Žurnalistai pabrėžė, kad nors homoseksualumas šalyje nėra uždraustas, yra daugybė jo priešininkų. Taip pat parlamentas svarsto įstatymą, panašų į liūdnai pagarsėjusį „antipropagandos“ įstatymą Rusijoje, o praėjusiais metais vykusias LGBT eitynes trikdė protestuotojai.
Apie homofobiškos Lietuvos įvaizdį Europos ir pasaulio kontekste kalbamės su SLGL valdybos pirmininku Vladimiru Simonko.
– Kaip manote, koks formuojasi Lietuvos įvaizdis pasaulio ir Europos kontekste, kai patenkame į homofobiškiausių šalių sąrašus?
– Prieš įstojimą į Europos Sąjungą 2004 metais Lietuva buvo pavyzdinė šalis, kuri bandė sutvarkyti savo įstatyminę bazę pagal ES reikalavimus, bet jai įstojus į „elitinį klubą“ visi pakankamai atsipalaidavo ir motyvacija įgyvendinti priimtus įstatymus ženkliai sumažėjo. Todėl pradėjo veikti žmogaus teisių idealams priešingos jėgos, kurios iš dalies buvo palaikomos Katalikų bažnyčios hierarchų Lietuvoje ir pasaulyje. Tai leido šalyje susiformuoti pakankamai stipriai opozicijai lygybės principams ir LGBT* piliečių teisėms. Laikui bėgant Lietuva iš esmės tapo viena labiausiai atsiliekančių ES valstybių ginant savo piliečių žmogaus teises.
– Vokietijos ir Prancūzijos kanalai pradeda dokumentinių filmų filmavimus homofobijos bei homoseksualumo ir religijos temomis. Filmų prodiuseriai išsakė nuomonę, kad nereikia vyki į Rusiją, nes ES turi ne mažiau homofobiškų šalių. Kaip vertinate, kad Lietuva žmogaus teisių srityje prilyginama Rusijai?
– Kai kurie Lietuvos politikai jau seniai ištraukia Rusijos kortą, kaip pavyzdį, ko reikėtų siekti Lietuvoje. Šios idėjos buvo viešai eskaluojamos ir didelio politikų pasipriešinimo tokie pasisakymai nesulaukdavo. Todėl Lietuvoje nevaržomai sklinda Rusijos homofobinė propaganda, kuri lengvai atranda pažeistas sielas, neatsparias tokiai invazijai. Todėl nenuostabu, kad dalis Lietuvos gyventojų Rusijos politikoje įžvelgia pavyzdį, kuriuo Lietuva turėtų sekti. Tai – pavojingas precedentas, galintis suformuoti tam tikrą penktąją koloną, kuria simpatizuojama Rusijos imperializmui.
– Seimas svarsto įstatymą, kuris panašus į „anti propagandos“ įstatymą Rusijoje, kaip Jūs vertinate tokius kolegų pasiūlymus?
– Neabejotina, kad Petro Gražulio pateiktos pataisos dėl bausmių už „šeimos niekinimą“ savo esme labai panašios į Rusijoje priimtą „gėjų propagandos“ įstatymą ir nekyla didelių abejonių, kad tik mūsų bendruomenės, žmogaus teisių ir tarptautinių organizacijų pasipriešinimo pastangų dėka šis įstatymas vis dar nepriimtas ir laukia tinkamo laiko „praslysti“. Tai užtrauktų didelę gėdą Lietuvai kaip ES šaliai, kuri pamintų pagrindinius žmogaus teisių principus ir vertybes.
– Ar įstatymas saugantis nepilnamečius nuo neigiamą įtaką darančios informacijos, prie kurios priskiriama ir informacija apie homoseksualumą (pavyzdžiui, TV kanalai atsisakė rodyti socialinės iniciatyvos "Keisk" klipą), nesukuria diskriminacinės terpės?
– Mano manymu, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos įstatymas yra diskriminuojantis LGBT* piliečių atžvilgiu, nes juo remiantis jauniems žmonėms jokia pozityvi informacija apie LGBT* piliečius de jure ir de facto negali būti prieinama. Uždrausta informacija neleidžia jaunam piliečiui susiformuoti kaip pakančiai ir tolerantiškai asmenybei kitokiems, nei jis pats. Kai tuo tarpu mokyklose homofobinė religinė propaganda skleidžiama nevaržomai, nes Lietuvoje Lygių galimybių įstatymas numato išimtis šiai religinei propagandai. Mes ne kartą esame gavę nusiskundimų iš tėvų, kurie pasakojo, kad jų atžalos religijos pamokose buvo priverstos konspektuoti apie homoseksualų skleidžiamą žalą visuomenei ir panašius dalykus.
– Homofobiškiausių šalių sąraše Lietuva minima tarp tokių šalių kaip Zimbabvė, Uganda, Afganistanas, ką, Jūsų nuomone, tai sako apie mūsų šalį?
– Aš manau, kad tai rodo vertybinę kryptį, kuria kai kurie Lietuvos politikai ir tam tikra piliečių dalis, bando įtvirtinti. Ji ryškiai disonuoja su Europinėmis vertybėmis ir panašėja į Afrikos šalių vertybines nuostatas. Tuomet kyla klausimas, ar mes iš tikrųjų įstojome į tą sąjungą, jei mūsų vertybės laikui bėgant gali supanašėti su tokių radikalių Afrikos šalių, kaip Zimbabvė, Uganda ir Malavis, vyriausių požiūriu. Asociacijai LGL jau dabar aišku, kad formuojantis šiam pavojingam, nepritariančių žmogaus teisių įgyvendinimui mūsų šalyje, reiškiniui, negalima tyliai stebėti ir nesiimti priemonių. Istorija neretai pasikartoja ir netrukus gali ateiti 1930 metų situaciją Vokietijoje primenantys laikai. Taigi Lietuva stovi kryžkelėje.
