Apie Kovo 11-tosios minėjimą, šios šventės keliamus iššūkius, „Laisvosios bangos“ eteryje kalbamės su Vilniaus universiteto profesoriumi, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvines grupės nariu Vytautu Radžvilu.
Profesoriau, kaip, Jūsų manymu, šiandien pasikeitė šūkio „Lietuva – lietuviams“ samprata? Kodėl jis tapo taip dviprasmiškai interpretuojamas ir net kai kam keliantis baimę?
Mes jį ne taip suprantame ir jo bijome, nes yra daroma viskas, kad jį suprastume klaidingai ir bijotume. Žvelgiant į šiandieninę tautos būklę, galima drąsiai pasakyti, kad Lietuvoje sunku kalbėti apie visavertį nacionalizmą ir, drįsčiau teigti, trūksta net elementariausios tautinės savigarbos. Kalbant paprasčiau, tautiškumas vos kvėpuoja. Ir, vis dėlto, mes esame nuolat įspėjami dėl tariamos nacionalizmo grėsmės. Tai savaime yra požymis, kad šūkis „Lietuva – lietuviams“ tam tikra prasme yra neapsakomai svarbus ir neakivaizdus to įrodymas - kad jis kažkam lygiai taip pat neapsakomai trukdo. Todėl, jeigu reikėtų trumpai pasakyti, kas yra šis šūkis „Lietuva – lietuviams“, aš atsakyčiau taip: tai yra politinės ir istorinės tautos būties formulė. Kalbant labai aiškiai ir trumpai, galima visas tautas skirstyti į iki politines ir iki istorines bei politines ir istorines tautas. Jų santykis yra toks: tautos, kurios nesugebėjo, ypač nuo XVIII a. pabaigos, susiorganizuoti politiškai besiremdamos nacionalizmo ideologija, nesugebėjo istoriškai įtvirtinti savęs tarp kitų pasaulio tautų - jos, tam tikra prasme, gyvavo kaip biologinė medžiaga, kuria nevaržomai naudojosi politinės ir istorinės tautos, kurdamos savo didybės ir galios pastatą.
Būtent tokioje padėtyje XIX amžiuje buvome ir mes, lietuviai, kol iki atgimimo netapome politine tauta. Ką tai reiškė praktiškai? Praktiškai tai reiškė, kad šitoje teritorijoje, šiandien vadinamoje Lietuva, gyveno žmonės, kūrė savo kasdienį gyvenimą, dirbo įvairius darbus, tačiau nors ir buvo prisirišę prie savo žemės, šitoje žemėje jie buvo absoliučiai pašaliniai žmonės. Būdami pačiu žemiausiu ir labiausiai engiamu (iš pradžių baudžiauninkų, vėliau laisvųjų valstiečių) sluoksniu, jie buvo pašaliečiai būtent todėl, kad kaip bendruomenė jie absoliučiai nevaldė savo likimo. Tai realiai reiškė, kad toks nevaldantis savo likimo žmogus turėjo tik vieną alternatyvą – individualią gelbėjimosi strategiją. Kitaip tariant, tokiam žmogui vienintelis išsigelbėjimas buvo, bet kuria kaina pereiti į aukštesnį sluoksnį, priimant dominuojančią rusų arba lenkų kultūrą ir tokiu būdu išeinant iš savo tautos. Taigi šis individualaus išeidinėjimo iš tautos principas reiškė, kad tauta tirpo, kaip pavasarinis sniegas.
Būtent tada, kai atrodė, kad nebėra jokios vilties, įvyko didysis stebuklas. Šie žmonės, gyvavę kaip biologinė stipresnių tautų medžiaga, staiga pasakė: mes esame laisvų ir lygių žmonių bendruomenė ir mes norime valdyti savo likimą. Taip atsirado tautos savimonė, o su ja ir politinės saviorganizacijos principas. Šis politinės saviorganizacijos principas, iš pradžių buvęs tik gryna idėja, galiausiai virto valstybe, tapusia apsauginiu skydu bei sustabdžiusiu ne tik lietuviakalbių žmonių etnoso nykimą, bet faktiškai leidusiu šiam etnosui tapti tikra politine tauta, išskleisti savo kūrybines galias ir atsistoti lygiais tarp lygių, visų kitų Europos tautų tarpe.
