Naujienų portalas „Balsas.lt“ gavo nepriklausomo švietimo apžvalgininko Vytauto Strazdo pamąstymus apie Lietuvos aukštųjų mokyklų reitingą.
Žiniasklaidos sudarinėjamiems aukštųjų mokyklų reitingams labai tinka Alberto Einšteino pastaba, kad žmonės skaičiuoja ne viską, ką būtų galima suskaičiuoti, tačiau kartais skaičiuoja ir tai, ko suskaičiuoti yra neįmanoma.
Gali būti, kad savaitraščio „Veidas“ sudaryti Lietuvos aukštųjų mokyklų reitingai yra nei prastesni, nei geresni už dešimtis kitų įvairiose šalyse panašiai sudarinėjamų reitingų. Tačiau svariausias argumentas, kad visi jie neteisingi, yra stebėtinai paprastas: didelė naudojamų metodų ir kriterijų įvairovė rodo, kad objektyvią realybę atitinkanti mokyklos padėtis reitingų sąraše yra neįmanoma. Priešingu atveju tas metodas bei kriterijai būtų seniai žinomi ir sėkmingai naudojami.
Galima susitaikyti su tuo, kad „aukštujų mokyklų grožio konkursų“ niekas neatsisakys, todėl sykį atsiradęs aukštųjų mokyklų reitingavimas tik plėsis. Tačiau teigti, kad tokie reitingai padeda abiturientams pasirinkti jiems labiausiai tinkančią aukštąją mokykla, yra tikrai nebūtina. Labai panašu, kad tiesos tokiame teiginyje yra tiek pat, kiek ir teiginyje, jog „Mis Pasaulis“ ar „Mis Lietuva“ rinkimai gražina mūsų merginas, o vaikinams padeda išsirinkti gyvenimo draugę.
Kriterijai valdo
Jau keturioliktus metus žurnalo „Veidas“ organizuojami „akademinio grožio konkursai“ nestokoja šalininkų ir priešininkų.
Antai švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius šiemet pareiškė, kad „Veido“ reitingas atlieka pozityvų vaidmenį, nes padeda abiturientams pasirinkti studijas. Tiesa, ministras vėliau akcentavo, jog reitinguose nurodyta universiteto ar kolegijos vieta negali būti siejama su jose siūlomų studijų programų būkle.
Pernykščiame „Veido“ sudaryto universitetų reitingo pristatyme Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentas profesorius Romualdas Ginevičius pranešė, kad Europos rektorių konferencija (EFK) mano, kad Šanchajaus universiteto naudojama reitingavimo metodika (kuria „Veidas“ rėmėsi sudarydamas Lietuvos aukštųjų mokyklų reitingą) atnešė neištaisomą žalą pasaulio aukštajam mokslui.
„Reitingai yra kriterijai. Jeigu mes parinksime netinkamus kriterijus, jie nuves į šalį ir visai ne ten, kur reikia. Todėl dabar EFK atsisako šio reitingo ir skiria apie 2 mln. eurų, per kelerius metus pasiūlytų Europai savo universitetų reitingavimo metodiką“, – sakė R.Ginevičius.
Anot jo, aukštųjų mokyklų reitingavimas primena situaciją, kai į ringą išleidžiami 50 ir 150 kg boksininkai, ir mažajam liepiama bent lygiosiomis kovoti.
„Tai yra esmės nesuvokimas“, – pabrėžė profesorius.
Konstruoja siekiamybę
Dar kritiškiau „Veido“ sudarytus aukštųjų mokyklų reitingus yra įvertinęs profesorius Leonidas Donskis. Pasak jo, reitingas yra ne tiek matavimo būdas, kiek siekiamos socialinės realybės konstravimo bei pageidaujamos padėties įtvirtinimo instrumentas. „Galiausiai reitingas yra save įgyvendinanti pranašystė, - teigė L.Donskis. - Jei aš tūkstantį kartų pakartosiu, kad esu pats geriausias, o viešoji erdvė man leis tai daryti ir joje bus mažiau girdimi kitų balsai, aš tikrai tapsiu geriausiu. Ne kokybės ir autentiško buvimo prasme, žinoma. Geriausias aš tiesiog atrodysiu, nes viešoji nuomonė jau bus paveikta pakankamai, kad niekas tuo neabejotų“.
Pasak profesoriaus, jei garsūs šalies savaitraščiai skelbia, kad vienas ar du universitetai yra patys geriausi, vargu ar moksleiviai ir jų tėvai aiškinsis, pagal kokius kriterijus jie buvo reitinguojami.
