„Tauta laukė, apsisprendimas skelbti nepriklausomybę buvo, todėl ir reikėjo skelbti“, – prisimindamas lemtingąją 1990-ųjų kovo naktį, portalui Balsas.lt sakė Nepriklausomybės akto signataras, Lietuvos respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narys Vladas Terleckas.
Tačiau prisimindamas vėlų kovo 11-osios vakarą, kai likus kiek daugiau negu valandai iki vidurnakčio Aukščiausioji Taryba (AT) absoliučia balsų dauguma priėmė Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, jis prisipažino jautęs ne euforiją, o nerimą. Ir ne tik dėl skubėjimo.
„Paskelbėme aktą naktį – be 16 minučių 23 val. Nors ir skubėjome, dienos metu buvo galima tai padaryti. Išeinam po to naktinio posėdžio, aplink minia žmonių, sveikinimai, ovacijos, gėlės. O aš einu ir galvoju – kada pasitiks pasipiktinę, smerkiantys? Taip ir buvo, 12 ar 13 dieną ateinam iš ryto – jau kiemelyje laukia. Protestas. Dėl ko? Kad ne tą išrinkom AT pirmininku. Patys jie tai sugalvojo? Abejoju. Tokie buvo balsavimo rezultatai, ir juos ir reikia priimti“, – prisimena V. Terleckas.
„Sovietinė AT priėmė nutarimą, kad mūsų AT posėdis turi prasidėti kovo 10 d. 21 val. Į ką tai panašu, koks tikslas? Kad jau „apspangę“, pavargę priimtume kokią kvailystę?“, – ir šiandien klausia jis.
Anot V. Terlecko, nors „mes buvome vieningi dėl principinių klausimų, bet buvo visko. Valstybė dar tik buvo kūdikėlis, o protų jaukimas jau vyko“. Bet svarbiausia, ką įsiminęs sako signataras, „darbas iki alpimo, atsakomybė, daugybė visų sričių įstatymų projektų“.
Kodėl Vakarai neskubėjo pripažinti Lietuvos?
Kalbėdamas apie darbus, atliktus prieš Lietuvai paskelbiant apie nepriklausomybės atkūrimą ir iškart po to, ekonomistas, nuo 1972 m. tyrinėjęs tarpukario Lietuvos pinigų ir bankininkystės istoriją, o nuo 1989 m. vadovavęs Lietuvos savarankiškos pinigų bei kredito sistemos kūrimo grupei, parengusiai daugelį pirmųjų Lietuvos bankininkystės įstatymų projektų, ekonomistas, paklaustas, kodėl Vakarų valstybės taip atsargiai reagavo į Kovo 11-osios aktą ir neskubėjo pripažinti Lietuvos, atsako tiesiai: visą lėmė išskaičiavimas.
„Pragmatiškas cinizmas ir didžiųjų valstybių interesai. Ir sienų stabilumas, nekeičiamumas. Helsinkio susitarimas įtvirtino, kad sienos nekeičiamos, o tai garantavo stabilumą. Vakarai svėrė ir ekonominius, ir politinius aspektus. Juos jaudino, kuo pavirs visa buvusios TSRS erdvė, jeigu prasidės dalijimasis, ir kaip į tai reaguos centras – Maskva. Triuškins ar netriuškins. Juk aktyviai veikė ir sovietinė propaganda, kuri aiškino, kad čia yra nacionalistai, kad skriaus tautines mažumas, kad kils didžiulės problemos, nes valstybingumui mes nesubrendę“, – aiškino V. Terleckas.
Anot jo, buvo vilčių, kad viena kita valstybė pripažins mūsų nepriklausomybę: galima buvo tikėtis teigiamos Vašingtono reakcijos, vilčių teikė tai, kad JAV nebuvo pripažinusios okupacijos ir aneksijos. V. Terlecko teigimu, Lietuvos ir kitų Baltijos respublikų siekius gerai suprato vadinamosios liaudies demokratijos šalys, skandinavai. Tačiau daugelis mūsų laisvės žygį vertino rezervuotai.
