Vis dėlto sklando įvairios nuomonės apie tokią pertvarką, tiek išaugusios atsakomybės socialiniams darbuotojams, tiek laisvės vaikams. Portalas tv3.lt domėjosi, kaip prie naujos aplinkos ir sąlygų prisitaiko vaikai ir darbuotojai, kokių nesklandumų kyla.
Ar lietuviai pasirengę gražiam tikslui?
Dar prieš kurį laiką patvirtinta ir pradėta vykdyti globos namų pertvarka skelbė apie institucinių, didelių globos namų naikinimą, vaikus perkeliant į globėjų šeimas ar šeimynas, gyventi butuose su socialiniais darbuotojais, kur jie mokytųsi savarankiškumo.
Šiuo metu iš Vilniaus „Žolyno“ vaikų namų suformuotos trys šeimynos, dvejuose butuose ir name gyvena 25 vaikai. Be to, jau planuojama 38 „Minties“ vaikų globos namų auklėtinius perkelti į naujai įrengtus butus ir namus jau kitąmet.
Vilniaus miesto savivaldybės išplatintame pranešime Vilniaus meras kaip tik irgi pabrėžė pagrindinį ir idealų siekiamą tokios pertvarkos tikslą.
„Mano tikslas – kad visi vaikai augtų šeimoje su tėvais arba įtėviais. Šeimynose jie auga su socialiniais darbuotojais, tačiau jų gyvenimo aplinka jau yra daug artimesnė šeimai: vaikai mokomi gyventi savarankiškai, turi savo asmeninę erdvę“, – teigė R. Šimašius.
Mero žodžiams antrino ir Vilniaus miesto savivaldybės Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktoriaus pavaduotoja Rasa Laiconienė. Specialistės teigimu, iššūkių turėjo visos pusės, be to, iki šiol visuomenė turi nemažai susikūrusi stereotipų.
„Negalima nepaminėti, kad mažesnėje, artimoje aplinkoje lengviau dirbti su vaikais, tiek mokant socialinių įgūdžių, tiek pastebint ir reaguojant į jų emocijas. Žinoma, ne visada pavyksta visiškai išvengti patyčių, ypač paauglių tarpe, bet jas valdyti ir mažinti, tikrai lengviau.
O pagrindinis mūsų tikslas vis tiek yra išmokyti vaikus savarankiškumo buityje, namų ūkio dalykuose. Čia dažniausiai gyvena tie vaikai, kuriems yra maža tikimybė būti įvaikintiems. Be to, yra dalis tokių, kuriuos buvo įsivaikinę, bet vėl grąžino. Tai jų emocijos ir nusiteikimas galima tik įsivaizduoti koks.
Vis dėlto mes specialistų klausėme, kad jie patys nuspręstų, ar nori dirbti su vaikais tokiomis sąlygomis, priešingu atveju – geriau negadintų nei sau, nei vaikams nusiteikimo. Toks gyvenimas šeimynose, mes manome, kad padeda užmegzti artimesnį ir glaudesnį santykį. Nes su jais dažniausiai dirba du specialistai, o naktimis lieka vienas.
Noriu paminėti mūsų dideliu laikomą pasiekimą – pas mūsų vaikus dabar ne tik ateina klasiokai, bet ir juos kviečiasi į savo gimtadienius, ko anksčiau tikrai nebūdavo. Juolab, dabar vaikai jaučia ir savo daugiau atsakomybės, kadangi jiems reikia tiek savo indus plauti, tiek tvarkytis namus, tiek skalbtis. O globos namuose visa tai už juos juk atliekama“, – vardijo privalumus specialistė.
Savivalės ir priespaudos grėsmės
Ne tik specialistams, bet ir paprastiems žmonėms kyla natūralus klausimas ir pamąstymas, kas gali sužiūrėti tarpusavio elgesį ir bendravimą už uždarų durų. Kur viso labo yra du specialistai ir būrelis vaikų.
Vis dėlto kitokia nuomone pasidalijo Vilniaus miesto savivaldybės socialinė darbuotoja, kategoriškai pasisakanti prieš tokią pertvarką.
„Aš čia matau du pavojus. Vienas tas dalykas yra tas, kad tie vaikai yra labai įžūlūs ir sunkūs, nes jų aplinka buvo ydinga. Jie neturi prieraišumo, nes jau nuo vaikystės jo nesusiformavo. Idėja tokia ir buvo graži – jie pavalgo ir susiplauna po savęs kaip tikruose namuose.
Bet yra tokių dalykų, kuriuos mini ir mano kolegos, kad vaikas socialinei darbuotojai sako – nesuplausi mano indų, pasakysiu, kad tu prie manęs priekabiavai. O kas nepatikės vaiku, kaip tai įrodyti įmanoma?
Arba grasina pasakymais, kad darbuotojai juos muša. Ir jie tikrai gali pasakyti tokius išgalvotus dalykus, jeigu reikės, jie net mėlynę gali pasidaryti, nes jie atėję iš kitokios aplinkos.
Kitas dalykas – globos namuose su vaikais dirba daug žmonių, specialistų ir todėl ten mažiau rizikos, kad vaiką terorizuos ar prispaus vienas darbuotojas. Bute, toks pavojus realus ir didelis, jeigu darbuotojas būtų linkęs į smurtą ar prievartą arba tiesiog nusiteikęs prieš kažkurį vaiką.
Abiem pusėm pavojus. Per anksti mūsų visuomenei toks modelis. Aš sakyčiau, kad reikėtų palikti tuos didelius globos namus su visa struktūra, su seselėm, valgyklom ir t.t. Bet, kad būtų galimybė vaikui išsiplauti indus, turėti savo kambarį, savo indus. Grupėse galėtų būti ne po 30, o po penkis vaikus.