Tokiu būdu mes, lietuviai iš tiesų susikūrėme savo erdvę ir laiką. Tą akimirką, kai mes pasidarėme savo valstybės šeimininkais, šita žemė tapo mūsų. Mes nebuvome ir niekada nebūsime jos vieninteliais šeimininkais ir šūkio „Lietuva – lietuviams“ prasmė yra ta, kad mes nuo šiol prisiimam atsakomybę už jos ateitį ir likimą. Ir lygiai taip pat, mes nuo šiol esame ne blaškoma po vieną žūstančių žmonių bendruomenė, bet kolektyvinė bendrija, turinti aiškų istorinį egzistavimo tikslą: išlikti pasaulyje ir teigti save kaip visavertę tautą. Taigi būtent tai – savęs įšakninimas Lietuvoje erdviškai ir laikiškai yra tikroji šio principo, apie kurį kalbame – „Lietuva – lietuviams“ – prasmė.
Šiandien šūkis „Lietuva – lietuviams“ pateikiamas kaip bauginantis. Kodėl šūkis suvokiamas visai ne taip, kaip ką tik paaiškinote? Ar kaltas nenoras suprasti tikrosios tezės reikšmę, o galbūt veikia išorinis kontekstas: vykstantys globalizacijos bei europeizacijos procesai?
Paaiškinimas labai paprastas. Paprasčiausiai mus norima gražinti į XIX a. būklę, kokia buvo iki tautinio atgimimo. Į ją mes jau buvome grąžinti 1940 metais. Kalbant apie tuos metus ir įvykusią okupaciją, kas iš tikrųjų su mumis nutiko? Mes vėl buvome paversti imperijos biologine medžiaga. Kad geriau būtų galima suprasti, ką turiu omenyje, pateiksiu paprasčiausią visiems žinomą pavyzdį. Sovietinė propaganda aiškino, kad Lietuvos krepšininkai - mūsų Žalgiriečiai - garsina Lietuvą pasaulyje žaisdami už Sovietų Sąjungos rinktinę. Iš tikrųjų – A. Sabonis, V. Chomičius, R. Kurtinaitis – mūsų žvaigždės spaudos konferencijose beviltiškai mėgindavo paaiškinti, kad jie ne rusai, o lietuviai. Bet argi galima rimtai manyti, kad kas nors – išskyrus saujelę tikrų intelektualų, žinojusių, kas yra tos Baltijos šalys - suprato ką jie kalba? Tai yra tipiškas pavyzdys, kai tauta, praradusi savo valstybę, tampa kitų galios stiprinimo priemone – žmogiška medžiaga. Kitaip tariant, 1940 metais mes vėl buvome išmesti iš savo erdvės ir istorijos. Mums buvo pasakyta, kad mūsų galutinis istorinis tikslas yra ištirpti būsimojoje pasaulinėje komunistinėje visuomenėje, o tai - buvo priduriama - įvyks dar aiškiau, nes mes ištirpsime beveidėje sovietinėje visuomenėje.
Kai atkūrėme nepriklausomybę, atrodo, vėl radosi galimybė sugrįžti prie tarpukario Lietuvos ir prie tautos įtvirtinimo pasaulyje, bet paaiškėjo, kad mes kaip tauta ir valstybė esame nebereikalingi. Mes esame reikalingi vėl kaip savotiškas žmogiškųjų išteklių rezervuaras. Tam, kad mes negalėtume gintis, turime vėl būti dekonstruoti - ta prasme, kad reikalaujama, jog nebūtume susiorganizavę kaip politinė ir istorinė tauta. Šiam tikslui pasiekti buvo įjungtas milžiniškas ideologinės ir politinės propagandos mechanizmas, neatsitiktinai iki smulkmenų primenantis sovietinį internacionalinį auklėjimą, kurio prasmė buvo mus ištautinti. Dabar vyksta absoliučiai tas pats procesas. Vienintelis skirtumas yra tas, kad jeigu tada mus norėjo padaryti betaučiais homo-sovieticus, tai dabar bando padaryti vadinamaisiais homo-europaeus. Vadinamasis tapimas europiečiu, iš tikrųjų, yra ištautinimo procesas.
