Ketvirtadienį nedidukėje sostinės senamiesčio galerijoje praeityje garsus žurnalistas ir visuomenininkas, o dabar - tiesiog talentingas ir produktyvus dailininkas Vaidotas ŽUKAS pristatė personalinę paveikslų parodą daugiaprasmiu, tačiau šiais laikais kaži kodėl jau skaudžiu pavadinimu „Kol dar esame Lietuvoje". Skubame pasikalbėti su autoriumi apie kultūrą ir Lietuvą, kol abi jos mūsų pasaulyje dar aptinkamos.
- Parodos pavadinimas reiškia, kad autorius nori atkreipti publikos dėmesį į Lietuvos kultūrą, autentiškus nacionalinius turtus, kuriuos užmiršome esant?
- Pasiūlydamas šį pavadinimą, norėjau akcentuoti iš karto kelis aspektus. Šiandien, kai emigracija ir kosmopolitizmas tampa opia visos Lietuvos valstybės problema, lietuviškumas man yra ypač brangus - kaip nykstanti vertybė. Tik štai klausimas - kaip jį pateikti, kokias kalbėjimo formas pasirinkti, kad visuomenė panorėtų ties juo suklusti? Pompastiški patriotiniai šūkiai, tiesmukos, persaldintos lietuvybės deklaracijos visuomenei yra atkarios, todėl savo kūriniais kviečiu ne mojuoti trispalvėmis vėliavomis ar giedoti Lietuvai ditirambus, o ramiai apmąstyti save kaip lietuvius, kaip šio krašto, šios kultūros žmones su savo išskirtinumais ir slėpiniais.
Kita vertus, žmogus yra keliaujanti būtybė ir jo kelionėse įgyjama gyvenimo patirties, kitų kultūrų pažinimo, atsiranda galimybių naujoms įdomioms patyrimų jungtims. Žmogus tokiu būdu išgyvena vertybes, plečiasi jo fantazijų, jo kūrybinės erdvės. Nemaža dalis garsių pasaulio menininkų savo gimtojoje šalyje neužsibuvo: kas iš Graikijos - į Ispaniją, kas iš Serbijos - į Rusiją, kas iš Europos - į Australiją ir tose svečiose šalyse, svetimoje kultūrinėje aplinkoje prapliupdavo galingiausia kūrybine versme. Antai Baironas išvažiavo į Graikiją ir žuvo už Graikijos laisvę...
Na, bet vaizduojamieji menai, tapyba tuo ir išsiskiria iš kitų menų, kad čia plepėti negalima. Tapyba kalba užuominomis, vos vos pulsuojančiais štrichais, kurie arba užkabina žiūrovą, arba prasprūsta pro šalį.
- Menininkui, ko gero, norisi visuomet tvyroti tik kūrybiniame registre - virš socialinių ir netgi tautinių dalykų, negalvojant nei apie politiką, nei apie ekonomiką?
- Dailininkui, mano nuomone, tikrai nebūtina būti visuomeniškai aktyviam ar patriotiškai nusiteikusiam. Meno kalba kūrėją įgalina kalbėti ir elgtis laisviau nei tiesiog pilietį. Tačiau tam tikrais ekstremaliais istoriniais ar psichologiniais valstybės gyvenimo laikotarpiais tiesiog norisi apie tai kalbėti. Įvairiais būdais, kuriuos tiki būsiant veiksmingus. Kaip tik dėl to penkiolika gyvenimo metų atidaviau aktyviai visuomeninei veiklai, žurnalistikai... Jaučiuosi šį tą atlikęs, nors ir nežinau, ar konkrečių rezultatų brandinant mūsų atvirą, laisvą, demokratinę visuomenę manoji veikla paliko. Ką galėjau, tą padariau.
Tačiau kiekvieno žmogaus gyvenime taip pat esama laikotarpių - jau penkeri metai, kai iš aktyvios visuomeninės veiklos pasitraukiau ir grįžau prie savo tikrojo pašaukimo, svarbiausios veiklos - kūrybos.
- Menininkas turi apsispręsti, ar tiesiog kurti, ar imtis rūpintis kultūros ir menininkų, visuomenės švietimo reikalais? Tiesiog dirbti tuo pat metu dviejose srityse nepakanka nei laiko, nei energijos?
- Na, ne. Aš taip nesakyčiau. Jei žmogus mąsto, jeigu jam rūpi, jeigu jis turi idėjų, tad tas idėjas galima įgyvendinti įvairiose srityse - tiek tapyboje, tiek žurnalistikoje. Svarbu, kad jis turėtų ką pasakyti.
