2011-aisiais Lietuvoje ir Lenkijoje bus minimi poeto, rašytojo, literatūros mokslininko, Nobelio premijos laureato Czeslawo Miloszo jubiliejiniai metai. Lietuviams Cz. Miloszas brangus dėl nuolatinio dėmesio savo gimtinei Lietuvai. Daugelis juo didžiuojasi sakydami, kad tai vienintelis iš čia kilęs Nobelio premijos laureatas. Tačiau jis mums svarbus ir dėl kitų priežasčių.
Prieš šimtą metų Lietuvoje gimusio lenkų poeto jubiliejui paminėti abi šalys parengė viena kitą papildančias kultūrines programas, kuriose numatytos tarptautinės konferencijos, parodos, vertėjų dirbtuvės, radijo laidų ciklas, specialūs jubiliejiniai leidiniai.
Kai 2000 metais Vilniuje susitiko trys Nobelio premijos laureatai – Guenteris Grassas, Wislawa Szymborska ir Cz. Miloszas, – visi drauge su Tomu Venclova pakalbėjo apie praeities atmintį – ko svarbu nepamiršti, kad istorija nebūtų iškraipyta ir nežeistų skirtingų tautų jausmų.
Cz. Miloszas tuomet kalbėjo apie savo jaunystės miestą Vilnių: „Nedaug Europoje yra miestų, taip mitologizuojamų, kaip Vilnius. Turiu omenyje iš praeities paimtus pasakojimus, kurie nebūtinai privalo atitikti faktus. Šio miesto istorija tokia keista, kad ji prašyte prašosi perkeliama į pasakos erdvę, kas jau ne kartą buvo daroma, ir pasakojimai skiriasi priklausomai nuo to, kas juos pasakojo – lietuviai, lenkai, žydai ar baltarusiai.“
Šioje kalboje rašytojas sakė, kad istorijos tiesa turi tam tikras ribas, bet visgi reikia jos ieškoti, atskiriant faktus nuo juos apaugusių mitų. Pavyzdžiui, reikėtų nebijoti pripažinti, kad Vilnius ne visada buvo lietuviškas. Cz. Miloszas kvietė ieškoti tiesos ne tik apie datas ir įvykius, bet ir apie atskirų čia gyvenusių žmonių jausmus, nepasiduoti patriotinei propagandai, turėti drąsos pripažinti nepatogius faktus apie savo tautos praeitį.
Lietuviams Cz. Miloszas brangus dėl nuolatinio dėmesio savo gimtinei Lietuvai. Daugelis juo didžiuojasi sakydami, kad tai vienintelis iš čia kilęs Nobelio premijos laureatas. Tačiau jis mums svarbus ir dėl kitų priežasčių. Vienoje garsiausių savo knygų „Pavergtas protas“, paskutiniame skyriuje, autorius aprašė baltų tautų okupavimą. 1980 metais atsiimdamas Nobelio premiją jis taip pat pabrėžė, kad vienas iš jo įkvėpimo šaltinių – tuo metu vis dar okupuota Lietuva.
„Gera gimti mažame krašte, kur gamta yra žmogiška, lygiavertė žmogui, kur per šimtmečius tarpusavyje sugyveno įvairios kalbos ir įvairios religijos. Kalbu apie Lietuvą – mitų ir poezijos žemę“. Šie žodžiai skambėjo lygiai prieš 30 metų“, – Nobelio literatūros premijos laureato kalbą cituoja Cz. Miloszo knygų vertėjas, humanitarinių mokslų daktaras Algis Kalėda.
Jo teigimu, iki šiol šiomis eilutėmis didžiuojasi vis naujos jo mokomų studentų kartos.
Prieš šimtą metų Kėdainių apskrityje, Šeteniuose, gimęs Cz. Miloszas pradinę mokyklą ir universitetą baigė Vilniuje, vėliau persikėlė į Lenkiją. Po Antrojo pasaulinio karo jis dirbo diplomatinį darbą jos atstovybėse Vašingtone ir Paryžiuje. 1951 metais su Lenkijos Liaudies Respublika ryšius nutraukė – gyveno Prancūzijoje, vėliau išsikėlė į Ameriką, kur dirbo prestižiniame Kalifornijos universitete, dėstė slavų literatūrą.
Išleido daugybę savo poezijos, eseistikos knygų, autobiografinį romaną „Isos slėnis“, parašė slavų literatūros vadovėlių, vertė. Į Lenkiją Cz. Miloszas grįžo po Sovietų Sąjungos iširimo. Gyveno Krokuvoje ir dažnai lankydavosi Lietuvoje.