Jūsų teiginį apie patriotiškumo stoką Lietuvoje iliustruoja 2012 m. vykusios apklausos duomenys. Joje paaiškėjo, kad tik 1/5 respondentų pasisakė Lietuvos nepriklausomybę vertinantys aukščiau, negu ekonominę gerovę. O 2010 m. apklausos rezultatai rodo, kad jei Lietuvai kiltų išorinė grėsmė, net 60 proc. apklaustųjų į rankas ginklo veikiausiai neimtų. Tačiau, regis, visuomenėje netrūksta ugdyti pilietiškumą siekiančių iniciatyvų. Tad kas tuomet negerai su mūsų politiniu švietimu, galbūt jame trūksta to paties įsipareigojimo dėmens?
Paprasčiausias dalykas, kad pats savaime pilietiškumas yra abstrakti sąvoka, o pagrindinis klausimas yra pilietiškumo turinys. Pilietiškumo turinį apibrėžia tai, ką aš vadinu, politine atskaitos bendruomene. Noriu pasakyti, kad Sovietų Sąjungoje taip pat buvo ugdomas mūsų pilietiškumas. Jis mus mokė būti ne Lietuvos, bet Sovietų Sąjungos lojaliais ir pavyzdingais piliečiais. Galbūt galėtumėte paaiškinti pilietiškumo sąvoką?
Sovietų Sąjungoje pilietiškumas suprantamas taip, kaip buvo aprašytas – jeigu jau kalbame netgi apie vaikus – garsioje Arkadijaus Gaidaro knygoje „Timūras ir jo būrys“. Ten rašoma apie tam tikrą vaikų, pionierių organizaciją, kuri slapčia darydavo gerus darbus: tai niekieno neprašomi senutei sukapoja malkas, tai ką nors nuperka parduotuvėje ligotam ir sergančiam žmogui ir panašiai. Savaime tai yra labai gražūs ir naudingi dalykai, bet šitokio tipo pilietinis auklėjimas niekada neprabildavo apie pamatinius dalykus: kas yra tauta ir valstybė. Kitaip tariant, toks pilietinis auklėjimas niekada nepakildavo iki politinio lygmens. Faktiškai jis ugdė tik pavyzdingus, politinei sistemai naudingus sraigtelius. Kalbant apie dabartinę padėtį, būtent tokio tipo pilietinis ugdymas išliko, nes tai yra pilietinis ugdymas, kuriame lietuvių tautos ir valstybės nėra. Tai yra apolitiškos visuomenės ugdymas, kurio tikroji paskirtis išugdyti absoliučiai Europos Sąjungai lojalų, naujosios europinės imperijos provincijos gyventoją. Jis pilietiškas šiuo požiūriu tik tiek, kad turi būti darbštus, netingėti apsivalyti šiukšles pavasarį, neapkęsti korupcijos ir panašiai. Tačiau toks pilietis niekada neturi klausti, kas jis yra kaip lietuvių tautos narys ir ką jam reiškia valstybė. Neatsitiktinai, kai kalbam apie pilietinio ugdymo būklę, jūs vardijate tuos baisus skaičius – jie yra absoliučiai natūralūs. Kaip žmogus gali norėti ginti valstybę, jei jis nesupranta, kad ji yra. O šito jis negali suprasti todėl, kad net mokykloje mokydamasis istorijos, jis Lietuvos istorijos išmoksta mažiau negu sovietmečiu. Kas šiandien suvokia faktą, kad sovietų laikais, prie vadinamosios Tarybų Sąjungos ir Pasaulinės istorijos vadovėlių vis dėlto buvo atskira knygutė Lietuvos TSR istorija bei netgi atskiros pamokos Lietuvos istorijai. Šiandien nėra net to. Kitaip tariant, mūsų istorinę, tautinę, politinę sąmonę mėginama išplauti daug nuosekliau ir griežčiau negu sovietų laikais.
Grįžtant prie šūkio „Lietuva – lietuviams“, svarbu paminėti dar vieną aspektą. Šiandien šis šūkis dažnai siejamas su tam tikru tautiniu uždarumu bei tautinės nesantaikos kurstymu. Nutolstama nuo tos prasmės, kurią šūkiui teikė jo įkvepėjas Vincas Kudirka. Atrodo, frazės oponentai, į šūkį įterpdami žodelį tik, siekia įvesti priešpriešą tarp tikrosios šūkio prasmės, padarydami jį panašų į tą, kurį naudoja įvairios kraštutinės, šovinistinės grupės. Kodėl yra kuriamas toks supriešinimas?
