Gargždų „Minijos“ progimnazijos Gobergiškės skyrius tiesiog švyti: 130 metų skaičiuojanti mokykla pernai spalį baigta modernizuoti. Už pusę milijono eurų čia atnaujinta viskas, tačiau nei kieme, nei viduje vaikų klegesio negirdėti. Vietiniai garsiai svarsto, kodėl.
„Matyt, kažkam parduos. O ką gali žinot", – svarsto vietos gyventojas Vladas.
35 darželinukai ir pradinukai jau trečius metus glaudžiasi bendruomenės ir kultūros namų patalpose. Girgždančiomis grindimis ir nuolat perdegančiomis elektros lemputėmis salė tarnauja ir kaip klasė, ir kaip valgykla, vaikai čia net sportuoja ar ilsisi pertraukų metu pro langą žvelgdami į tviskančią mokyklą kaip nepasiekiamą svajonę.
„Buvo nuspręsta, kad tą pastatą, turintį tokį gražų amžių, reikia renovuoti, reikia jį išlaikyti, labai daug pastangų dėjo ir mokykloje besimokančių vaikučių tėveliai, jie norėjo, kad mokykloje, kurią jie baigė, mokytųsi ir jų vaikai", – pasakojo mokytoja Rasa Meilytė-Jurjonienė.
Taigi prieš trejus metus vaikai išprašyti, imtasi darbų, pernai spalį jie baigti, bet įžengti į pastatą vis dar negalima. Mokytojos sako jau praradusios viltį.
„Ir dėl vaikų saugumo, ir dėl emocinės būsenos, ir dėl to, kad kaip sakom mes, patiekim kad ir patį skaniausią maistą į nešvarią sudužusią lėkštę, jis nebus skanus ir kokybiškas", – kalbėjo mokytoja.
Išties pastatas atrodo įspūdingai, viduje – jauku, šviesu, šilta, puošia nauji suolai, lentos. Tiesa, kai kurie sprendimai kelia klausimų: ar būtinai dviaukščiame pastate reikėjo lifto neįgaliems mokiniams, kai per visą mokyklos gyvavimo šimtmetį nė vieno tokio ugdytinio nepasitaikė, kam reikalingos kelios dušinės, tačiau mokyklos bendruomenė sako, kad niekas su jais projekto nederino, buvo „nuleista iš aukščiau“. Mokykla atrodo taip, lyg jau rytoj čia būtų galima mokytis.
„Kadangi neturim leidimo, negaliu aš ugdymo proceso pradėti ten. Ir ypač, kai, sakykim, respublikoje retai mokyklose kur yra ir liftas, o jeigu užstrigtų, aš vakar gavau už tėvelių laišką, prašymą pradėkim be leidimų ugdymo procesą, nerizikuoju, kadangi yra techniniai dalykai, yra juridiniai dalykai“, – kalbėjo „Minijos“ progimnazijos direktorius Julius Gindulis.
Statybos ir kelių priežiūros skyriaus vedėjas sutinka, kad labai neprotinga ir neekonomiška jau ketvirtą mėnesį šildyti tuščią mokyklos pastatą, į kurį vaikai vis negali įkelti kojos. Išpildžius higienistų reikalavimus, ugniagesiai turi priekaištų dėl vieno lango ir perdangas laikančių sijų.
Visgi, visi trūkumai privalo būti ištaisyti iki vasario 20 d. Tad blogiausiu atveju vaikai esą civilizuotai mokysis jau kovą. Tačiau čia iškyla dar vienas rimtas klausimas: ar bus kam už pusę milijono modernizuotoje mokykloje mokytis?
Mokyklos direktorius atviras: tokios mažos kaimų mokyklėlės pamerktos žlugti: „Manau, didžioji problema yra tai, kad yra pradiniam ugdyme jungtinės klasės, ir dabar kada jau nuo sausio antros dienos priimam prašymus tėvelių į pirmą klasę, pirmas klausimas, ar jungtinės klasės. Kadangi vaikų skaičius nedidelis, ir mes esam priversti vadovaujantis Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos dokumentais, kai yra vaikų skaičius mažas ir mes jungiame pirmą klasę su trečia, antrą su ketvirta."
Tėvai, prašę modernizacijos ir parašais paliudiję, kad nori čia vesti savo atžalas, dabar vaikus veža į vos už 6 km esančius Gargždus. Likę džiaugiasi maža bendruomene.
„Vaikai tiek neišsibalansuoja, jų yra mažiau, jie jaučiasi saugiau, ramiau, ir, aišku, prie to vaiko, kuris turi žemesnius ugdymosi pasiekimus, jam gali skirti daugiau laiko, kad ir mūsų jungtinės klasės yra, tose klasėse yra po 10 vaikų, bet mes kiekvieną pamoką prieiti prieinam prie kiekvieno mokinio“, – apibendrino mokytoja.
Tokių pavyzdžių, kai seni mokyklų pastatai už milijonus kaimuose renovuojami, o vėliau juose nebelieka kam mokytis, per visą Lietuvą – gausybė. Kartais pastatai virsta bendruomenės namais, tačiau nemažai tokių ir lieka tiesiog užkaltomis durimis.
Daugiau žiūrėkite reportaže:
