Seimo valdantiesiems ir opozicijai nesutariant dėl komisijos „Snoro“ banko bankrotui ištirti sudarymo, filosofas Vytautas Rubavičius mano, kad nereikėjo kelti bankroto procedūros, o verčiau pasirinkti nacionalizavimą – esą tokia praktika taikoma Vakarų valstybėse, ir ji naudinga pačiai šaliai kaip finansinio stabilumo instrumentas.
Naujienų agentūroje ELTA ketvirtadienį surengtoje diskusijoje, kurioje kalbėta, kodėl Seimas atsisakė kurti komisiją banko bankrotui ištirti, V. Rubavičius valdančiųjų ir aukščiausių valstybės pareigūnų pasisakymus šia tema įvardino kaip nepaprastai nervingus, nesuvokiant platesnio akiračio ir tendencijų, kurios jau pradeda ryškėti Europos Sąjungos politinių sluoksnių santykiuose su finansinio kapitalo viršūnėmis. Filosofas teigė įžvelgiąs, kad dėl politinės įtakos keičiasi valstybės vaidmens finansų rinkose, visoje finansinėje sistemoje supratimas.
Svarstydamas, kodėl vengiama sudaryti komisiją dėl „Snoro“ bankroto, filosofas įžvelgė kelis aspektus. Pirmiausia, anot V. Rubavičiaus, nenorima rodyti, kaip Lietuvoje politinės institucijos prižiūri savo institucijas, kaip tos pačios institucijos vykdo savo pareigas.
„Didelis suinteresuotumas vis dėlto nerodyti ir šiaip jau neišsiaiškinti, kaip atsitiko, kad Lietuvos bankui prižiūrint, tai įvyko. Juk Lietuvos bankas turi didelę “bankrotinimo„ patirtį – jis prižiūrėjo ir anuos bankus, ir valstybinį komercinį banką“, – kalbėjo filosofijos mokslų daktaras.
V. Rubavičius kėlė ankstesnio centrinio šalies banko vadovo Reinoldijaus Šarkino atsakomybės klausimą – esą būtent jis sukūrė tokią institucinę bankų priedangos sistemą. Svarbiu dalyku pašnekovas laikė ir tai, kad tokios komisijos darbo veiksmingumas priklausytų nuo to, kokius klausimus ji iškels ir kokių priemonių imtųsi.
„Akivaizdu, kad tos priemonės bus nukreiptos į Lietuvos banką. Kitas dalykas, turės būti vis dėlto paaiškinta arba iškelta, kokia yra ta priežiūros sistema, kas ten už ką atsako. Tai, akivaizdu, kad viskas vyksta tokiu Lietuvoje rutininiu būdu – kažkas tarsi atlieka kažkokias pareigas, kažkas parašo ataskaitą, bet beveik niekam neįdomu, kol niekas neatsitinka, nes juk tokios didelės sumos pavogti vienu ypu tikrai neįmanoma“, – svarstė jis.
V. Rubavičiaus vertinimu, šiose schemose dalyvavo labai daug asmenų – nuo verslo struktūrų iki specialiųjų tarnybų.
„Tai vėlgi klausimas, kurio nenorima kelti, yra mūsų specialiųjų tarnybų atsakomybė už tą priežiūrą. Yra VSD, FNTT, kuri turi ir privalo žiūrėti. Šitie klausimai buvo jau ir anksčiau iškelti, bet akivaizdu, kad juos kelti atrodo tarsi žeminame savo valstybę, ir tai yra pridengiama, kad čia yra nacionalinio saugumo klausimai. Pagrindinis nacionalinio saugumo klausimas, kai kalbame apie specialiąsias tarnybas, yra, kad nenorima rodyti, kaip jos šiaip jau blogai veikia arba taip pat užsiima tam tikrų verslo intereso grupių aptarnavimo veikla“, – teigė pašnekovas.
Galiausiai, pasak V. Rubavičiaus, vengiama sudaryti komisiją dėl bankroto, nes neaišku, ką galima buvo daryti bei ką dar galima pasiūlyti dėl šio banko.
„Ar išties valstybei nebūtų naudinga turėti savo rankose finansinį instrumentą banko pavidalu, kuris jau galėtų veikti mūsų vietinėje rinkoje kaip tam tikras žaidėjas? Tada jis galėtų vienaip ar kitaip konkuruoti arba rodyti tam tikrus dalykus santykiuose su kitais užsienio bankais, pavyzdžiui, tam tikros palūkanų normos, įvairūs kredito teikimo dalykai, mokesčiai už paslaugas ir t.t. Bet koks toks bankas, kuris veikia su valstybės garantijomis, yra stiprus instrumentas“, – pažymėjo V. Rubavičius ir priminė, kad tokia praktika taikoma didžiosiose Vakarų valstybėse, banko uždarymas labai brangiai kainuoja mokesčių mokėtojams.
