NAUJASIS LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKOS STRATEGAS *VYDAS GEDVILAS* SKELBIA NAUJĄ KRYPTĮ, – taip ironiškai savo „Facebook“ paskyroje po V. Gedvilo interviu rusų radijui „Svoboda“ suskubo sureaguoti Mantas Adomėnas. Jam antrino ir partietė Rasa Juknevičienė, ir keletas kitų konservatorių, o žurnalistas Rytas Staselis netgi Seimo pirmininkui išsiuntė laišką, kuriame V. Gedvilas pavadinamas „intelekto beigi svarbesnių šiai visuomenei vertybių nesužalotu politiku“, ir paragino jį kuo greičiau atsistatydinti. Žinutės apie V. Gedvilo pasisakymus pasirodė nemenkame rusų naujienų portalų kiekyje. Apie interviu išsakytas mintis užsiminė ir „Bloomberg“.
„Tai, ką pasakė Vydas Gedvilas, yra Lietuvos nacionalinio saugumo interesų išdavystė”, – kategoriškai pareiškė R. Juknevičienė. Kita vertus, jei kiek iš arčiau pažvelgtume į mūsų gerbiamo Seimo pirmininko pasisakymus, sukėlusius tikrą audrą, mes nepastebėsime nieko tokio mirtinai kontroversiško. Šio teksto autoriui sunku suprasti, kodėl Seimo pirmininko pasisakymo dalis (tik konkrečiai ši dalis) apie konstruktyvią poziciją Rusijos atžvilgiu, yra iš karto priimama kaip blogis iš esmės.
„Mes turime galvoti apie savo žmones. Amerika nuo mūsų labai toli. Turime pasirūpinti mūsų žmonėmis. Su Rusija mes turime labai glaudžius ekonominius kontaktus: perkam dujas, ir labai daug dujų, ir elektrą, ir naftą, ir šitas bendradarbiavimas mums labai daug duoda. Iš Amerikos mes dujų nepasijungsim. <...> Mes turime spręsti savo problemas – taigi iš toli vienaip matyti, o čia, kai kaimynai, visai kas kita.“
Pažvelkime į kiekvieną šio pasisakymo sakinį atskirai ir matysime, kad su kiekvienu iš jų, bent jau faktiškai, ginčytis yra nelengva. Politikai iš tiesų turi galvoti apie žmonės, apie rinkėjus. Su Rusija mes iš tiesų turime glaudžius ekonominius santykius ir iš JAV dujų mes taip pat negauname. Kodėl gi šiuos žodžius vertėtų automatiškai vertinti kaip Lietuvos „geopolitinės orientacijos pasikeitimą“?
Tačiau tai netgi nėra taip svarbu. Iškyla vienas labai paprastas klausimas. Ar V. Gedvilas apskritai yra savarankiškas politikas, turintis tvirtą ir nuoseklią poziciją, kurią visiškai sąmoningai reiškė „Svoboda“ eteryje? Ar jo žodžiai iš tiesų turi grėsmę virsti kūnu? Šio rašinio autorius tuo labai abejoja. V. Gedvilas, švelniai tariant, jau ne kartą yra kažką „leptelėjęs“, tarsi prieš tai nepagalvojęs (o dar blogiau, jei taip kalba labai gerai pagalvojęs). V. Gedvilas ir kompetencija iš tiesų nėra patys geriausi draugai. Būtent dėl to šio straipsnio autorius abejoja ir tuo, kad minėtus V. Gedvilo žodžius apskritai derėtų vertinti rimtai. Verčiau pažvelgti į mūsų premjero, kuris jau ne kartą įrodė, kad yra gana savarankiškas ir nepriklausomas nuo Darbo partijos, žodžius. Ir galbūt tuomet, kai naujoji valdžia bent jau pradės kažką vykdyti, o ne tik kalbėti, ir galima bus skelbti paniką. O kol kas nedarykime dramblio iš musės.
Leptelėjo, ir tiek. Liūdna? Taip. Verta panikuoti? Ne. Suprantama, nesmagu, kad būtent V. Gedvilo „leptelėjimai“ (kuriuos galima labai nesunkiai interpretuoti kaip panorėjus), galėjo kažkieno būti įvertinti kaip oficiali Lietuvos pozicija, tačiau tai yra jau kitas, platesnis klausimas, netelpantis į šio trumpo rašinio rėmus. Šio teksto autorius jokiu būdu nėra V. Gedvilo apologetas, ir tuo labiau nėra pats didžiausias šio „politiko“ gerbėjas. Ir taip, jokių Hillary Clinton įvardytų naujų „sovietų sąjungų“ mums nereikia. Tačiau lygiai taip pat mums nereikia įsišaknijusios „meškafobijos“, pragmatizmą tarptautiniuose santykiuose (o konkrečiai – su Rusija) automatiškai vertinant kaip blogybę. Kodėl negalima vieną kartą atmesti tas išankstines nuostatas ir pamąstyti, ką būtų galima iš to išpešti, užuot lojus be reikalo? Būtų žymiai geriau pagalvoti, kokiomis konkrečiai priemonėmis tą pragmatizmą ir konstruktyvumą galima būtų paversti nauda mūsų Lietuvai.