„Visą laiką šiltai vaikščiodavome po Vilniaus universiteto kiemelius. Aš kaip tik tada buvau Polonistikos katedros vedėjas. Jis labai šiltai traktavo, su savotišku jam būdingu humoru. Sakydavo: „Žinote, pone Algi, čia, universitete, yra tokių kiemelių, kur žmogaus koja nebuvo įžengusi“. Tai tokia savotiška, graži mistifikacija“, – prisimena A. Kalėda.
Cz. Miloszas buvo žinomas poetas, bet dar labiau išgarsėjo po knygos „Pavergtas protas“, kurioje atskleidė, kaip jaučiasi žmogus už Geležinės uždangos, turėdamas pasirinkti tarp melo ir tiesos, tarp pasipriešinimo ir prisitaikymo. Pasak istorikų, tai vienas įspūdingiausių totalitarinės sistemos analizės pavyzdžių. Ši knyga ypač populiari Jungtinėse Valstijose.
Kita – „Gimtoji Europa“ – aktualesnė senajam žemynui. Joje, pasak politologo Andžejaus Pukšto, – ateities Europos vizija ir priminimas apie Rytų ir Vidurio Europos tautų svarbą.
„Tai tokia vizionieriška knyga, kuri jau prieš 20–30 metų iki Europos Sąjungos susikūrimo numatė tam tikrus procesus, apibrėžė vieningą Europos tapatybę ir kad Europa nesibaigia ties Lenkijos–Vokietijos siena. Visos Baltijos šalys istoriškai priklauso Europos kultūrai, ir Cz. Miloszas tai pagrindžia. Ji buvo išversta į daugelį užsienio kalbų.
1980 metų pradžioje, kai dar Vidurio ir Rytų Europos tautos svajojo, budo kovai dėl savo nepriklausomybės, dėl savo savarankiškumo, ta knyga atliko labai didžiulį vaidmenį. Juolab atsiminkime, kad dalis Vakarų Europos intelektualų nesižavėjo Sovietų Sąjungos subyrėjimo perspektyva“, – kalbėjo politologas.
Cz. Miloszas ilgą laiką žavėjosi kairiosiomis pažiūromis, ir tik po karo, dirbdamas Lenkijos Liaudies Respublikos diplomatinėje tarnyboje, pamatė, kaip tokia sistema atrodė iš vidaus ir Prancūzijoje paprašė politinio prieglobsčio. Nuo to laiko Cz. Miloszo kūryba buvo draudžiama visoje Sovietų Sąjungoje. Nepaisant to, jo knygos slapta patekdavo į Lenkiją, o iš ten – ir į okupuotas Baltijos šalis.
Vytautas Landsbergis pasakoja, kaip slapta vežėsi Cz. Miloszo knygą per KGB pareigūnų saugomą Lenkijos–Lietuvos sieną.
„Aš gavau ir parsivežiau mažytę knygelę, rūkomajame popieriuje atspausdintą, kad mažai vietos užimtų. Ją buvo galima įsidėti į kišenę. Tai buvo tokia tipinė savilaidos produkcija. Tai buvo Cz. Miloszo „Gimtoji Europa“. Tą knygą skaičiau labai įdėmiai ir persiimdamas, daug atsimenu iki šiol“, – sakė jis.
Pirmininkaudamas Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai, V. Landsbergis skyrė Cz. Miloszui Lietuvos garbės piliečio vardą už nuolatinį nepriklausomybės idėjos palaikymą bei pastangas dėl taikių Lietuvos ir Lenkijos santykių.
„Tada jį pažinau. Mes taip pat turėjome asmeninį pokalbį, (kalbėjome) ilgai, mano kabinete Aukščiausioje Taryboje. Buvo nesunku ir dėl pažiūrų, ir todėl kad aš beveik laisvai kalbėjau lenkiškai. Jo rūpestis Lietuva ir Lietuvos–Lenkijos santykiais, aišku, buvo pagrindine tema. Jis daugiausia norėjo prisidėti, kad tie santykiai būtų geri, kad būtų solidarumas, vieninga pozicija Europoje ir dar nesibaigiančių Rytų problemų atžvilgiu“, – pasakojo V. Landsbergis.
Prezidentas Valdas Adamkus taip pat prisimena Cz. Miloszo įtaką savo gyvenime. Jo kūrinius Amerikoje galėjo skaityti laisvai, o pirmą kartą rašytoją pamatė JAV rengtame lietuvių intelektualų suvažiavime „Santara–Šviesa“.
