Kas vyksta pas valdančiuosius – nesutaria su galimais partneriais ar su saviškiais? Apie tai TV3 Žinių „Dienos komentare“ kalbamasi su BNS vyriausiuoju redaktoriumi Vaidotu Beniušiu.
Kas vyksta su koalicijos lipdymu? Atrodo, politikai sako, kad tuoj pasirašys sutartį, bet ji vis nukeliama.
Tam, kad derybos dėl koalicijos būtų efektyvios, orientuotos į rezultatą, yra labai svarbi lyderystė. Konkrečiai – premjero lyderystė.
Ministras pirmininkas turėtų būti tas žmogus, kuri priima esminius sprendimus tiek dėl ministrų, tiek dėl būsimo biudžeto. Premjeras turėtų rodyti iniciatyvą ir aiškiai nubrėžti derybines ribas.
Dabar iš šalies gali susidaryti įspūdis, kad Saulius Skvernelis nerodo nei lyderystės, nei iniciatyvos. Jis sau yra pasilikęs keletą atvirų kelių: pradedant atsistatydinimu ir baigiant darbu Europos Komisijoje. Realiausias variantas, kad jis liks premjeru.
Šitame kontekste mažieji koalicijos partneriai, matydami gana sudėtingą savo situaciją, žemyn važiuojančius reitingus, svarsto, kaip jiems dabar išlikti politikoje po kitų metų Seimo rinkimų, nori būti labai matomi, nori prisistatyti kaip esantys socialiai jautrūs.
Toks lyderystės nebuvimas ir mišinys lemia, kad matome daug „galbūt“, daug pareiškimų, daug stumdymosi pečiais, atsistojimų į įvairias pozas, gąsdinimų, grasinimų. Ir panašu, kad šį procesą dar matysime bent kurį laiką.
Sakote, kad lyderiu turėtų būti Saulius Skvernelis, tačiau panašu, kad reguliuoja Ramūnas Karbauskis. Tai ką dabar galima manyti – ar nesutariama kažkur viduje, ar nesutariame išorėje su koalicijos partneriais dėl postų?
Viena vertus, yra premjero galutinio aiškaus sprendimo ir jo vizijos nebuvimas – tai yra vienas iš esminių faktorių. Nes premjeras turėtų būti ašis, kuri viską aplink save lipdo.
Bet, lygiai taip pat, partija „Tvarka ir teisingumas“ ir Socialdemokratų darbo partija, mato, kad po kitų Seimo rinkimų yra reali tikimybė, kad nepateks į valdžią. Tai kelia įtampą tų partijų viduje, todėl yra svarstomi įvairūs scenarijai.
Kai kas gal norėtų, kad būtų bendras sąrašas su valstiečiais artėjančiuose Seimo rinkimuose, taip norint užsitikrinti bent keletą vietų Seime.
Kiti mano, kad geriausia būtų keltis į opoziciją ir iš ten imti kritikuoti valdžią, kad būtų labiau matomi.
O kaip dėl postų, ką dabar apie tai girdime? Tiek tvarkiečiai, kurių frakcija šviežiai suskilo, tiek socialdarbiečiai nori gauti net po porą ministrų portfelių. Ar jie ne per daug apsižiojo būdami tokie mažučiai?
Jų perspektyvos nėra rožėmis klotos. Kita vertus, be jų sudaryti valdančiąją koaliciją irgi nebūtų įmanoma ir jie tą puikiai supranta.
Tas jų didelis apetitas yra paaiškinamas. Juk bet kokiose derybose pradžioje užkeliama kaina. Kitas dalykas, kad scenarijų partijų viduje yra labai daug. Kai kurie jau ima laidoti viltis ir pradeda svarstyti apie savo asmeninės gerovės užsitikrinimą – keldami rentų klausimus ir panašius dalykus.
Kiek yra pagrįsti teiginiai, kad šias derybas drasko rietenos dėl Europos komisaro posto? Nes mes girdime, kad ponas Saulius Skvernelis jo nori, ir ponas Elvinas Jankevičius, ir ponas Linas Linkevičius.
To posto norėtų, tikriausiai, daugiau nei pusė Vyriausybės narių. Įskaitant ir premjerą. Panašu, kad tos galimybės Saulius Skvernelis nėra iki galo atmetęs. Nors, manau, kad jis supranta riziką, jog jo kandidatūra galėtų būti net atmesta svarstant Europos Parlamente. Atmesta ji gali būti ir dėl anglų kalbos nepakankamo žinojimo, ir todėl, kad jo Vyriausybėje nebuvo moterų, ir dėl jo draugystės su Lenkija, tai gali užkliūti kai kuriems Lenkijos valdžios kritikams. Bet jis tą kelią palieka atvirą. Kaip Skvernelis pats sako, kad pradžioje nori pasižiūrėti, kas taps naujuoju Europos Komisijos pirmininku. Ir tada jis žada, kad seks pokalbiai ir bus priimti sprendimai.
Be abejo ši pozicija yra patraukli daugeliui politikų, tai vienas iš derybų objektų, tačiau tai nėra pats pagrindinis klausimas.