Jeigu kalbame apie uždarą ir atvirą Lietuvą, tai nesuku suprasti, kad tarpukario Lietuvos Respublika buvo absoliučiai atvira pasauliui valstybė, nes lietuviai keliavo į visas šalis, įgydavo įsimokslinimą, kai kas likdavo svetur, kai kas grįždavo, žodžiu, viskas buvo normalu. Tačiau, kai kalbame apie atvirumą, už to slypi labai įdomi potekstė. Reikalas tas, kad atvirumo koncepcija jau egzistavo ir Sovietų Sąjungoje. Ji reiškė, kad jokios sąjunginės respublikos teritorija, joje gyvenančiai tautai nepriklauso. Ji yra visų tarybinių piliečių namai. Remiantis šiuo principu vyko masinsis, tautų kraustymąsi primenantis, vadinamosios darbo jėgos perkėlinėjimas iš vienų imperijos regionų į kitus. Idealas buvo - respublika, primenanti spartuoliškos komunizmo statybos aikštelę. Šitokios aikštelės atrodė taip: į jas iš visos Sovietų Sąjungos suplūsdavo arba būdavo pasiunčiami laimės ieškotojai, jie visi kalbėdavo rusiškai, tai būdavo nuo savo tėvynės atitrūkę žmonės, neturintys tautinės, valstybinės, istorinės savimonės. Tai buvo tipiški, vadinamieji sovietiniai mankurtai. Bet sovietų laikais, kai vykdavo toks perkėlinėjimas ir, pavyzdžiui, lietuviai, latviai, estai paburbėdavo – burbėjimą būdavo galima nuslopinti pasitelkus represinį aparatą. Mes gyvename demokratijos sąlygomis. Kadangi už tokias mintis, sveiku protu grindžiamus protestus, nukreiptus prieš tautų kraustymosi mastus primenančią emigraciją, šiandien nebegalima naudoti atviros jėgos, tai naudojamas moralinis ir psichologinis spaudimas ir teroras. Todėl šitam terorui, tokia tezė yra jo atramos taškas.
Nacionalizmas suvaidino savo vaidmenį bundant tautoms. Tačiau dabar, besikeičiant kontekstui, besikeičiant pačioms sąlygoms, didėjant ekonominei šalių integracijai bei migracijai – pati kosmopolitizmo filosofija tampa neišvengiama. Ar galima sakyti, kad nacionalizmas šiais laikais nebėra tinkamas ir praranda savo vaidmenį?
Manyčiau, kad atsakymo raktas yra net ne vienas žodelis, bet tik priesaga. Keičiasi sąlygos, ar yra keičiamos? Taigi kalbant apie visus šituos argumentus, kad nacionalizmas yra neva atgyvena, šitos kaitos esmė yra štai kokia: nacionalizmas, kaip tam tikras žmonių ir tautų politinės organizacijos principas, trukdo tam tikriems, labai dideliems interesams. Šitie interesai yra stebėtinai panašūs į tuos, kokie buvo anuometinėje SSRS. Sovietų Sąjungoje nacionalizmas atrodė grėsmė todėl, kad jis buvo rimta kliūtis permetinėti žmones, kaip darbo jėgą, iš vienos teritorijos į kitą. Šitą patį tikslą – laisvę permetinėti žmogiškuosius išteklius – turi ir šiuolaikinis pasaulis, kuris propaguoja vadinamosios laisvos darbo jėgos judėjimo principą. Skirtumas yra tik tas, kad Sovietų Sąjungoje šiuos darbinius išteklius (arba darbo jėgas) permetinėdavo remdamiesi centrinės valdžios sprendimais, o šiandien juos permetinėja vadinamųjų investuotojų valia. Investuotojams reikalingi tokie pat nuo savo šaknų atsaistyti žmonės, kurie dėl investuoto dolerio, arba bent vilties, lėktų kur reikia.
Kita priežastis, kodėl nacionalizmas yra baubas: nacionalinė valstybė yra demokratinė ir kontroliuojanti valdžią valstybė. Tuo tarpu šiandien akivaizdi tendencija, kuri beje, jau matosi Europos Sąjungoje – skiriamasis jos bruožas – auganti neregėto mąsto korupcija, kuri pripažįstama jau net oficialiai. Kitaip tariant nacionalizmas yra priešas tam ankstesniųjų nacionalinių valstybių elitui, kuris pavargo ir kuriam atsibodo tarnauti savo tautoms. Joms reikalingi viršnacionaliniai pseudo-politiniai dariniai, kuriems galima vadovauti nebūnant prieš nieką atsakingu ir atskaitingu. Todėl yra kuriama sąmoninga ideologija, kad nacionalizmas yra atgyvena ir dedamos milžiniškos pastangos mums šitą mintį įpiršti.
