Panevėžio pataisos namai – vieninteliai šalyje, kur bausmes atlieka nusikaltimus padariusios moterys. Už ką ir kodėl gyvenimas nubloškė jas į užribį? Ką jos veikia ir ką planuoja atskirtos nuo vaikų ir artimųjų?
Sutrikusios ir nusivylusios. Įžūlios ir bandančios išgyventi. Trokštančios bendrauti ir vienišės. Jaunos ir pagyvenusios. Kiemelyje, medžių pavėsyje, sutūpusios būreliais moterys, užsiėmusios savais rūpesčiais: vienos vynioja siūlų kamuoliukus, siuvinėja, kitos tarpusavyje aptarinėja įvairiausius reikalus, darosi manikiūrą, gražinasi.
Jei akis neužkliūtų už spygliuoto tinklo ant aukštų tvorų, nė neįtartum, jog čia pataisos namai, kuriuose moterys, padariusios vienokį ar kitokį nusikaltimą, atlieka joms skirtą bausmę. Pasirodžius žurnalistei, kiemelis ištuštėja akimirksniu. Lieka tos, kurioms žmogus iš laisvės, kaip jos pačios tvirtina, tarsi gaivaus oro gūsis.
Iki šiol negali atsitokėti
Klaipėdietė Elena pataisos namuose jau (dar?) 8 mėnesiai. Pagyvenusi moteris nuteista 2 metams nelaisvės už savo sugyventinio sužalojimą. Ji tvirtina iki šiol negalinti suvokti, kaip jos rankose atsirado peilis, kuriuo smogė vyrui į petį. „Nieko nekaltinu – tik save“, – sunkiai rinkdama žodžius ima pasakoti savo gyvenimo istoriją Elena.
Pasak Elenos, ištekėjo 19 metų, susilaukė sūnaus ir dukters. Visą gyvenimą sukosi kaip voverė – reikėjo vaikus pastatyti ant kojų. „Išsiskyrusi su vyru, kuris buvo girtuoklis ir paleistuvis, dirbau keliuose darbuose, – sako moteris. – Vėliau susipažinau su žmogumi – patiko jis man. Atrodė iš geros šeimos. Tvarkingas toks – net baltą švarią nosinaitę turėjo... Pragyvenome 6 metus. Iki tos dienos, kai įvyko tragedija... Tą nelemtą dieną išgėrėme mudu po šimtą gramų ir aš nuėjau pas kaimynę cigarečių. Na, užtrukau šiek tiek. Grįžtu, o tuo metu iš mano buto visa sutaršyta kaimynė išeina. Aš paklausiau, ko ji pas mane landžioja ir ėmiau barti savo sugyventinį, kam įsileido ją. Žodžiu, susipykome. Liepiau rinktus daiktus ir mauti lauk. O jis ėmė versti daiktus iš spintos ir ieškoti pinigų. Susistumdėme. Jis smogė man į veidą. Kaip mano rankose atsirado peilis, iki šiol nesuprantu...“
Pernai lapkritį Elena išgirdo nuosprendį. Nors vylėsi, kad teisėjas pasigailės ir nepaskirs griežtos bausmės, ji net atsiklaupusi prašė nubausti lygtine bausme, tačiau verdiktas buvo griežtas. Moteris nuosprendžio neskundė ir su dėkingumu prisimena pareigūnus, kurie leido Elenai pačiai atvykti į areštinę. „Bijojau kad manęs, kaip kokios didžiausios nusikaltėlės, nepaimtų iš namų, visiems kaimynams matant, – prisimena Elena. – Įsigaliojus nuosprendžiui, jie net palaukė kelias dienas, kol pasiimsiu pensiją ir pati pas juos prisistatysiu.“
Moteris prisipažįsta, jog sūnus iki šiol nėra jos aplankęs (dukra mirusi). Pasiilgusi ir anūkų. „Sūnus negali atleisti, kad padariau šeimai gėdą, – moters akyse sužvilga ašaros. –Mama, sako, tu mus mokei dorai elgtis, o ką pati padarei? Ne tik nebuvo atvažiavęs, bet ir laiškų nerašo. Anūko gimtadienio proga pasiunčiau lipdukų, kuriuos jis rinko ir paskambinau. Bijojau, kad nešnekės su manimi, tačiau pasikalbėjome, – moters akyse sužiba ašaros. – Kai per televizorių rodė Jūros šventę, tai visą sūnaus šeimą pamačiau!“
Elena bendrauja su žentu. Tik jo gali paprašyti to, ko reikia ar pritrūksta. Žentas atsiunčia ir pinigų, sumoka mokesčius už Elenos butą, kuris šiuo metu tuščias.
