Banko „Snoras“ valdybos pirmininko Raimondo Baranausko ir savininko, prieštaringai vertinamo Rusijos milijonieriaus Vladimiro Antonovo, tamsių finansų verslo pasaulyje – vėl neramios dienos. Jie paslaptingai pasitraukė iš Lietuvos.
Banko „Snoras“ pagrindiniai akcininkai – Vladimiras Antonovas ir Raimondas Baranauskas (Fotodiena.lt/K. Kavolėlio nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
Kur dabar slepiasi V. Antonovas?
Patikimų Balsas.lt šaltinių teigimu, V. Antonovas pastaraisiais mėnesiais didžiąją laiko dalį leido Jungtinės Karalystės sostinėje Londone. Labai tikėtina, kad ir šiandienos įvykius V. Antonovas atidžiai stebi iš savo prabangių rūmų esančių Londone.
Rusų milijonierius paskutiniu metu buvo užfiksuotas dalyvaujantis elitiniuose verslo veikėjų vakarėliuose, apsipirkinėjantis prabangiausiose, milijardierių pamėgtose parduotuvėse.
Kalbama, kad V. Antonovas net savo moteris aprūpina kelių milijonų svarų vertės išskirtiniais automobiliais. Daugiau nei prieš metus nupirkęs vieną tokių žaisliukų su keturiais ratais V. Antonovas iki šiol jo neatsiima iš vieno prabangiais automobiliais prekiaujančio salono Londone.
Toks jų elgesys primena skandalingai žlugusios kauniečių machinatorių holdingo EBSW žvaigždės Gintaro Petriko praeities žygius. Primenu, kad 1997-aisiais tyliai iš Kauno pasitraukęs G. Petrikas po septynerių metų slapstymosi buvo sulaikytas Los Andžele (JAV), šiuo metu atlieka bausmę Pravieniškėse.
Banko „Snoras“ šlovę temdė ne vienas nemalonus žiniasklaidoje plačiai nušviestas incidentas. Stebint šiandienos įvykius apie tai, kad bankas „Snoras“ vėl tapo įvairiausių institucijų taikiniu, tinkamas metas priminti anksčiau plačiai nuskambėjusius banko „Snoras“ veiklą persekiojusius skandalus.
Tiesa, kai kurie jų vėliau buvo nuslėpti.
Rusų milijonierius V. Antonovas savo laiką dažniausiai leidžia Jungtinėje Karalystėje (Sxanpix nuotr.)
Neaiškus istorijos finalas
„Balsas.lt" primena, kad jau praėjusių metų pabaigoje „Snoro“ akcininkai per vieną susirinkimą nutarė įstatinį kapitalą padidinti 380,083 milijonų iki 874,3 mln. litų.
Tąsyk Lietuvos bankas įpareigojo R. Baranauską per dešimt dienų nuo nutarimo gavimo dienos atvykti ir pasiaiškinti, kaip planuojama šalinti nustatytus trūkumus ir vykdyti Lietuvos bankui duotus įpareigojimus. Tačiau kaip baigėsi šie dideli bankininkų nemalonumai, tomis dienomis viešojoje erdvėje nebuvo neskelbiama.
Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT) ne vienus metus narpliojo maždaug 8,29 mln. litų, gautų iš lengvatinių mokesčių zonose įsikūrusių kompanijų, kilmės istoriją.
Pastaroji afera, kaip ir visa V. Antonovo verslo imperija atrodo neįtikėtinai primityvi ir įžūli. Tartum atvira vagystė. Tačiau, kad tokioms abejonėms yra rimtas pagrindas, verta prisiminti skandalingus banko „Snoras“ praeities faktus.
Šiandien stebint viešojoje erdvėje neretai pasirodančius pranešimus apie tai, kad bankas „Snoras“ tapo įvairiausių institucijų taikiniu, tinkamas metas priminti XXI amžiaus pirmojo dešimtmečio pradžioje plačiai nuskambėjusius skandalus.
Slaptų pokalbių archyvas
Per „Snoro“ banko gyvavimo metus jame saugumo ir informacijos tarnybos sukaupti nepriklausomos Lietuvos verslo formavimosi faktai, ko gera, turėtų priminti aštraus siužeto detektyvinį romaną.
Kadaise vieno banko apsaugos darbuotojo namuose saugumiečiai atliko kratą ir aptiko slapta garsą ir vaizdą fiksuojančią aparatūrą. Be to, tąsyk aptiktas ir nemažas kiekis slapta darytų įrašų, kuriuose girdimi net keliasdešimt aukščiausių šalies valdžios, policijos, prokuratūros, valstybės saugumo pareigūnų ir įtakingų verslininkų pokalbiai.