Tuo tarpu, jeigu kalbame apie tai, kad žmonės turi sugebėti valdyti save, tai, be jokios abejonės, racionaliai ir atsakingai valdyti galima tik apžvelgiamus politinius darinius. Todėl, nacionalizmas ne tik nėra atgyvena, bet kalbant griežtai – jis yra vienintelis dabartinės Europos išsigelbėjimas. Neatsitiktinai tai, ką mes matome šiandien – tautinių partijų gimimas visose Europos sąjungos šalyse, net ir senbuvėse – reiškia vieną dalyką, kad vyksta panašios reakcijos, kokios vyko Sovietų Sąjungoje. Nes kas galiausiai pražudė Sovietų Sąjungą? SSRS pražudė tai, ką vienu žodžiu pavadinčiau neatsakomybe. Pradedant aukščiausios politinės valdžios neatsakomybe, kuri už nieką nebuvo atsakinga, ir baigiant kiek vieno piliečio (ne)atsakomybe – nes labiausiai nusiaubti regionai, būtent buvo komunistinių statybos aikštelių regionai. Klajokliai prie nieko neprisiriša ir iš tikrųjų niekuo nesirūpina. Tačiau, kaip jau minėjau, nors tai yra kelias į visišką degradaciją, tačiau tiems, kurie šiandien yra valdžioje vadinamosios globaliosios jėgos - tai yra labai naudingos. O jeigu kalbame neva, kad tai laiduos gerovę, šitai yra mitas. Ar esama nors kokių pėdsakų, kad pavyzdžiui Europos sąjungos ekonomika kyla? Priešingai, galima sakyti, kad šiandien Europos Sąjungos ekonomika ir gerovės pažadai, iš tikrųjų, parazituoja iš Vokietijos ekonominės galios likučių. Nes globali ekonomika, laisvoji prekyba ir laisvas darbo jėgos judėjimas (čia yra didžiausias paradoksas!) nėra jokie ekonomikos efektyvumo garantai. Tai yra dar vienas pavojingas ideologinis ir politinis mitas, kurį skleidė ir Sovietų Sąjungoje – neva sujungę savo išteklius, mes būsim galingi.
Grįžtant prie nacionalizmo, kosmopolitizmo ir šovinizmo santykio, kiek šis klausimas yra svarbus žvelgiant iš paprasto žmogaus perspektyvos? Ar jis iš viso jaučia globalinių jėgų veikimą – galbūt, jam tai visai neaktualu ir jis jų nemato arba negali matyti?
Visi dalykai privalo turėti žmogišką mastelį. Principas yra toks: galima abstrakčiai pasakyti, kad aš myliu visą žmoniją, arba visus žmones, tačiau mano kontora-atsakymas bus toks – ar jūs galite vienodai mylėti, pavyzdžiui, savo mamą ir, tegul ir labai gerą, moterį, kuri vis dėlto nėra jūsų mama? Kitaip tariant, žmogiškas mastelis reiškia, kad turi būti žmogui suvokiama ir apžvelgiama bendruomenė, kurios petį ir tam tikrą kontrolę jis jaustų. Žmogus negali būti atsakingas pasauliui abstrakčiai, todėl neatsitiktinai demokratija visada pasaulio istorijoje buvo ir klestėjo tik du kartus: senovės Graikijoje, kur buvo nedideli miestai valstybės – poliai, ir modernioje Europos nacionalinėje valstybėje. Kitur jos nebuvo.
Tai sakote, meilė visai žmonijai – šiandien labai patogi pozicija?
