Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidentas dr. Dainius Žvirdauskas ir policijos atstovai dalinasi, kaip naujais mokslo metais mokyklos ruošiasi pažaboti šį siaubo ratą, kur psichotropinių medžiagų plitimo problema yra gajausia, kokie mokiniai yra labiausiai pažeidžiami, kokiais būdais mokyklos gali stabdyti kvaišalų kelius bei kaip tėvai kartais atsisako spręsti problemą.
Psichotropinių medžiagų kelių į mokyklas – ne vienas
Anot D. Žvirdausko, rūkantiems dvyliktokams, kuriems jau būna sukakę 18 metų, galima tik pagrumoti pirštu, o jaunesni nori į juos lygiuotis ir seka jų prastu pavyzdžiu. Būdų įsigyti kvaišalų jaunuoliai atranda nesunkiai – gali nusipirkti net iš vyresnių draugų, pakeliui iš namų į mokyklą ar iš mokyklos į namus, net kieme, namuose ir artimoje aplinkoje.
Pašnekovas teigia, kad dažnai vyresni mokyklos mokiniai nuperka rūkalų ir su antkainiu parduoda jaunesniems: „Jei perkama iš parduotuvės, tai yra baisu, bet bent jau žinoma, kokia prekė. Baisiausia yra tai, kad paaugliai kažkur gatvėje gali nusipirkti visiškai neaišku ką. Pavyzdžiui, vyresni mokiniai arba kažkas iš gatvės atsisiunčia psichotropinių medžiagų, rūkalų skystį iš Kinijos ar iš kitur ir parduoda.“
Kalbant apie tai, kokie mokiniai yra lengviausiai įtraukiami į kvaišalų liūną, per savo pedagoginę patirtį pašnekovas teigia pastebėjęs, kad labiausiai pažeidžiami yra sunkius išgyvenimus namuose, tėvų skyrybas ar konfliktus šeimoje patiriantys paaugliai. „Vaikai yra jautrūs, o paauglystės metu vykstant sudėtingiems fiziologiniams ir patologiniams procesams jie dar jautresni. Pažeidžiamiausi yra 5-8 klasių mokiniai, kai prasideda noras bandyti, tyrinėti, kyla klausimai, noras būti autoritetu, kietu,“ – sako D. Žvirdauskas
Anot pašnekovo, psichotropinių medžiagų mokyklose problema skaudžiau kerta didmiesčiams, nei regionams. D. Žvirdauskas teigia, kad „didmiesčiuose medžiagų įvairovė ir prieinamumas ir didesnis, o paaugliai žino į ką kreiptis, iš ko įsigyti. Regionuose, man atrodo, tai vyksta šiek tiek lėčiau.“
Lietuvos policijos komunikacijos skyriaus patarėja Revita Janavičiūtė naujienų portalui tv3.lt pabrėžia, kad siekdami pakeisti situaciją ir išspręsti problemas, pareigūnai analizuoja nepilnamečių susibūrimo vietas, daromus nusikaltimus, jų pobūdį ir tendencijas bei imasi priemonių tai sustabdyti.
Tenka imtis griežtų priemonių
Kalbant apie narkotikų vartojimo ir platinimo prevenciją mokyklose, pašnekovas išskiria dvi galimų taikyti priemonių grupes – kietąsias ir minkštąsias – bei pabrėžia, kad su mokiniais, kuriems nėra 18 metų, be teisėto globėjų sutikimo mokyklos nieko negali daryti.
„Mokyklos galimybės tikrai nėra tokios, kokias turi policija – jie į mokyklą gali atsivesti kinologus, patikrinti paviršius ir kitokius metodus taikyti. Tokios priemonės yra kietosios: pareigūnai, kuprinių kraustymai, paviršių tikrinimas, o minkštosios priemonės yra būtent prevencija, pokalbiai“, – sako jis.
Anot D. Žvirdausko, kai kuriais atvejais kietąsias priemones taikyti yra būtina: „Mano manymu, pačios efektyviausios priemonės yra minkštosios, kurios neduoda iškart greito efekto, bet mokiniai nėra gasdinami, puolami ar kitaip žlugdomi, o leidžiama jiems patiems suvokti pavojus, skiriant tam laiko ir šeimoje, ir mokykloje. Tačiau tikrai yra atvejų, kai be kietųjų priemonių neapsieinama.“
D. Žvirdauskas teigia, kad kiekvienam vaikui taikomos priemonės gali būti individualios: „Jeigu yra glaudus bendradarbiavimas su tėvais, gali pakakti vienų priemonių, o kai kuriais atvejais gali būti reikalinga kažkokia išorės, vaiko teisių, miesto PPT (PPT – pedagoginė psichologinė tarnyba – aut. past.) pagalba ir panašiai.“
Pašnekovas sureagavo ir į Laisvės frakcijos narės Morganos Danielės mintį, kad kietųjų prevencijos priemonių reikėtų atsisakyti: „Aš tam nepritarčiau. Manau, kad jų taikymas turi būti pamatuotas, bet jų atsisakyti negalima. Reikėtų tartis, galvoti ir pirmiausia nusistyti realų problemos mastą. Man atrodo, siemkiamybė turėtų būti pilietiška bendruomenė, į kurią tokie dalykai nepatektų”, – sako D. Žvirdauskas.
