Gegužės 7 d. buvo pažymėtas pirmasis Rytų partnerystės iniciatyvos gimtadienis. Nebuvo didelės puotos — nei pyrago, nei klounų — tik keletas subliūškusių balionų, likusių dar nuo anų gimimo metų.
Rytų partnerystės iniciatyva, su fanfaromis ir aukštomis frazėmis pirmą kartą pristatyta Prahoje, iki šiol taip ir nepasiteisino. Tam būta įvairių priežasčių, tačiau, nepaisant visų trūkumų, pastarieji mėnesiai parodė gerą žadančių ženklų dėl šios iniciatyvos ateities. Jie pasirodė Europos Sąjungos (ES) rytinėse kaimynėse: Rusijoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje. Labai svarbu, kad ES suvoktų, kokia svarbi galimybė gerinti santykius ir stiprinti bendradarbiavimą su šiomis valstybėmis. Juk tai gali būti įgyvendinta be revoliucinių politikos nukrypimų ir fundamentalių politinių laisvių aukojimo.
Praėjus dviem dienoms po Rytų partnerystės blyškaus gimtadienio, Rusija pompastiškai ir ištaigingai šventė Pergalės dieną — Lenkijos, Amerikos ir Rusijos kareiviai žygiavo koja kojon per Raudonąją aikštę. Taip ši šalis ne tik paliko galingos, savimi pasitikinčios valstybės įspūdį, bet ir pademonstravo siekį gerinti santykius su Vakarais. Šį atvirumą Rusija taip pat rodė po Smolensko tragiškų įvykių.
Būkime blaivūs — naujos Rusijos mes neatradome, bet aš tikiu, kad kai kurie šiandieninės Rusijos veiksmai jau žengia toliau, nei tik retorika, todėl būtų klaida, jei ES nepasinaudotų šiuo naujuoju Rusijos pragmatizmu.
Mums nebūtina spausti mygtuką „perkrauti“, kad pasiektume tikslą — užtenka konstruktyvaus požiūrio ir noro eiti į kompromisus, kai to reikia. Tai galioja tiek Rusijos, tiek Baltarusijos, tiek Ukrainos atžvilgiu.
Ilgą laiką ignoravusi Baltarusiją, pastaruoju metu ES pradėjo laikytis pernelyg supaprastintos „botago ir meduolio“ pozicijos šios šalies atžvilgiu. Bėda ta, kad nuolaidos nėra tokios jau didelės, o nuobaudos — neadekvačios nusižengimams. Tokios ES priemonės, kaip Baltarusijos prekybos suspendavimas ir atsisakymas išduoti vizas aukšto rango Baltarusijos pareigūnams iš tiesų nedavė apčiuopiamų rezultatų. Baltarusijos prisijungimas prie Rytų partnerystės iniciatyvos 2009 m. vasarį trumpam įžiebė vilties kibirkštėlę, tačiau taip ir netapo rimtu politiniu persilaužimu. Kaip bebūtų, reikia pripažinti, kad Aleksandro Lukašenkos režimas po truputį stengiasi gerinti šalies verslo aplinką. Žingsnis po žingsnio atveriamos durys stambaus masto užsienio investuotojams, sėkmingai tvirtinami privatizavimo sandoriai. Todėl atsiranda vilties, kad ekonominiai liberalizavimo elementai peraugs į politinius.
Žvelgiant geopolitiškai, tikiu, kad Lietuva, remiama ES struktūrų ir, galbūt, bendradarbiaudama su Lenkija, galėtų tapti Baltarusijos tiltu į Europą. Ne šiaip sau A. Lukašenka apsilankė Vilniuje 2009 m. rugsėjį. Juk tai buvo tik antras jo vizitas į ES šalį per pastarąjį dešimtmetį. Santykiuose su Baltarusija kompromisai neišvengiami, tačiau svarbu, kad kalbant apie Baltarusijos režimą ir ateities bendradarbiavimą nebūtų pamirštami žmogaus teisių ir demokratizacijos klausimai.
Kalbant apie regiono stabilumo išsaugojimą, ne mažiau svarbi už Rusiją ir Baltarusiją yra Ukraina. Pastaraisiais metais Ukraina buvo įtrauktą į politinio futbolo žaidimą. Manau, kad ši šalis neturėtų būti spaudžiama rinktis tarp Rytų ir Vakarų — juk tai nesvarbu. Šiandien ES turi galimybę sukurti tokį naują požiūrį į Ukrainą, kuris įtrauktų ir Rusiją — aš kalbu apie energetinį saugumą.
Kaip byloja pastarosios kumštynės Ukrainos parlamente, tai nebus lengva, tačiau esama gerą žadančių ženklų. Savo inauguracinėje kalboje Viktoras Janukovičius pažymėjo, kad Ukraina turėtų pasitarnauti kaip tiltas tarp Rytų ir Vakarų. Saugumas ir energetika — tai dvi sritys, bendradarbiavimui kuriose prireiktų ilgo proceso, kad išgydytume Ukrainos prakeiksmus. ES turėtų padėti suformuoti energetinį sandorį tarp savęs, Rusijos ir Ukrainos, tokiu būdu užtikrinant pastovų dujų tiekimą Europai ir tuo pačiu — Rusijos įsitraukimo saugumą.
46 mln. gyventojų turinti Ukraina yra gyvybiškai svarbi ES rytinė kaimynė, tuo tarpu Ukraina labai priklauso nuo ES prekybos ir finansinio stabilumo prasme. Dėl ekonominės sumaišties Rytų partnerystė neturėjo lemiamos įtakos Ukrainai, tačiau dabar atėjo laikas iš esmės atgaivinti iniciatyvą, susitelkiant ties tokiais tikslais, kaip laisva prekyba ir vizų liberalizavimas. Neabejoju, kad tai sulauktų ir Ukrainos visuomenės teigiamo įvertinimo.
Manau, kad Lietuvos siekis giliau integruotis į ES negali prieštarauti geresnių santykių siekimui su Rusija, Baltarusija ir Ukraina. Bendradarbiavimas svarbus, tačiau ne bet kokia kaina. Politinės laisvės ir žmogaus teisės negali būti nustumtos į šoną. Mums ypač svarbu, kad ES bendrai, o ypač Lietuva, aktyviai siektų glaudesnio bendradarbiavimo su mūsų rytiniais kaimynais, net jei išlieka kai kurių skirtumų. Puiki galimybė šiam procesui suteikti naują postūmį — tai Rytų partnerystės iniciatyva, kuri turi būti peržiūrėta, suformuojant aiškesnę darbotvarkę ir tikslus.
Viktoras Uspaskich