„Jo pasirodymas buvo uždegantis, gaivinantis, naujo vėjo pūstelėjimas į tą pusę mūsų išeivijos lietuviškoje visuomenėje. Pažiūros jam taip pat buvo labai artimos – liberalus, laisvas galvojimas, atsidarymas, ne tik užsikonservavimas savyje. Jo skleidžiamos mintys buvo ir mums be galo reikšmingos. Kitas dalykas, man labai imponavo Cz. Miloszo pasisakymas, kad jis yra lenkų poetas. Jis nepasakė, kad jis yra lietuvių poetas. Bet jis savo kilme, savo prigimtimi ir savo prisirišimu tikrai yra lietuviškas“, – įsitikinęs jis.
Labiausiai V. Adamkų žavi Cz. Miloszo pareiškimas, esą jis – paskutinysis LDK pilietis. „Jo pasakymas, kad jis yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis, man pasako viską. Tuo aš tikrai didžiuojuosi ir džiaugiuosi ir kartai pagalvoju: „Galbūt ir aš galėčiau pagalvoti apie tai, kad ir aš esu kažkoks LDK ainis“. Mes esame visi tokie. Man tai labai brangus žmogus, didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad likimas suvedė, kad galėjau akis į akį su juo matytis, gyvu žodžiu kalbėtis ir jį girdėti“, – teigė V. Adamkus.
Cz. Miloszas užaugo bajorų šeimoje, ir daugelis su juo kalbėjusiųjų pastebi, kad tai atsispindėjo jo laikysenoje, bendravime. V. Adamkus pasakoja, kad tai buvo dvasios aristokratiškumas, o ne statuso demonstravimas.
„Iš jo dvelkė kažkas dvasingo, su juo kalbi ir iš jo dvelkia kažkas aristokratiško, bet kartu jis buvo žmogiškas, suprantamas, mielas žmogus“, – kalbėjo V. Adamkus.
1990 metais Cz. Miloszas lankėsi atstatytame savo gimtųjų Šetenių dvare. Tuomet su rašytoju kalbėjosi Lietuvos radijo laidos „Literatūros akiračiai“ žurnalistė.
„Kaip jaučiatės šiandien čia, Lietuvoje?“ – paklausė ji.
„Esu labai patenkintas, laimingas, nes retai kam taip būna, kad dar gyvam esant gali pamatyti tokio pobūdžio pastato rekonstrukciją. Dažniausiai tokie džiugūs dalykai nutinka jau po mirties. Tad aš jaučiuosi taip, tarsi būčiau miręs ir visa tai vyktų po mano mirties“, – sakė Cz. Miloszas.
Cz. Miloszą savinasi ne tik lenkai ir lietuviai, bet ir prancūzai bei amerikiečiai. Jo šaknys ir tautiškumas – ypač jautri tema Lenkijoje, kur nuolat atgyja kritika dėl Cz. Miloszo pozicijos Lenkijos nacionalizmo atžvilgiu, kuri visiškai nepriimtina Lenkijos dešiniesiems ultrapatriotams.
Lietuvos radijo bendradarbė Lenkijoje Nijolė Druto prisimena, kad daug diskusijų dėl jo nuopelnų kaimyninėje šalyje kilo po rašytojo mirties, o praėjusiais metais šios diskusijos atgijo parlamente balsuojant dėl Cz. Miloszo metų paskelbimo.
„Faktiškai tie patys, kurie protestavo per Cz. Miloszo laidotuves, vėl ištraukė tuomet kartotus argumentus, esą pasaulyje pripažintas Nobelio premijos laureatas nenusipelnė tokios garbės Lenkijoje, nes nebuvo pakankamas Lenkijos patriotas.
Ultraradikalūs patriotai tvirtina, kad Cz. Miloszas savo kūryboje skandalingai šaipėsi iš lenkų, iš Lenkijos kultūros ir papročių, citavo Cz. Miloszo kūrybos fragmentus, citatas, išimtas iš konteksto, kurios esą įrodinėjo Cz. Miloszo antilenkiškumą. Jis buvo vadinamas labai prieštaringu autoriumi, kosmopolitu, nepakankamu Lenkijos patriotu, kad būtų galima jį šitaip pagerbti“, – pasakojo N. Druto.
Visgi Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, Cz. Miloszo metų minėjimui pritarė didžioji dalis parlamentarų.
Visus šiuos metus abiejose valstybėse vyks kultūrinė programa rašytojui atminti – tarptautinės konferencijos, parodos, laidų ciklai, žadama išleisti specialų pašto ženklą. Lietuvoje ketinama šio autoriaus kūrinius įtraukti ir į mokyklinę programą.
Simona Aginskaitė