Landus šnipas buvo sukaupęs net sprogstamos informacijos apie jų vaikus ar meilužes, baigiant jų lojalumu Lietuvos valstybei.
Įdomu tai, kad tokius duomenys nelegaliai kaupė buvę sovietinių specialiųjų tarnybų karininkai. Jie figūravo ir vienoje itin skandalingai pasibaigusioje situacijoje.
Vladimiras Antonovas (Fotodiena.lt/K. Kavolėlio nuotr.)
Buvę KGB karininkai
1998-ųjų gegužės 5-osios pavakare Vilniuje Valstybės saugumo departamento (VSD) agentai sulaikė keturis vyrus, kurie dalyvavo padirbtų JAV dolerių pardavimo ir pirkimo sandėryje.
Du iš keturių sulaikytų asmenų – buvę Sovietų Lietuvos KGB karininkai: Bronius Matimaitis ir Eugenijus Alechnovičius. Pastarasis – vienas iš buvusių KGB darbuotojų, kurie sėkmingai dirbo „Snoro“ banko vindikacijos skyriuje. Taip pat jis buvo perėmęs itin atsakingas pareigas – buvo tuometinio banko valdytojo pavaduotojo vairuotoju ir asmens sargybiniu.
Šios saugumiečių sulaikymo operacijos užkulisius gana išsamiai anuomet nušvietė ir šiuo metu „Snorui“ iš dalies priklausantis vienas didžiausių šalies dienraščių.
VSD gavo žinių, kad B. Matimaitis aktyviai ieško pirkėjų suklastotiems JAV doleriams, įvairiems žmonėms nesivaržydamas demonstruoja falsifikatų pavyzdžius.
Atvyko banko mašina
Per dvi VSD agentų stebėjimo savaites nei B. Matimaitis, nei E. Alechnovičius – anuomet dirbęs žvalgu KGB 7-ajame skyriuje, kuris išimtinai užsiėmė slaptu sekimu, – nepastebėjo, kad yra sekami.
Pirkėją padirbtai valiutai įsigyti neva surado B. Matimaitis. Kelis kartus susitikus buvo sutarta dėl kainos: perkant 8 tūkstančius, 1 suklastotas JAV doleris anuomet buvo įvertintas 40 JAV centų.
Sandėris buvo numatytas Vilniuje, šalia Seimo rūmų esančios Gedimino prospekto ir Gynėjų gatvės sankryžos. Netoliese anuomet veikė parduotuvė „Kurpaitė“.
Pagal iš anksto suregztą planą į šioje vietoje numatytą susitikimą E. Alechnovičius nė trupučio nesikuklindamas atskubėjo „Snorui“ priklausančiu tais laikais itin prabangiu laikytu automobiliu BMW 525.
Be to, jis buvo apsiginklavęs tarnybiniu „Snoro“ pistoletu.
Žadėjo neribotą klastočių kiekį
Padirbtos valiutos pirkimo sandėris vyko automobilyje. Be E. Alechovičiaus, jame sėdėjo dar vienas pirkėjas ir pardavėjas. B. Matimaičio tą dieną nebuvo.
BMW salone ne tik buvo parduoti iš anksto pažadėti 8 tūkst. JAV dolerių, bet ir nė kiek nesivaržant pradėtos derybos dėl tolesnių sandėrių – kur kas didesnės padirbtos užsienio valiutos sumos.
Pardavėjai tiesiai pareiškė, kad gali pristatyti neribotą kiekį padirbtų JAV dolerių.
Kalba ėmė suktis apie įspūdingos sumos – 10–15 milijonų suklastotų JAV dolerių – įsigijimą. Be to, vienas vyrų prašneko net apie padirbtas alkoholinių gėrimų banderoles. Buvo pasiūlyta įvairių šalių banderolių po 10 JAV centų už vienetą.
Tačiau galiausiai draugišką vyrų „verslo sandėrio“ aptarimą nutraukė netikėtai pasirodę VSD pareigūnai.
Darbavosi „Tauro“ banke
Patogiai BMW automobilyje įsitaisiusi trijulė buvo apsupta bemaž dešimties civiliai apsirengusių saugumiečių. Vyrai iš automobilio buvo ištraukti ir suguldyti ant šaligatvio.
Nespėjęs nė apsidairyti surakintas antrankiais buvęs KGB žvalgas, daugelio teisėsaugininkų nuostabai, smarkiai susijaudinęs net pagadino orą.