Pati patogiausia, nes ji išlaisvina nuo bet kokios atsakomybės. Vienas puikus prancūzų filosofas to reikalo esmę nusakė labai vaizdingai. Jis sako – tas, kuris myli visą žmoniją, iš savo biudžeto gali teskirti vieną procentą jai padėti. Kitaip tariant, jis turi padėti Afrikai tiek, kad jo nuotaikos negadintų gatvėse iš bado mirštančių žmonių vaizdai. Tačiau gyvenant nacionalinėje valstybėje, perskirstyti reikia 50% biudžeto todėl, kad žmonės, esantys šalia tavęs arti – jeigu jie kenčia, skursta, ar miršta badu – pro tokius žmones abejingai praeiti lengva abstrakčiai numetus vieną kitą milijoną dolerių (nesvarbu, kad tas vienas kitas milijonas dolerių eis šaliai, kurioje yra 100 mln. gyventojų) įsivaizduojant, kad jau atlikai savo humanistinę pareigą – o nacionalinėje valstybėje dar reikia parodyti, ką padarei konkrečiai ir tiksliai.
Tokiu atveju galima daryti prielaidą, kad būtų idealu, jei žmogus įsipareigotų ne abstrakčiai bendruomenei, o savo tautai, tačiau žvelgiant iš ilgesnės perspektyvos – ar nėra tai per didelis reikalavimas paprastam žmogui? Kas čia blogo, kad jis tiesiog renkasi tai, kas jam pačiam yra geriau?
Be jokios abejonės, tai labai nelengvas reikalavimas, štai kodėl šiandien tiek žmonių, užuot rūpinęsi savo tauta, labiau myli žmoniją. Dėl tos priežasties nacionalinėse valstybėse visada ir buvo toks dalykas kaip patriotinis ir tautinis auklėjimas, juk suvokimą, kad privalu rūpintis šita bendruomene, reikia sąmoningai ir kryptingai skiepyti. Kitu atveju, abstrakčiai samprotauti apie žmoniją – yra labai paprasta, bet mano įsitikinimu, jeigu mes, vis dėlto, einame tuo lengvesniu keliu, anksčiau ar vėliau ateina padariniai. Paprastas pavyzdys, tuos padarinius jau šiandien patiria visa Vakarų Europa. Aš asmeniškai, gyvendamas visiškai padoriai galiu nesirūpinti, kad šalia gęsta mano kaimynų šviesos, arba yra užkalami namų langai. Lietuva tuštėja. Bet jei esu nors kiek toliaregiškas, aš suprantu, kad tuščia vieta ilgai nebūna. Kiekvieno lietuvio praradimas arba išvykimas iš čia reiškia, kad aš prarandu dalelę savęs ir tai labai greitai pajusiu praktiškai. Labai greitai tame pačiame Vilniuje gali būti taip, kaip kai kuriose Europos sostinėse: pavojinga nukeliauti iš geležinkelio stoties į miesto centrą, nors tereikia pereiti pora kvartalų. O taip yra, nes ten gyvena piliečiai, kurie atsirado nežinia iš kur, kuriems šita šalis, žmonės, juo labiau tauta, absoliučiai nerūpi ir kurie yra paprasčiausiai pavojingi. Tautinės bendruomenės irimas realiai reiškia, kad nyksta tarpusavio įsipareigojimas, prasideda atsakomybės, kontrolės irimas, o šito rezultatas yra visų dalykų destabilizacija ir netikrumas.
Kaip tuomet aptartame kontekste įvertintumėte britų ministro David Cameron pastaruosius pasisakymus bei Šveicarijoje įvykusį referendumą? Ir vienur, ir kitur kalbama apie imigracijos problemiškumą bei jos ribojimą. Ar tai rodo įvykusį pokytį, ar tai tėra iš bendro konteksto iškrentanti išimtis? O gal tik demagogija?
Be jokios abejonės, tai nėra gryna demagogija. Netgi manyčiau, kad tai yra pavėluota reakcija ir aš to nevadinčiau iškritimu iš konteksto, veikiau mėginimu į kontekstą grįžti. Reikia suprasti, kodėl tiek Britanijoje, tiek daugelyje vakarų šalių įvyko šita tragedija. O ji įvyko dėl paprastos priežasties: tų tautų žmonės – pirmiausia, be jokios abejonės, verslininkai – išdavė savo tautas dėl asmeninės naudos. Juk yra labai patogu į kokią nors Anglija, jeigu aš esu verslininkas ir man reikia darbuotojų, atsivežti pigių vergų negalvojant apie padarinius. Jie susižėrė papildomą pelną, gavo visokeriopą naudą, tačiau galų galia tie patys britai, ar kitos Europos tautos suprato, kad artėja metas, kai teks apmokėti sąskaitas. Dabar kyla klausimas, kas jas apmokės?