„Kiek anksčiau Maltoje vyko senojo Busho (JAV prezidento George Busho vyresniojo – red. past.) ir M. Gorbačiovo susitikimas, ir iš kai kurių G. Busho laiškų M. Gorbačiovui galima spręsti, kad, atrodo, buvo sutarta: mes gausime ekonominį savarankiškumą ir turėsime būti patenkinti. Tai „sovietai“ ir pasiūlė Pabaltijui ekonominį savarankiškumą: „Gavote – tai ko dar norite?“ O švedai, aš manau, galbūt jautė gėdą ir kaltę dėl to, kad atidavė „sovietams“ mūsų auksą, kad okupaciją 1940 m. pripažino, kad pabėgėlius atidavė Sovietų Sąjungai. Kiekviena valstybė laviruoja, nori savo interesus apginti. Mes turbūt irgi laviruotume“,– daugiau kaip prieš 20 metų vykusius įvykius primena nepriklausomybės akto signataras V. Terleckas, svarstydamas, kas lėmė Vakarų valstybių politikų laviravimą.
Į Lietuvą plūdo pseudo patarėjai ir „netikri pranašai“
V. Terlecko teigimu, į nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą beveik iš karto ėmė plūsti įvairūs verslininkai ir patarėjai. Daugelis jų patys neypatingai išmanė sritį, kurios specialistais dėjosi, kiti paprasčiausiai norėjo „nusigriebti grietinėlę“, ieškojo naudos sau. Netrūko ir tokių, kurie specialiai „kaišiojo pagalius į ratus“. O tie, į kuriuos patys kreipdavosi Lietuvos atstovai, neretai leisdavo suprasti, kad mūsų valstybės užsakymas juos domintų, tačiau nepalyginamai didesnę rinką turinti kita šalis tuo nebūtų patenkinta.
„Tai diktavo verslo interesai. Jeigu Pabaltijyje atsiranda trys naujos valstybės, savarankiški pinigai, atsiranda ir trys naujos, bet mažos rinkos. O jiems reikia didelės rinkos be jokių sienų, muitinių ir taip toliau. Jiems reikia Rusijos, kur žaliavos, medžiagos. O kas čia? Ir tik paskui suvokė, kad galime būti tam tikru tramplynu tarp Rusijos ir Vakarų“, – verslininkų požiūrį aiškino ekonomistas.
V. Terlecko teigimu, su įvairiais pasiūlymais bei projektais užsukdavo ir bankininkai, tačiau daugelis jų pasiūlymų Lietuvai buvo nepriimtini.
„Mums rūpėjo įsivesti savus pinigus. Tai vasarą, rudeniop čia pasirodydavo ir bankininkų. Ir iškart jie su ironija klausia; „O kuo jūs juos padengsite, kur jūsų užsienio valiuta, kur auksas“? O 1990 m. vasarą ir TSRS parengė centrinio banko įstatymo projektą, tarsi remdamiesi JAV pavyzdžiu, ir pavadino Federaliniu rezerviniu ar rezervų banku. Ir siūlė, kad Lietuvos bankas taip pat taptų jo akcininku. Baisiai demokratiška – akciniame banke dalyvaujame. Bet įsivaizduokite, kiek Rusijai priklausytų akcijų, kiek Lietuvai? Mūsų balsas būtų kaip pelytės“, – dabar jau juokdamasis sako V. Terleckas ir pasakoja toliau:
„Ir TVF atstovai atvažiavę tuos pačius klausimus kėlė. Mums atrodė liūdna, kad mūsų nesupranta. O labiausiai orumą žeidė, kai atvykę patarėjai dėjosi esą įžymiais profesoriais, o paaiškėjo, kad tik kolegijos dėstytojai. Bet jie kalė į galvą, kad mes turėtume atsisakyti idėjos turėti savo centrinį banką, kaip dabar LB, o užtenka komercinių, ir mūsų noras turėti centrinį banką yra atsilikimas. Na, pone Dieve, aš gal jau 22metus dėsčiau kapitalistinių šalių pinigų cirkuliacijos ir kredito kursą, o mus laiko tarsi ką tik iš medžio išlipusiais ir nieko neišmanančiais. Tokius niekučius pradėdavo pasakoti... Sakyčiau, maždaug vidurinės mokyklos ekonomikos pagrindų lygio“.