Bet struktūra turėtų likti didelė. Nes tuose tiek su vaikais gali daryti ką nori, tiek vaikai gali daryti, ką nori. Jeigu vaikas negrįš namo nakvoti, tai bus kam jį pamokyti, kad pasakytų apie po antklode rankas kišančius darbuotojus. Ir to niekada jokia ekspertizė neįrodys, o to šleivo žmogui niekada ir nepavyks nusikratyti. Labai slidu, reikia suprasti, kad dirbi su viskam pasiruošusių paauglių grupe.
Aš skeptiškai žiūriu į visa tai, kas parašyta. Taip, jie turi mokėti po savęs išsiplauti, susitvarkyti, nes gyvenime mums reikia turėti pareigų, o jie užauga tik su teisėmis. Bet toks išardymas sistemos nėra gerai. Tu nežinai su kuo susidursi“, – pasakojo socialinė darbuotoja.
Kalbinta Vilniaus savivaldybės atstovė R. Laiconienė pabrėžė, kad kur kas didesnė atsakomybė tenka darbuotojams, bet vaikai nuolat raginami išsakyti atsiliepimus.
„Vaikai yra informuoti ir nuolat jiems primenama, kad jie gali kreiptis ir pranešti mūsų atstovams, jeigu jie dėl ko nors jaučiasi negerai ir neramiai. Norima sukurti tą jausmą, kad reikia kalbėti, spręsti problemas, kad jie sulauks pagalbos.
Aišku yra paaugliukų, kurie nori daugiau tos laisvės. Bet dėl negrįžimo nakvoti, vaikai negrįžta į tokius namus, kuriuose jie jaučiasi blogai, todėl kaip ir šeimose, čia socialiniai darbuotojai turi kalbėti, kas vaikams negerai, kodėl jie nenori grįžti.
Buvo viena mergina, su kuria buvo sunku bendrauti ir dirbti, bet mes pakalbėjome su darbuotojomis ir siūlėme jai skirti atskirą kambarį, kur jos neerzintų mažieji, kur ji turėtų savo erdvę. Taip ir buvo padaryta. Iš tiesų vaikai paskirstomi pagal panašų charakterį, pomėgius, draugus, kas su kuo bendrauja. Brolius ir seseris taip pat stengiamasi apgyvendinti kartu. Aišku, mergaitės ir berniukai gyvena atskiruose kambariuose. Ir kol kas negavom rimtų signalų apie savivalės atvejus. O vaikams ši pertvarka išeina į naudą“, – dėstė R. Laiconienė.
Riziką mato ir ministras
Socialinės apsaugos ir darbo ministru tapęs Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ organizacijai vadovas socialinių mokslų ekspertas Linas Kukuraitis mato šios pertvarkos ir naudą, ir grėsmes.
„Bendruomeninis principas ir gyvenimas su šeimynomis butuose ar namuose yra geriau nei dideli instituciniai globos namai. Net tyrimais nustatytas neigiamas poveikis vaikams institucinės aplinkos.
Jiems geriau gyventi kiek įmanoma natūralesnėje aplinkoje, bet, aišku, siekinys, kad vaikai gyventų šeimoje. Natūralesnė aplinka kuria vertę.
Bet siekinys toks, kad kuo daugiau atsirastų vaikų šeimose, globos arba įvaikinimo formomis.
Globos namai nėra natūrali aplinka, aplinkos klausimas yra vienas iš pamatinių, be to, namų ūkio vedimas, tapimas bendruomenės nariais, ta patirtis yra pamatinė vaikams.
Be abejo, ypač naktį turėtų būti sukurta parama darbuotojui, jeigu kiltų konfliktas ar vaikas negrįžtų nakvoti. Svarbu, kad ir darbuotojai gautų psichologinį palaikymą, jaustųsi saugūs.
Be to, čia dirba su jais tik keli žmonės, tai labiau gali pasitikėjimas ir prieraišumas jiems vystytis nei didelėje įstaigoje.
Iš tiesų savivalė – probleminis klausimas tikrai yra. Nors dar socialiniai darbuotojai studijuodami žino, kad jų darbas bus pagrįstas probleminėmis situacijomis, tad čia jau tada kompetencijos klausimas.
Jie turi mokėti dirbti su paaugliu, išmokyti laikytis taisyklių ir išvengti vaikų manipuliacijos. Vadinasi, tai priklauso ir nuo socialinių darbuotojų, ir nuo juos paremiančių organizacijų.
Kaip apsaugoti nuo savivalės, čia rimtas klausimas. Ir kadangi neretai socialinis darbas paremtas principus „vienas su vienu“, kai klientas ar vaikas skundžiasi, sunku suprasti, kur yra manipuliacijos momentas, o kur yra tikra situacija. Bendras standartas yra toks, kad į visus klientų skundus reikia reaguoti rimtai. O realybė paaiškėja dirbant su abiem pusėm“, – tikino L. Kukuraitis.
Ministro manymu, nepasitikėjimas ir saugumo jausmo neužtikrinimas socialiniams darbuotojams irgi prisideda prie to, kad jie formaliai žiūri ir atlieka savo pareigas. Kaip ir kiekvienos naujos tvarkos ar pokyčio rezultatai paaiškėja tik po kurio laiko. Šiuo atveju, atsakomybė bet kokiems veiksmams keliama didesnė, nes tai liečia vaikų gyvenimus.