Kalbant apie Lietuvą, mums iškylantis klausimas yra labai paprastas – jeigu mes esame žmonės, tai yra protaujančios būtybės, galinčios mokytis iš kitų – ar darysime tokias pačias klaidas ir rizikuosime atsidurti tokioje pat padėtyje? Ar vis dėlto mūsų verslo klasė bei visa visuomenė supras, kad būtent todėl ir esame tauta (baigtinė 3,5 mln. bendruomenė), kad nepretenduodami į jokius komunistinius teisingumus ir panašius dalykus, vis dėlto, privalome išmokti nors šiek tiek sąžiningai pasidalinti tuo, ką vadiname bendromis gėrybėmis.
Grįžkime prie šiandieninio politinio ugdymo. Akivaizdu, kad šiandien jame kažko trūksta, kad šiuos dalykus imtume giliau suvokti. Kyla klausimas – ko? Kodėl buvo atsisakyta tautinio švietimo idėjos? Kokios konkrečiai yra švietimo problemos Lietuvoje?
Dalykus reikia vertinti labai realistiškai. Lietuva dar nebuvo visiškai atkovojusi nepriklausomybės, bet į ją jau prisistatė naujų ideologijų skleidėjai, kuriems sąmoninga ir valstybiška lietuvių tauta yra didžiai nepageidautina. Taigi šitų ideologų pastangomis buvo padaryta virtinė labai blogų darbų, akimirksniu buvo sužlugdytas vienas svarbiausių Sąjūdžio reikalavimų – tautinės mokyklos koncepcija. Tautinį ir patriotinį ugdymą pakeitė vadinamasis kosmopolitinis arba pilietinis ugdymas. Nėra joks atsitiktinumas, kad iš mokyklų tučtuojau buvo pašalinta A. Šapokos istorija, kuri ištisus 50 metų okupacijos laikotarpiu palaikė lietuvių tautinę savimonę ir istorinę atmintį. Šitą istoriją neabejotinai reikėjo tobulinti ir tai buvo galima padaryti, tačiau buvo nueita pačiu paprasčiausiu keliu – pradžioje išsiversti skandinavų istorijos vadovėliai, kuriuose apie Lietuvą ir jos praeitį nebuvo nieko. Toliau, nors jau ir atsirado lietuvių autorių parašytų istorijos vadovėlių, bet kaip minėjau, Lietuvos istorija yra integruota į vadinamąją pasaulinę istoriją, o tai reiškia, kad lietuvis mato savo istoriją ne savo tautos, bet svetimųjų akimis. Galiausiai šitoks integracijos pobūdis lemia, kad apskritai, net ir lietuvių istorikai iš esmės įtvirtina absoliučiai antilietuviškas istorijos koncepcijas, nes pagrindinis teiginys, kuris šiandien kalamas mokyklose moksleiviams yra tai, kad Basanavičiaus tautinio atgimimo idėja ir Vasario 16-osios Lietuva – yra didžiausia istorinė klaida. Galima drąsiai teigti, kad čia pats lemtingiausias klausimas – ar šitą teiginį mes sugebėsime pašalinti iš mokyklų programų.
Kalbant apie kitus dalykus – visuomenės mokslus – tai nors šiandien ir yra išleisti didžiųjų tautos ir valstybės teoretikų (tokių kaip A. Maceina, S. Šalkauskis ir kt.) veikalai, tai tėra tik mandagumo gestas, nes faktiškai jie niekur nėra naudojami – nei mokyklų, nei universitetų mokymo programose. Galima drąsiai sakyti, kad visi Lietuvos socialiniai mokslai tarnauja, iš esmės, tiems patiems tikslams, kokiems tarnavo tokie vadinamieji mokslai kaip mokslinis komunizmas, kompartijos istorija ir pan. – ištautinti ir išvalstybinti lietuvius. Todėl jeigu manęs paklaustų, ką, vis dėlto, reikėtų daryti mėginant tautai atsistoti ant kojų, mano atsakymas būtų trumpas ir aiškus – reikalingas tautiškumo, valstybiškumo ir patriotizmo gražinimas į visų lygių mokymo ir studijų programas. Kitaip tariant, modernioji tauta egzistuoja tiek, kiek ji turi politinę ir istorinę sąmonę. Sovietmečiu ji buvo naikinama, o dabar (ir tai yra didžiausias paradoksas!) esant Lietuvos valstybei, naikinama dar įnirtingiau. Todėl tą procesą reikia ne tik sustabdyti, bet ir atgręžti atgal.
