Visai neseniai praėjo Rugsėjo 1-oji, kai į mokyklas ir universitetus, nešini gėlėmis ir kupini noro ir ryžto pasitempti, išmokti ir sužinoti, skubėjo moksleiviai ir studentai. Visi džiaugėmės ir gėrėjomis jaunąja mūsų karta, visos šalies ateitimi, linkėjome jiems sėkmės, motyvacijos, atkaklumo.
Tačiau toli gražu ne visi jauni žmonės tądien skubėjo į mokymo įstaigas. Buvo ir tokių, kurie pasiliko kažkur nuošalyje, – pasimetę, bandantys atrasti save, neturintys artimųjų paramos, pagaliau, nežinantys, kuo užsiimti, ko jie nori gyvenime. O ir tie skubantieji, ne visi buvo užtikrinti savo pasirinkimais, tikri savo ateitimi, tiksliai žinantys savo tikslus.
Jaunam žmogui reikia dėmesio
Būdamas jauniausias Seimo narys, pats daug dirbdamas su jaunimu, žinau, kaip svarbu ne tik turėti tikslą, bet surasti ir trampliną, nuo kurio būtų galima atsispirti ir to tikslo siekti. Žinau ne vieną įkvepiančią istoriją, kai pasimetęs jaunas žmogus, atsidūręs jaunimo organizacijoje, atranda ne tik bendraminčių, bet ir savo talentų bei gebėjimų, kurių nė nežinojo esant. Štai kad ir atvejis jaunimo organizacijos, kurios veikloje pats aktyviai dalyvavau: į vieną iš skyrių iš gatvės tarsi netyčia užėjęs treningais „pasipuošęs“ vyrukas, neturėjęs jokio užsiėmimo, nežinojęs „kur save padėti“, dabar turi savo verslą, aktyviai dalyvauja politikoje, ruošiasi rinkimams į savivaldybę... Jam tereikėjo gauti progą, būti išklausytam ir nukreiptam tinkama linkme, kad savyje atrastų motyvaciją ir norą veikti, sužinoti, išmokti.
10 litų būsimam lyderiui
Galiu pasidžiaugti, kad ši Vyriausybė iš tiesų aktyviau sprendžia jaunimo problemas, bet iš tiesų, vis dar negalime pasigirti bent jau pusėtinu finansavimu. Pats buvau tas, kuris ėjo iš kabineto į kabinetą, prašydamas skirti jaunimo organizacijoms bei įvairiems jaunimo užimtumui skatinti projektams papildomo finansavimo. Bet atsakymas dažniausiai būdavo panašus – lėšų trūksta, biudžetas skylėtas, pinigai reikalingi pensininkams, mokytojams, statutiniams darbuotojams. Sutinku, kad reikalingi. Bet esu tikras, kad investuoti į jauną žmogų taip pat reikia, nes juk tas jaunas žmogus vieną dieną kurs darbo vietas, uždirbs ir mokės mokesčius, taip išlaikydamas tuos pačius pensininkus, pagaliau stos už valstybės valdymo vairo ir dirbs vardan geresnio visų mūsų rytojaus.
Juk būtent jaunimo organizacijos visapusiškai ugdo jauną žmogų ir įtraukia jį į aktyvų pilietinį gyvenimą. Šių dienų kontekste būtent jaunų žmonių pilietiškumą dažniausiai prisimename. Keliame klausimą, ar jis yra tinkamai ugdomas, ar ne. Taip pat jaunimo organizacijos – puikus būdas jaunam žmogui įgyti patirties, praktinių įgūdžių itin reikalingų darbo rinkoje. Nuolat apie tai keliamos diskusijos, tačiau tinkamas dėmesys nėra skiriamas.
O dabar daugiau kaip 30 tūkstančių jaunų žmonių vienijančioms organizacijoms skiriama labai menka suma, o tiksliau – 10 litų vienam nariui per metus... Turbūt niekas nesiginčys, kad su tokia suma nedaug ką tenuveiksi. Tiesa, reikia nepamiršti, kad ir tuos kelis litus vienam ar kitam projektui gauti ne taip paprasta. Įvairiems konkursams dalyvauti skirtos paraiškos yra tiesiog „super“ sudėtingos – tam, kad gautum kelis tūkstančius litų, privalai užpildyti kelis šimtus lapų įvairių prašymų, pažymų, pateikti įvairiausius dokumentus. O kur dar niekaip nenuspėjamas laikotarpis, per kurį nė nežinai, ar pradėti vieno ar kito renginio organizavimą, nes pateikus prašymą savivaldybei dėl bent dalinio finansavimo jis svarstomas ne mažiau kaip mėnesį, o pinigai sąskaitą neretai pasiekia ir po 3 mėnesių ar net pusės metų.
Gera pradžia – pusė darbo
Finansavimas jaunimo organizacijoms buvo ženkliai sumažintas nuo 2008 m: tais metais jaunimui buvo skirta 1 milijonas 250 tūkstančių litų, o štai 2013 m. suma, skiriama tiesiogiai jaunimo ir su jaunimu dirbančių organizacijų projektams ir programoms, iš bendros biudžeto eilutės tesudaro 700 tūkst. litų. 2014 m. Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) Asamblėjoje priimtoje rezoliucijoje dėl lėšų, skiriamų jaunimo organizacijoms, organizacijos pabrėžė, kad supranta valstybės ekonominę situaciją, tačiau matydamos, jog kitoms sritims, atitinkamai svarbioms įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės politinę programą, finansavimas didinamas, o nevyriausybiniam jaunimo sektoriui, užsiimančiam jaunų žmonių ugdymu ir užimtumu, yra mažinamas, nesupranta tokio jaunimo organizacijų ignoravimo.
Savo kasdieniu darbu stengiuosi, kad finansavimas jaunimui bent kiek būtų padidintas, tačiau, deja, ne nuo manęs priklauso biudžeto prioritetų nustatymas ir pinigų paskirstymas. Mano siūlymas, o gal labiau tikslas – surasti jaunimo organizacijoms 1,25 mln. litų – tai sugrąžintų jaunimo nevyriausybinio sektoriaus finansavimą bent į 2005 m. lygį. Esu tikras, kad šiam siūlymui pritaria ir didžiausios jaunimo organizacijos.
Ir vis dėlto, kad neatrodytų, jog vien skundžiuosi, noriu ir pasidžiaugti, kad Darbo partija niekada nebuvo abejinga jaunimo problemoms ir skiria daug dėmesio, kad jas išspręstų, skatina jaunimą įsitraukti į politinį ir visuomeninį gyvenimą, finansiškai remia jaunimo organizacijas ir tobulina sistemą, padėsiančią jaunuoliams įgyti profesiją ir susirasti darbą.
Vargu, ar be jaunimo organizacijų būtų įvykęs toks visus jautriai palietęs ir suvienijęs renginys, kaip ilgiausios trispalvės siuvimas ir iškilmingas išskleidimas, minint Baltijos kelio 25-ąsias metines, ar daugiau kaip 300 moksleivių iš visos Lietuvos būtų galėję praleisti dieną su studentais šalies universitetuose, ar jiems būtų atsivėrusi galimybė iš arti pamatyti, kaip dirba Seimo nariai.
Seimo Darbo partijos frakcijos narys Viktoras Fiodorovas
