nuo apgriuvusios sienos — į ranką susmigo stiklo šukė.
„Buvome su giminėmis išvažiavę į kapines. Sūnus su seneliu liko namuose, tačiau jam nieko nesakęs išbėgo prie fermų. Kai grįžome, sūnus buvo stipriai nukraujavęs, vaikai iš fermų jį parnešė leisgyvį. Kaimynai suteikė pirmąją pagalbą ir iškvietė greitąją. Teko gabenti į Kauną. Jam buvo perpjautos venos ir sausgyslės“, — apie pavojų vaiko gyvybei kėlusį susižalojimą pasakoja motina.
Berniukas tebevaikšto su parišta ranka gipse, du kartus per savaitę motina jį vežioja pas gydytojus keisti tvarsčių. „Medikai sakė, kad gydymas ilgas, nežinia ar valdys pirštus“, — apie sūnų ištikusią nelaimę kalba mama. Dėl to pirmokas jau kuris laikas nelanko mokyklos.
„Elektra nuėjo į antrą planą“
Kaime šios šeimos girtuokliais niekas nelaiko, tačiau pastebi, kad šiems žmonėms praverčia kaimynų ar giminių pagalba, patarimai.
„Į socialinės rizikos šeimų sąrašą vieniša motina su dviem savo mažamečiais sūnumis pateko dar gyvendama pas smurtavusį ir girtuokliavusį sugyventinį. Tuomet tikrai buvo berniukams sunku, gerdavo ir jų motina“, — pasakoja Lygumų seniūnijos socialinė darbuotoja Rita Slavinskienė.
Bet kai moteris grįžo su vaikais gyventi pas motiną, viskas pasikeitė į gera. Po jos ankstesnio gyvenimo, elektra mums nuėjo į antrą planą„, — taip nepilnamečių gyvenimo sąlygomis turėjusi pasirūpinti seniūnijos darbuotoja aiškina apie pastarųjų metų dviejų mažamečių broliukų gyvenimo sąlygas.
Visą tą laiką nei dvi seniūnijos socialinės darbuotojos, nei mokykla, kurioje vaikų gerove rūpinasi socialinė pedagogė, nei rajono Vaikų teisių gynėjai nepajudino nė piršto, kad šie vaikai namuose turėtų bent elektros šviesą.
„Akivaizdu, kad šių vaikų teisės yra pažeidžiamos“, sakė Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė . Ji “Šiaulių kraštui“ pažadėjo išsiaiškinti, kaip galima berniukams padėti ir kas iš valdžios institucijų tuo nesirūpino.
Pakruojo savivaldybės Vaikų teisių apsaugos poskyrio vadovė Giedrė Židonienė „Šiaulių kraštui“ prisipažino nežinojusi, kad rajone yra vaikų gyvenančių namuose be elektros. Valdininkė tikino pasirūpinsianti, kad berniukų motinai būtų skirtos pašalpos ir jomis dengiama bent dalis skolos už elektrą.
Ar išsipildys vaiko svajonė per Kalėdas namuose įžiebti eglutės lemputes?
Savaitės pradžioje į šį „Šiaulių krašto“ klausimą atsakymo neturėję Pakruojo rajono savivaldybės klerkai, suskubo dirbti. Ketvirtadienio popietę vaiko namuose sušvito elektros šviesa.