Savo buvusio draugo Elena nė prisiminti nenori. „Aš iki šiol širdyje jaučiu didžiulę neapykantą jam, – moters veidas apsiniaukia. – Per jį aš viską praradau – net anūkų negaliu pamatyti...“
Tvirtina esanti nekalta
Penkiasdešimtmetė Irena iš Vilniaus rajono pataisos namuose jau 9 mėnesius ir 19 dienų. Moteris skaičiuoja, ar dar toli laisvė. O durys į laisvę geriausiu atveju atsivers tik po 4 metų. Jei Irena gerai elgsis, neturės nuobaudų, įstatymas numato galimybę išeiti į laisvę atlikus pusę arba 2/3 bausmės laiko.
Moteris iki šiol negali atsigauti nuo, jos manymu, patirtos neteisybės. „Visi gėrėm, o aš turiu atsakyti už visus, – guodžiasi Irena. – Aš tikrai nieko neužmušiau... Išsipirko tikroji kaltininkė, o aš neturėjau pinigų, tai ir sėdžiu... Gali žmogų papirkti, bet Dievo – ne. Niekas nelieka be atpildo. Ateis atpildas ir tai, kuri mane pakišo.“
Irena užaugino 6 vaikus. Gyveno nuosavame namelyje, turėjo žemės, dirbo. Gyvenimas griuvo, kai pas Ireną susirinkę kaimynai (tame tarpe ir ji pati) padaugino alkoholio. Moteris džiaugiasi, kad jos nepasmerkė vaikai ir ją lanko, rašo laiškus. „Jie tiki, kad aš sėdžiu nekaltai, – sako moteris. – Būna žmogaus gyvenime toks juodas tarpsnis, kai viskas, ką bedarytum, stoja prieš tave. Tai ir man taip...“
Irena guodžiasi tuo, kad laikas pataisos namuose bėga labai greitai. „Nemėgstu sėdėti be darbo, – sako ji. – Keliuosi 5 ryto, nes dirbu valgykloje. Reikia paruošti indus ir stalus pusryčiams. Po to skaitau, rašau laiškus, pasikalbu su moterimis ir vėl į darbą.“
„Aš dar turiu laiko atsitiesti...“
Apie Daivą „Akistata“ ne kartą rašė. Išvaizdi,sklandžiai dėstanti mintis, atrodo, ši moteris čia pateko per klaidą. Negali net patikėti, kad jos rankose galėjo atsirasti peilis ar kirvis. Deja... Daiva jau antrą kartą nuteista už tokį patį nusikaltimą – nužudymą. Pirmą kartą nudūrė savo sugėrovą. Anksčiau laiko išėjusi į laisvę, moteris – vėl girta – kirviu užkapojo savo vyrą. „Alkoholis sumaišo žmogui protą, – sako moteris. – Atkentėsiu už viską, už savo ir kitų „griekus“... Kai nebėra gyvo žmogaus, galima viską suversti tam, kuris liko gyvas, – bando teisintis. – Rūkyti mečiau, dabar noriu atsikratyti priklausomybės nuo alkoholio...“
Daiva tvirtina, kad ji dar atsistos ant kojų, dar atsities, nes pati sau tokį tikslą nubrėžė. Na, o kol dienas tenka leisti ribotoje erdvėje, moteris prisiminė seniai pamirštą mezgimą, noriai lanko pataisos namuose organizuojamus įvairius kursus, dirba, siuvinėja.