LMVA prezidentas tiki, kad teigiamą efektą duos ir nuo rugsėjo mokinių tvarkaraščiuose išdygsianti gyvenimo įgūdžių programa, tačiau sako, kad tvirčiausias pagrindas, galintis sustabdyti problemą yra pilietiška bendruomenė: „Jokios psichotropinės medžiagos arba žalingi veiksniai neateis į klasę, kur yra pilietiškas požiūris. Ten, kur yra efektyvi komunikacija, pasitikėjimu grįsti santykiai tiek šeimoje, tiek klasėje. Tokioje klasėje atsiradus problemai, informacija ateina labai greitai, tuomet tėvai, mokykla imasi priemonių ir stabdo tolesnę eigą.“
Savo ruožtu Lietuvos policija dalinasi, kad pareigūnai prevencines priemones mokyklose taiko pagal poreikį. Jie mokiniams kartu su sveikatos priežiūros specialistais veda paskaitas apie galimas rizikas ir bausmes, taip pat organizuoja susitikimus su mokinių tėvais, pedagogais.
Moksleiviai į mokyklas ateina jau alpstantys
D. Žvirdauskas pasakoja, kad „dabar vis dažnesni atvejai, kai į mokyklas vaikai ateina jau apsvaigę ir beveik alpsta ar prastai jaučiasi, juos pykina. Sukrečia tai, kad parūkę ar kitų psichotropinių medžiagų pavartoję vaikai susiduria su rimtais sveikatos sutrikimais, kurie gali būti ne trumpalaikiai, o ir išliekamieji reiškiniai, priklausomybės. Pavyzdžiui, jei kalbame apie elektroninį skystį, teko girdėti, kad platintojai lyg augina savo klientą. Supila mums nežinomų opioidų, o vaikai, juos rūkydami, vis labiau pripranta ir vėliau jau gali paprašyti smailo ar kitų medžiagų.“
Pašnekovas sako, kad gali būti ir tokių atvejų, kai nebeturintį pinigų vaiką platintojai ragina pačiam užsiimti platinimu – taip įsisuka jau visai kitas siaubo ratas, tada jau vaikui reikia rimtos pagalbos. Bandant spręsti šią problemą, anot pašnekovo, labai svarbu yra įsivertinti problemos mastą:
„Reikia, kad kompetentingi žmonės susėstų ir išspręstų, kaip vykdyti šito psichotropinių medžiagų vartojimo procesą. Galima tai daryti per klausimynus, per įvairias metodikas, tačiau reikia investuoti ir pirmiausia nusistatyti šitos problemos mąstą. Dabar mes kalbame apie tokius pavienius atvejus nežinodami realių skaičių, realaus tos juodosios rinkos masto.“
Kartais spręsti problemą trukdo tėvai
D. Žvirdauskas pabrėžia, kad mokyklose vaikų kuprinės negali būti tikrinamos, jei mokykla neturi raštiško tėvų sutikimo. Pašnekovas sakė, kad tais atvejais, kai mokykloje yra pastebimas veipinantis mokinys, į mokyklą kviečiami tėvai, su jais tariamasi, kaip galima problemą spręsti.
„Tokios priemonės efektyviausios tada, kai pavyksta sutarti su tėvais, jeigu jie pasirašo raštišką sutikimą, kad juos ispėjus bent jau skambučiu, mokykloje būtų galima patikrinti vaiko daiktus. Dabar galima ir nuotoliu paskambinti tėvams, kad jie galėtų stebėti, kaip jų vaikas atskirame kabinete ant stalo deda savo daiktus ir ką ten randame. Žinoma, būna atvejų, kai tėvai neleidžia tikrinti ir mes nieko negalim padaryti”, – sako D. Žvirdauskas.
LMVA prezidentas dalinasi istorija, kai vienoje mokykloje būtent tėvų iniciatyva buvo išaiškintas visas platintojų tinklas: „Tėvai žinojo problemą, tarėsi su mokykla, informavo ir pareigūnus. Buvo pritaikytos specialios priemonės, klausomasi telefoninių pokalbių ir taip išaiškintas visas platintojų tinklas“, – pasakoja D. Žvirdauskas.
LMVA prezidentas mano, kad bendradarbiaujant su tėvais galima pasiekti geriausių rezultatų taikant tiek minkštąsias, tiek kietąsias priemones, esą tariantis su tėvais galima parinkti vaikui individualias priemones ir rekomendacijas. Svarbiausia, anot pašnekovo, kad tiek mokykla, tiek tėvai stengtųsi vaiką užimti naudinga veikla: „Gamtoje tuščių vietų nebūna. Jeigu vaiko para nėra užpildoma turininga veikla tiek pamokose, tiek neformaliajame švietime, tuomet tose tuščiose vietose gali atsirasti destrukciniai dalykai“, – sakė jis
Visgi ne visai tėvai imasi veiksmų sprendžiant problemas. D. Žvirdauskas teigia, kad būna ir tokių, kurie stengiasi ginti savo vaikus:
„Labai retai, tačiau pasitaiko atvejų, kai tėvai net atsiveda savo šeimos teisininkus. Jei mes pagauname vaiką galimai vartojantį psichotropines medžiagas, informuojame tėvus, kad norime pranešti pareigūnams, o gauname advokato laišką. Taip tėvai savo vaikus ginti gali net net jei atrodo, kad galbūt vaikas jau turi priklausomybę ar galbūt pats platina. Tai yra visiškai pavieniai atvejai, bet jų yra.“