Ar galima sakyti, kad jaunimo nesidomėjimas politika yra pačios politikos pasekmė?
Be jokios abejonės, taip. Juk visiškai akivaizdu, jeigu mes šiandien turime valstybę ir ją atstovaujančius bei valdančius politikus, kurių nei sąmonėje, nei veiksmuose ta valstybė neegzistuoja, vadinasi jie yra cinikai. Jei jie patys elgiasi nevalstybiškai, tai kaip gali valstybiškai elgtis jaunimas?
Kaip ten bebūtų, šiandien šūkis „Lietuva-lietuviams“, kuris lyg ir turėtų vienyti, atrodo, daro atvirkščiai. Šiemet Kovo 11-tąją Vilniuje organizuojamos net dvi eisenos. Gal galėtumėte pakomentuoti, kodėl nepavyksta susivienyti ir žygiuoti kartu? Gal, vis dėlto, šūkis yra skaldantis?
Manau, kad šūkis „Lietuva-lietuviams“ nėra skaldantis. Priešingai, vykstantys ginčai dėl šito šūkio rodo, kad tauta jau yra susiskaldžiusi. Susiskaldymo pagrindas yra senas, jam yra daugiau negu 200 metų. Pamatinis šiandieninės lietuvių tautos, o dar tiksliau, lietuviškai kalbančių žmonių bendruomenės – susiskaldymo principas yra toks: dar XVIII – XIX a. vieni lietuviškai kalbantys žmonės sutiko būti minkomu moliu, atsižadėjo savo tautinės, valstybinės savigarbos ir ištirpo vadinamosiose „aukštesnėse“ kultūrose. Ta pati skirtis išliko ir sovietmečiu – radosi žmonių, galinčių pasakyti, kad tai, kas vadinama lietuviškumu, lietuvių valstybė yra apgailėtina atgyvena ir mes turime matyti plačiai, nes imperija mums atveria neregėtas perspektyvas, o vadinamąjį lietuviškumą mesti į istorijos šiukšlyną.
Lygiai tokia pati skirtis yra ir šiandien, 2014 metų Kovo 11-tosios dienos išvakarėse. Iš tikrųjų šitą paradoksą puikiausiai iliustruoja Kovo 11-tos šventinė programa. Ją vainikuoja muzikinis koncertas, kurio pavadinimas „Europa – Jėga!“. Šiais dviem žodžiais pasakoma: brangūs tautiečiai, nemėginkite toliau mąstyti apie Lietuvą, kaip apie valstybę. Kitaip tariant, pratinkitės būti euro-imperijos provincija.
Dvi eisenos – būtent šitą skirtį patvirtina dar ir kitu būdu. Vienoje eisenoje eis žmonės, nesutinkantys būti minkomu moliu bei sakantys „Lietuva-lietuviams“. Kitoje eisenoje eis žmonės, kurie neš trispalves vėliavas, kalbės apie patriotizmą, tačiau lygiai taip pat buvo elgiamasi ir sovietmečiu. Per tam tikras demonstracijas – Lapkričio revoliucijos, Gegužės 1-osios – eidavo lietuvaičiai su tautiniais drabužiais bei kita atributika, bet tada buvo aiškiai pasakyta: turinys turi būti socialistinis, forma tautinė. Todėl, kitoje eisenoje eis žmonės, kurie lietuviais jau nebenori būti, tačiau dėl įvairių priežasčių dar mėgina vaizduoti, kad jie tokie yra. Tai jau yra euro-lietuviai. O euro-lietuvis, tai žmogus, kuris laikinai dar kalba lietuviškai, bet tauta ir valstybė jam jau nebėra nei atskaitos taškai, nei vertybės, nei idealai. Tad štai čia yra giliausia skirtis ir ją, mano supratimu, įveikti galima ne abstrakčiais samprotavimais ar šūkis „Lietuva-lietuviams“ žalingas, ar klaidingas. Įveikti galima vieninteliu būdu: panašiais pokalbiais, kurie turi padaryti tą patį, kas buvo padaryta XIX a. pabaigoje - reikalingas dar vienas lietuvių tautos prabudimas. Kitaip tariant, reikia grįžti prie Basanavičiaus projekto.