„Kai turi užsiėmimą, laikas bėga greičiau, – sako moteris. – Įsijungiau į akciją – mezgam vaikučiams kojines. Iš pradžių labai sunkiai sekėsi. Man daug paprasčiau megzti paltus, megztinius, sukneles. Labai norėčiau išmokti pinti iš vytelių. Mokėdama pinti, galvoju, kad ir laisvėje lengviau rasčiau darbą.“
Daivos niekas nelanko – tolimesniems giminaičiams ji nerūpi, o artimų nebelikę. Tad smulkioms išlaidoms – kavai, kosmetikai – užsidirba. Dar gauna 25 litų pašalpą. Moteris tvirtina, jog supratusi, kad reikia „gesinti' savo karštą būdą. „Gyvename 5 moterys, skirtingi charakteriai – visko būna, – prisipažįsta Daiva. – Tačiau, jei galvoji apie ateitį, tenka nusileisti, patylėti. Visos puikiai suprantame, kad jei į konfilktą įsikiš pareigūnai, bus tik blogiau.... Ar išeisiu anksčiau laiko? Stengsiuosi, bet per save neperlipsi... Nežinau, kaip bus. Tokiose įstaigose kai pabūni – sušlubuoja nervai... Gailėtis labai gailiuosi, bet nieko jau nepakeisi.“
Didžiausias priešas – alkoholis
Didžioji dauguma moterų sunkius nusikaltimus padarė būdamos girtos arba apkvaitusios nuo narkotikų, dažnai besigindamos nuo taip pat girto sutuoktinio ar sugyventinio. Patekusios į pataisos namus, moterys turi galimybę išsivaduoti nuo jas kamuojančių priklausomybių – čia sudarytos anoniminių alkoholikų (AA) ir anoniminių narkomanų (AN) grupės.
Atvežtos į pataisos namus, nuteistos moterys pakliūva į paprastąją grupę. Tai tarsi adaptacinis laikotarpis – moterims duodama laiko susivokti, kad jų gyvenimas nuo šiol bus kitoks. „Moterys turi laiko apsiprasti, pamastyti, – sako pataisos namų direktoriaus pavaduotoja Regina Stankuvienė. – Suprasti, kas įvyko, dėl ko jos čia atsidūrė, įvertinti (arba ne) savo poelgius. Galų gale ir mums, pareigūnams, reikia pažinti čia atvykusiąsias.“
R. Stankuvienė paaiškina, jog nuo to, kaip moterys elgiasi, vėliau jos gali būti perkeltos į lengvąją grupę, iš kurios vartai į laisvę gali prasiverti ir neatlikus visos bausmės. „Įstatymu numatyta, kad esančios paprastoje grupėje išeiti į laisvę gali atlikusios 2/3 bausmės, o lengvojoje – po pusės bausmės atlikimo laiko,“ – sako direktoriaus pavaduotoja. – Taigi, stengtis yra dėl ko. Tačiau yra moterų, kurioms niekas neįdomu – jos tiesiog stumia dienas ir tiek.“
Mokosi ir dalyvauja akcijose
R. Stankuvienė, o ir kalbintos moterys su nostalgija prisimena laikus, kai pataisos namuose buvo organizuojama daugybė profesinio ruošimo kursų: kirpėjų, siuvėjų, modeliuotojų, virėjų, užsienio kalbų ir pan. Tačiau dabar nėra tiek lėšų – sunkmetis jaučiasi ir čia...
Nuo rugsėjo 1-osios prasidės mokslai vidurinėje mokykloje ir profesinio rengimo centre. Pataisos namuose yra nemažai romų tautybės moterų. Kai kurios – neraštingos. Pavaduotoja sako, jog būtent jos ir mokosi pradinėje mokykloje. Kitos moterys čia įgyja vidurinį išsilavinimą.