Apžiūrėjus padirbtus dolerius nustatyta, kad jie pagaminti kaip reta kokybiškai.
Netrukus krata buvo atlikta ir nusikaltimo organizavimu įtariamo B. Matimaičio namuose. Buvęs KGB papulkininkis keletą metų dirbo kitame vėliau skandalingai pagarsėjusiame „Tauro“ banke. Jame B. Matimaitis išbuvo iki pat pabaigos – iki banko žlugimo ir savininko Genadijaus Konopliovo savižudybės 1997-ųjų vasarą.
Tą pačią dieną VSD darbuotojai ir policija apsilankė ir E. Alechnovičiaus bute, jame buvo rasta ir šnipinėjimo aparatūra.
Liūdna baigtis
Pagal 1999 m. kovo 1 d. Vilniaus apygardos teisme paskelbtą nuosprendį B. Matimaitis ir E. Alechnovičius bei E. Ancipovičius pripažinti kaltais ir nuteisti bendrininkavus grupėje paskleidžiant apyvarton didelį kiekį netikrų pinigų.
Visi trys asmenys buvo nuteisti 5,5 metų nelaisvės atėmimo bausme su pusės turto konfiskavimu, bausmę atliekant sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje.
1999 metų birželio 29 dieną Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija teismo posėdyje išnagrinėjo kasacinę bylą pagal nuteistojo B. Matimaičio kasacinį skundą.
B. Matimaitis Aukščiausiojo Teismo buvo išteisintas nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti E. Ancipovičius ir E. Alechnovičius kasacine tvarka nuosprendžio neskundė.
Princo afera
2002 metais po Valstybės saugumo departamento (VSD) kartu su užsienio teisėsaugos pareigūnais atlikto tyrimo buvo sužlugdytas iš anksto kruopščiai suplanuotas Rusijos ir kitų užsienio šalių mafijos veikėjų sumanymas.
Tuometiniu banko „Snoras“ tarybos pirmininko Jefimo Borodulino garsiosios Monako Grimaldi kunigaikščių giminės atstovu pristatytu Prancūzijos piliečiu Jeanu Phillippe'u Iliescu de Grimaldi prisidengus siekta į Lietuvos banko kaupiamąją sąskaitą pervesti net 1,2 mlrd. litų ir išpirkus banko „Snoras“ akcijų emisiją užvaldyti du trečdalius banko.
Tačiau netrukus vieno leidinio žurnalistai atskleidė, kad J. P. Iliescu de Grimaldis nepriklauso jokiai karališkajai šeimai. Paaiškėjo, kad atvykėlio tėvas buvo eilinis Rumunijos gyventojas, o jis pats anksčiau dirbo muzikos versle.
Plano sumanytojas
Tuomet saugumiečiai pareiškė, kad investuoti per J. P. Iliescu de Grimaldi ketinta siekiant užmaskuoti lėšų kilmę, o kiti emisijos leidimo dalyviai yra tiesiogiai susiję su Rusijos ir kitų šalių nusikaltėlių gaujomis.
Pats J. P. Iliescu de Grimaldis nebuvo minimas kriminalinėse kronikose, tačiau VSD agentai turėjo duomenų, kad Lietuvoje jo vardu veikė asmuo, kuris buvo glaudžiai susijęs su rusų mafija.
Minėtasis veikėjas, kaip manoma, buvo pateikęs prašymą Lietuvos bankui. Jis taip siekė banką „Snoras“ paversti didžiausiu banku Baltijos šalyse. Netrukus išaiškėjo, kad tokio plano iniciatorius – abejotinos reputacijos Rusijos verslininkas Aleksandras Glikladas.
Slaptas pabėgimas
Nustatyta, kad daugiau nei prieš metus iki šios aferos A. Glikladas apsistojo brangiausiuose tuometinio Vilniaus viešbučio „Plaza“ apartamentuose ir aktyviai ėmė organizuoti banko „Snoras“ emisiją.
Saugumiečiai užfiksavo, kad A. Glikladas sostinėje nuolat sukinėdavosi ne tik žinomų verslininkų, politikų, bet ir šešėlinio pasaulio veikėjų draugijose.
Apie būsimąją 1,2 mlrd. litų emisiją ypač mėgdavo garsiai šnekėti tuometinis banko „Snoras“ valdybos pirmininkas R. Baranauskas ir J. Borodulinas, tačiau galiausiai šiam skandalui nurimus, minėtasis duetas iš balos išlipo sausas – jiems bylos nebuvo iškeltos.