Maskvos „ranką“ jautėme kiekviename žingsnyje
Tai, kad TSRS turėjo savų, įtakingų žmonių tarptautinėse, pasaulinėse finansų institucijose ir organizacijose, ypač akivaizdžiai V. Terleckas sako pajutęs tuomet, kai bendravo su įmonių, kurios galėjo spausdinti lietuviškus pinigus, atstovais.
Jo teigimu, užsienio šalių atstovai supažindindavo su technologija, parodydavo įrangą, galimybes, tačiau neskubėjo siūlyti savo paslaugų, o kai kada net leisdavo suprasti, kad esama tam tikrų signalų, jog priėmę Lietuvos užsakymą gali prarasti gerokai pelningesnį didžiosios mūsų kaimynės užsakymą.
„Pasiuntė mane, LB vadovą Povilaitį ir Visokavičių į Šveicariją. Labai šiltai maloniai ten mus sutiko, detaliai, nuosekliai su viskuo supažindino, aiškino. Bet pasakė, kad „prieš jums atvykstant buvo atvažiavę „Gosbanko“ ar „Gosznako“ (institucija, atsakinga už visų TSRS vertybinių popierių spausdinimą – V.T.) vadovo pavaduotojai ir atviru tekstu pasakė: „Jeigu jūs jiems atliksite kokias nors paslaugas ar spausdinimo techniką parduosite, tai jūs mūsų užsakymo negausite“. Tai jau ekonominis šantažas. Tai buvo 1990-ųjų kovo pabaiga ar balandžio pradžia. Vadinasi, Maskva žinojo, kad mes vyksime, ir taip veikė. Per įtakingus žmones visaip bandė sutrukdyti Lietuvai kuri valstybės atributus, tarp jų ir pinigus. Viskas buvo jų apgalvota, apžiūrėta. O paskui nuvažiavome į Miuncheną su monetų gamyba susipažinti. Ten – oficialus sausas priėmimas. Ir kažkokią smulkmeną parodė. Bet visas elgesys rodė, kad mūsų čia nereikia, svečių šitų jie nelaukia. Norisi turėti užsakymų, pajamų, bet yra ir aukštesni – politiniai interesai ir noras nesusipykti su TSRS“, – dalijosi prisiminimais V. Terleckas.
Iššūkiai brandino žmones
Vis dėlto svarbiausiu dalyku nepriklausomybės akto signataras V. Terleckas laiko žmones, kurie dirbo vardan Lietuvos.
„Nepriklausomybės siekis, atsakomybės jausmas suteikė energijos ir leido atsikleisti daugeliui talentų. Atsirado daug energingai dirbančių, nuovokių, gabių žmonių. Buvo malonu klausytis ir žmonių iš provincijos argumentacijos. Ir didesnių klaidų tikrai nepadarėme. O iš kur gi mūsų diplomatai? Stebuklas. Atsirado iššūkiai, ir žmonės pakilo iki jų. Greitai brendo, rimtai atsakingai dirbo. Bet kitaip nieko ir nebūtų buvę“, – sakė ekonomistas, kuriam, sovietmečiu apgynusiam ekonomikos mokslų kandidato disertaciją „Atsiskaitymų negrynaisiais pinigais plėtra ir jų tobulinimo galimybės“ , docento vardas buvo suteiktas tik po dešimtmečio. Vien dėl to, kad atsisakė viešai pasmerkti brolio (disidento, vieno Lietuvos laisvės lygos įkūrėjų Antano Terlecko – red. past.) veiklą arba bent paskelbti sovietinę tikrovę liaupsinantį straipsnį.
O pats V. Terleckas iš Seimo ir aktyvios politikos pasitraukė 1992 m. „protestuodamas prieš jam nepriimtinus Lietuvos turto privatizavimo įstatymus, kuriuos kūrė ir aprobavo K. Prunskienė, K. Antanavičius, G. Vagnorius“. Bet tai jau kita tema.