Nuo rugpjūčio pabaigos vyks jogos užsiėmimai. „Renkame norinčias mokytis šnekamosios ispanų kalbos, – sako direktoriaus pavaduotoja. – Kursus ves misionierius, vienuolis kunigas Domingo Avellaneda Cabanillas iš Pumpėnų Švč. Marijos Mergelės bažnyčios (Panevėžio raj.), kuris nuolat lanko mūsų moteris.“
Moterys daug mezga. Šiuo metu, prisidėjusios prie akcijos „Geros širdys – šiltos kojos“, kurią organizavo VŠĮ „Savanorių centras“ ir į misiją Afganistane besirengiantys kariai, jos mezga kojines skurstantiems Goro provincijos vaikams. „Mezgame ir drabužėlius kūdikių ir vaikų globos namų auklėtiniams, – pasakoja moterys. – Kai kurios net savo vaikams numezga rūbelių ir į namus pasiunčia.“
Mamos ir vaikai
Nuteistosios moterys pataisos namuose savo vaikus gali auginti iki kol jiems sukaks 3 metukai. Tam yra įrengtas atskiras Vaikų ir motinų skyrius. Jame – 5 kambariai, mamos gali gyventi kartu su savo vaikučiais. Šiuo metu skyriuje gyvena 8 mamos.Vėliau, jei motinai iki bausmės pabaigos lieka mėnuo ar du, paprastai vaikelio niekur neperkelia – jis kartu su mama palieka pataisos namus. Tačiau yra moterų, kurioms paskirtos gana ilgos bausmės. Štai dzūkaitė Roberta (24 m.), kol kas pati auginanti dukrytę, nuteista 9 metams nelaisvės. Ji sako neįsivaizduojanti, kaip reikės gyventi be dukters bendroje zonoje. „Esu karšto būdo, –prisipažįsta moteris. – Pirma padarau, paskui pagalvoju... Mūsų, mamų su vaikais nedaug, gyvename po dvi, turime atskirą kiemelį, yra žaidimų kambarys – taigi ir progų įsiplieksti aistroms mažiau. Bet kaip bus toliau – bijau net galvoti... Tikiuosi, kad dukrytę paims vyras. Viliuosi, kad į laisvę išeisiu po kokių keturių metų...“
Olga pataisos namuose augina 9 mėnesių dukrytę. Sako, jog dar 8 vaikus prižiūri laisvėje likęs vyras. „Kai kurie jau suaugę, padeda vyrui, – sako moteris. – Tačiau man prieš akis dar ilgi nelaisvės metai – laisvė atimta 11 su puse metų. Kokių nors vilčių turėti nedrįstu ir nekuriu jokių planų. Vienintelis džiaugsmas, kad galiu bent trumpai auginti savo dukrytę.“
Užtat palangiškės Linos akyse neužgęsta džiaugsmo kibirštėlės. „Greit išeisiu į laisvę, – pasigiria jaunoji moteris. – Skaičiuoju dienas, kada gi pagaliau mudvi su dukryte galėsim užverti šių namų duris. Tačiau, kuo mažiau lieka, tuo tos dienos ilgesnės...“
Lina pataisos namuose atsidūrė už vagystes. Laisvėje dar auga sūnus, kuriam penkeri metai. Jį prižiūri Linos mama. Moteris prisipažįsta, buvusi perdaug patikli. „Pastojau 15-os, nuo gerokai vyresnio vyro, – pasakoja Lina. – Susituokėm, gimė sūnus. Vyras nebuvo darbštuolis, tai tekdavo verstis iš pašalpų. 17-os vėl pastojau. Laukiausi dukrytės, tačiau ji mirė. O vyras visai pašėlo – ėmė gerti ir muštis, kaltinti mane, kad per mane dukra mirė. Grįžau pas mamą. Tačiau atvažiavęs vyras dievagojosi mylįs ir kvietė grįžti. Ir sugrįžau. Vėl pastojau – va, gimė dukrytė Neringa, kuri dabar su manimi – galvojau gal taip pavyks sulipdyti gyvenimą. Tačiau vyras ir vėl ėmė gerti. Pinigų net duonai nelikdavo, tai nutariau eiti vogti... Pirmą kartą kai pagavo, gavau 1,5 metų lygtinai. Nepasimokiau. Vėl vogiau ir įkliuvau. Užtat aš čia.“
Tačiau smulkutė moteris sakosi tvirtai nutarusi pradėti gyvenimą iš naujo. Ji nenori matyti savo vyro ir jau padavusi pareiškimą skyryboms. Lina tetrokšta kuo greičiau išeiti į laisvę, auginti savo vaikus, susirasti žmogų, kuris jos neskriaustų ir negertų.
Vaikučiams, augantiems kartu su mamomis, įrengtas atskiras žaidimų kiemelis (Aurelijos Žutautienės nuotr.)
TIK FAKTAI:
Šiuo metu Panevėžio pataisos namuose bausmes atlieka 313 moterų.
Iš jų: 3 nepilnametės, dvi dar 30 metų neturinčios moterys, teistos 26 ir 24 kartus,
8 moterys augina vaikučius.
Vidutinė bausmės trukmė – 4,9 metų, o realiai atlikta – 2,1 metų.
41 procentas grįžusių į pataisos namus, nusikaltusios pakartotinai.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