Iš žurnalistikos, aktyvios visuomeninės veiklos pasitraukiau pamatęs, kad visuomenė - jau nebe ta medžiaga, iš kurios kažką galėtum lipdyti. Ji nebenori būti lipdoma. Matau visuomenės praradimus, valstybės nesėkmes. Dirbau progresui, o šiuo metu esama regreso laikotarpio, tad man teko pasitraukti. Grįžau prie to, kas turi daugiau išliekamosios vertės - tapau, sodinu medžius. Pasodinau keturias dešimtis obelų, didelių erškėčių krūmų su sūnumi prisodinome, ąžuolų nemažai...
- Visuomenei tiek laiko buvo kalbama vien tik apie politiką ir ekonomiką, kad apmirė jos kultūros receptoriai ir netgi kultūros alkis. Ar valstybinis, visuotinis dėmesys kultūrai negalėtų to regreso vėl paversti progresu?
- Visa tai, ką sakote, be abejonės, yra svarbu. Tačiau nenoriu pasakyti, kad šios mano parodos ar apskritai mano kūrybos tikslas yra spręsti šalies kultūros problemas. Menas, kultūra yra vertybė savaime, niekam neturinti tarnauti - nei valstybei, nei Bažnyčiai, nei bet kokiai ideologijai. Daug kas norėtų meną pritraukti prie politikos, edukacijos srities, norėtų jį kam nors pritaikyti, tačiau visa tai - klaida. Didis menas nėra ir negali būti pritaikytas. Net pats Romos popiežius prieš tris dešimtis metų pasakė, kad dvasininkijai jokiu būdu nereikėtų traukti meno į savąją pusę. Tokiu būdu menas tik apvagiamas.
- Tačiau mes turime kitą kraštutinumą - kultūra palikta konkuruoti verslo sąlygomis, kitaip tariant, nykti.
- Manau, kad kultūros žmonės visuomet dirbs kultūrai, kad ir kokias raiškos priemones ar veiklas rinktųsi. Kiekvienas jų jaučia, ką gali padaryti - tą ir daro. Jei kas geba vienyti sąjungas, asociacijas, tad ir vienija. Kaip aš kitados...
Bet kurdamas jis negalvoja, ką tuo nori pasakyti, neanalizuoja savo idėjų, galimų jos rezonansų visuomenės sąmonėje... Kurdamas menininkas dirba, mėgindamas kuo tiksliau įkūnyti savąją viziją. Ir viskas. Daugiau niekam kitam nelieka laiko. Paskui jau galima svarstyti, apie ką darbas kalba, filosofuoti, verbalizuoti kūrinio idėją... Tačiau tikroji kūryba sau tokių klausimų iš tiesų net neužduoda.
- Viena iš jūsų minėtų parodos pavadinimo interpretacijų - emigracijos aktualizavimas. Tikite, kad menu, nacionalinių vertybių parodymu galima emigrantų srautą pristabdyti?
- Svetur taip pat esama kultūros. Ir normalus, kultūrai imlus žmogus išvykęs į užsienį mokės kūrybiškai “pasiskolinti" savo sielai ir savo kūrybai vietinės aplinkos, kurios jungtis su jo mentalitetu gali sukelti gražių skambesių. Sąžiningas menininkas ir sąžiningas savosios tautos atstovas tą “skolą" būtinai grąžins vietinei aplinkai atnešdamas šio to iš savosios kultūros aruodų. Gyvenimo lūžiai bet kurį žmogų gali priversti emigruoti. Bet svarbu, kas jis savo viduje. Jei žmogus turi savąjį identitetą, neišvengiamai (net ir nesąmoningai) atstovauja savojo krašto kultūrai ir ją skleidžia. O žmogus, kuris savosios kultūros neturi, ir neemigravęs nesijaučia savosios tautos dalimi.
- Bet ar tie žodeliai “kol dar esame" nėra šiurpi užuomina, kad greit nebebūsime?
- O ką gali žinoti? Juk išsivaikščiojimas jau vyksta. Ir vyksta žiauriu tempu. Tad neaišku, kaip visa atrodys po trisdešimties metų. Todėl ir sakau: kas galime čia likti, likime. Bent jau tam, kad išsaugotume, semtumėmės ir puoselėtume savosios nacionalinės kultūros, savosios tautos dvasios turtus. Juos turint galima išmokti klajoti po visą pasaulį neprarandant savęs.
Tad ir mokykimės, “kol dar esame Lietuvoje". Tariu tai su liūdna ir šiek tiek ironiška šypsena. Kaip ir savosios parodos pavadinimą.
Rimvydas STANKEVIČIUS