„Jaunimas laimėtas pačiu paprasčiausiu būdu – be konkurencijos ir argumentų“, - sakė L.Donskis.
Anot jo, reitinguojant aukštasias mokyklas Lietuvoje vyksta savęs priskyrimas norimai kategorijai bei statusui, naudojantis politinės galios lauku ir viešosios erdvės užvaldymu.
Paklausus produktas
Pirmuosius aukštųjų mokyklų reitingus - paprastus ir visiems suprantamus sąrašus, kuriuose mokyklos pagal tam tikrus kriterijus buvo surikiuotos į paprasčiausią eilutę, sudarė verslininkai. Jie pajuto, kad tenkindami stojančiųjų poreikį gauti lengvai suprantamos informacijos apie esamų mokslo institucijų kokybę, gali gerai uždirbti.
Toks universitetų reitingų sąrašas pirmąkart buvo viešai paskelbtas 1983 m. Tai padaręs Jungtinėse Valstijose leidžiamas žurnalas U.S. News&World Report turėjo aiškų tikslą – padidinti žurnalo tiražą. Pasiekti tikslą jam pavyko - žurnalo numeris su JAV universitetų reitingais kasmet tapdavo bestseleriu.
„Šį akademinio grožio konkursą (taip universitetų reitingavimą įvardija aukščiausią prestižą mokslo pasaulyje turintis žurnalas „Science“) žaibiškai nusikopijavo kitos šalys, atsirado ir universitetų reitingavimo pasaulinėje plotmėje sistemos“, - teigia profesorius Vytautas Daujotis.
Reitingas – kokybė?
Pasak profesoriaus, aukštųjų mokyklų reitingavimas turi ir šalininkų, ir priešininkų. Pagrindinis šalininkų argumentas - reitingas aiškiai ir paprastai rodo aukštojo mokslo sistemos būklę, todėl studentai veržiasi į aukštesnio reitingo mokyklas, jas baigę lengviau įsidarbina ir gauna didesnes pajamas. Visa tai skatina aukštąsias mokyklas siekti aukštesnio rezultato - gerinti studijų ir mokslinių tyrimų kokybę.
Tačiau reitingų kritikai aiškina, kad tikrosios aukštojo mokslo kokybės tokie reitingai parodyti negali. Universitetų ir kolegijų kokybė yra daugialypė, reitinguotojai matuoja tik tai, kas jiems prieinama, todėl objektyviai įvertinti kokybės yra neįmanoma. Pasak kritikų, keliais ar keliolika kiekybinių rodiklių vertinama kokybė neišvengiamai iškreipia reitinguojamos mokyklos vaizdą. Reitingavimo priešininkai įspėja, kad toks vertinimas gali turėti pragaištingų padarinių, ypač jei šiais reitingais studentai grindžia savo studijų pasirinkimą, o aukštosios mokyklos visais įmanomais būdais stengiasi „garbės lentoje“ užimti aukštesnę vietą.
Niekas nenorėjo gilintis
„Kai kam atrodo, kad kuo didesnis rodiklių skaičius bus kombinuojamas nustatant reitingus, tuo reitingas bus objektyvesnis. Tačiau didesnę patirtį turintys reitinguotojai žino, kad tai tik iliuzija – kuo didesnis rodiklių skaičius, tuo didesnė iškreipto galutinio vaizdo tikimybė“, - tvirtina V.Daujotis.
Pasak jo, yra reitingavimo sistemų, kurios pateikia išsamesnį ir objektyvesnį aukštojo mokslo vaizdą. Šios sistemos nesuveda visų aukštųjų mokyklų įvairovės į vieną skaičiuką – vietą sąraše. Kiekviena mokykla reitinguojama įvairiais pjūviais. Viename pjūvyje ji gali būti aukštai, kitame – žemai. Tačiau tokios sistemos nėra populiarios – į jas reikia gilintis. Besidomintis tokiu reitingavimu turi būti pakankamai išprusęs, kad suvoktų reitingo pjūvių esmę ir prasmę.
Aiškiausią aukštųjų mokyklų vaizdą galima susidaryti studijuojant ekspertų, vertinusių aukštųjų mokyklų būklę, ataskaitas. Tačiau tai nėra ir, atrodo, nebus populiaru – reikia ir daug skaityti, ir suprasti skaitomus dalykus.
„Kam vargti, jei viskas ir taip aiškiai pasakyta – šis universitetas yra pirmasis pasaulyje, tas – šeštasis, o tas – šešišimtasis“, - ironizuoja profesorius.