Pats A. Glikladas netrukus slapčia išvyko iš Lietuvos ir pardavė banką valdžiusios lengvatinės kompanijos „Incorion Ivestment Holdings“ akcijas.
Praėjus kuriam laikui buvo iškelta baudžiamoji byla buvusiam banko Dokumentinių operacijų departamento vadovui Žilvinui Čeponiui – paaiškėjo, kad būtent jis siuntė banko garantijas, tačiau neatmetama, kad tokia afera galėjo būti siejama ir su anksčiau minėtu A. Glikladu bei vienu jo statytinių.
Skandalinga biografija
Šiuo metu Amerikoje gyvenančio A. Gliklado biogafija itin spalvinga.
1989 m. A. Glikladas su Rusijos Frenku Sinatra vadinamu Josifu Kobzonu buvo įsteigęs bendrovę „Moskva“, kuri vertėsi koncertų organizavimu.
1993 m. jis tapo J. Kobzono įkurto koncerno „Moskovit“ direktorių tarybos pirmininku. Tačiau netrukus jų tarpusavio santykius sugadino turto ir įtakos nepasidalijimas.
Po 1998 metų Rusijos krizės, kai bankas „Snoras“ buvo atsidūręs ant bankroto slenksčio, buvęs banko akcininkas Sergejus Klimukas ir jo artimas draugas Dovydas Kaplanas, sietas su „Vilniaus brigada“, ėmė važinėti į Maskvą ir Rusijos verslininkams pasiūlė perimti banko akcijas.
Po tokių vizitų pagrindine „Snoro“ akcininke tapo „Incorion Ivestment Holdings“, o A. Glikladas vis dažniau ėmė rodytis banke.
Šūviai Maskvoje
Banko savininko V. Antonovo tėvas Aleksandras Antonovas prieš keletą metų tapo nežinomų šaulių taikiniu. 2009 metų kovo 11 dienos rytą iki šiol nenustatytas užpuolikas paleido šūvius į A. Antonovą, garsios Rusijos bankų grupės „Konvers Group“ valdybos pirmininką.
Iš viso po susišaudymo vieno Maskvos daugiabučio kieme tąkart rasta 18 šovinių tūtelių ir 7 kulkos.
Bankininką kliudė penkios kulkos, tačiau sunkių sužeidimų jam pavyko išvengti tik šalia buvusio profesionalaus asmens sargybinio dėka.
Praėjus dienai po šio išpuolio, V. Antonovas žiniasklaidai pareiškė: „Jau maždaug žinome, kas tai padarė.“
Manoma, kad tąsyk samdomų žudikų kulkos į A. Antonovą buvo paleistos ne dėl „Konvers Group“ veiklos, nes jau kurį laiką abu Antonovai nedalyvauja tiesioginiame bankų valdyme Rusijoje ir Lietuvoje.
Pasikėsinimas į A. Antonovo gyvybę galėjo kilti dėl to, kad jam ir sūnui kilo nemažai rūpesčių plėtojant verslą Kaliningrado uoste. Būtent minėtas objektas nuo senų laikų yra tapęs tarpusavyje nesutariančių mafijos klanų konfliktų priežastimi.
Aleksandras Antonovas (Banko „Snoras“ nuotr.)
Įtarimai neišsisklaidė
Nors A. Antonovas yra įtakingas verslininkas, tačiau legalaus verslo pasaulyje neturėjo tokio autoriteto, kad dėl jo visi būtų viską pamiršę ir šaudydami, sprogdindami užplūstų Maskvą.
Po minėtų šūvių rusų žurnalistai priminė, kad praėjusiame dešimtmetyje „Akademichimbank“ vadovavę Antonovai galėjo susidoroti su verslo partneriu ir taip atsikratyti metamų įtarimų pinigų plovimu.
Ant Antonovų tamsus šešėlis, kai kurių Rusijos apžvalgininkų teigimu, gali kristi ir dėl vienos Rusijos centrinio bankų vadovo Andrejaus Kozlovo žmogžudystės 2006 metais.
Prieš mirtį bankininkas ne kartą viešai reiškė abejones dėl „Konversbank“ veiklos.
Kol asmens kaltė neįrodyta, jis nekaltas. Tačiau Antonovams mesti įtarimai taip pat liko neišsklaidyti.
Taip pat skaitykite:
Bankas „Snoras“ nacionalizuotas, prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą
Prieš kelias dienas skelbtame bankų reitinge „Snoras“ – vienas iš geriausių
LB vadovas: „Snore“ trūksta vertybinių popierių už 1 mlrd. Lt
