Skambutis į redakciją
„Kodėl vienas, automobiliu partrenkęs žmogų, po to nuvilkęs jį garažą, kad šis sušaltų, nuteisiamas tik 4 metams nelaisvės, o kitas – kartą įspyręs į koją agresyviam jaunuoliui, tačiau kartu buvęs su tais, nuo kurių smūgių tas vaikinukas mirė, pasiųstas už grotų 7 metams?“, – paskambinusi į „Akistatos“ redakciją, verkdama klausė ukmergiškė Stanislava. Jaudintis ir nerimauti moteris turi svarią priežastį: jos sūnus Kęstutis Bareišis (40 m.) pripažintas kaltu kartu su Sigitu Čeponiu (29 m.) ir Ruslanu Trofimovu (33 m.) nužudęs žmogų ir nuteistas 7 metų laisvės atėmimo bausme. Kiti du – S. Čeponis ir R. Trofimovas už grotų pasiųsti 8 metams.
S. Bareišienė tikina, kad jos sūnus tikrai nėra išgama, kuris tyčia žudytų žmogų. „Atvažiuokit į Ukmergę, niekas apie mano sūnų nieko blogo nepasakys, – kvietė moteris – Jis neneigia savo kaltės, ir aš jo neginu, tačiau manau, jog sūnui skirtoji bausmė – per griežta“, – sako moteris. Ji pateikė keletą pavyzdžių, kurie, jos manymu, patvirtina, kaip sunku suprasti, kas Lietuvoje yra teisingumas ir, kodėl, rodos, už dar sunkesnį nusikaltimą kaltasis nubaudžiamas gana švelnia bausme. „Kažkodėl įstatymas nevienodai vertina nusikaltėlius, – dėstė moteris. – Štai girtas sėda prie vairo ir automobiliu užmuša žmogų – tai laikoma netyčiniu nusikaltimu, tai – ne žmogžudystė. Nesvarbu, kad pabėga, pasislepia, palikęs nelaimėlį mirti. Mano sūnus nepaliko mirti to vaikinuko, kuris pats ir išprovokavo konfliktą, tik prašė jo nelįsti į akis, eiti šalin. Tačiau šis neklausė: kabinėjosi prie visų, sėdinčių pavėsinėje, keikėsi, grasino ir stumdėsi, kol prisišaukė bėdą – ir sau, ir kitiems“. Motina piktinasi, kad nei tyrėjai, nei ekspertai nesugebėjo išsiaiškinti, kurio iš mušeikų smūgis buvo mirtinas ir, kodėl medikai net dvi paras nenustatė, jog sumuštajam padaryti pavojingi sužalojimai. „Gal buvo dar galima tą vaiką išgelbėti? Kodėl dvi paras medikai nesiėmė jokių priemonių? Galbūt galėjo pervežti į Vilnių?“ – retoriškai klausia Stanislava.
Išprovokavo konfliktą
Suprantu, kad daugelis skaitytojų pasipiktins – visų nusikaltėlių motinos vienodos, jų vaikai visada nekalti. „Kodėl niekas negina aukų?“ – šūktels ne vienas. Tačiau šio straipsnio tikslas – ne teisinti kaltuosius ar kaltinti nukentėjusiuosius. Kadangi pastaruoju metu daug diskutuojama apie už nusikaltimus skiriamas neadekvačias bausmes (vieniems jos atrodo per griežtos, kiti – reikalauja net mirties bausmės), apie kartais atsainiai atliekamus ikiteisminius tyrimus, pabandykime panarplioti šį jau įsiteisėjusį nuosprendį.
Tą tragedija pasibaigusį 2012 metų birželio 25-osios vakarą kompanija, kurioje buvo S. Čeponis (net 6 kartus teistas už plėšimus, nežymų sveikatos sutrikdymą bei viešosios tvarkos pažeidimą), R. Trofimovas (kartą teistas už nežymų sveikatos sutrikdymą), tarp daugiabučių Kauno gatvėje pastatytoje pavėsinėje gurkšnojo alų. Prie jų prisidėjo ir paskutiniu metu savo nenusisekusį gyvenimą vis dažniau taurelėje skandinantis A. Bareišis. Pasak šio motinos, sūnus buvo baigęs aukštąjį mokslą, įgijęs priešgaisrinės saugos bakalauro laipsnį – vienintelis Ukmergėje ugniagesys gelbėtojas baigęs aukštąjį mokslą svajojo išsilaikyti egzaminus ir tapti statutiniu valstybės tarnautoju, tačiau koją pakišo brolio biografija. „Andriui tai buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus, – pasakojo Stanislava. – Subyrėjusias viltis ėmė vis dažniau skandinti taurelėje. Tačiau niekad niekam nekibo į atlapus, buvo ramus – vis tik jau nebe piemuo “.
Taigi, pasak vėliau teisme apie to vakaro įvykius pasakojusių liudininkų, pavėsinėje kompanija buvo susirinkusi nemaža, kai apie 6 valandą vakaro į ją užklydo Deivydas L. Vaikinas buvo girtas ir kažko nepatenkintas, tad ėmė priekabiauti prie ten sėdėjusių jau irgi „apšilusių“ vyrų. Pastarieji paliepė jam drožti namo ir nesikabinėti – tą patvirtino ir kaltieji, ir liudininkai. Tačiau Deivydas L. neklausė – įkyriai lindo, plūdosi ir stumdėsi. Išvarytas lauk, po kiek laiko grįžo ir vėl kibo į atlapus. Kilo muštynės, dėl kurių pasekmių už grotų ir buvo pasodinti 3 kaltininkai, o vieną teko palydėti Anapilin.
Smūgiai – į galvą
Kai konflikto metu Deivydas L. puolė A. Bareišį, šis, spyrė pastarajam į koją, o Deivydui L. parkritus ant žemės, „laikė jį prispaudęs ir gulinčiam sudavė ranka du smūgius į veidą. Konflikto metu Deivydui į galvos sritį apie šešis smūgius sudavė R. Trofimovas ir apie šešis smūgius S. Čeponis“ (iš A. Bareišio parodymų). Kažkas iš kompanijos, pamatęs, jog vyrai įsismarkavo, iškvietė policijos pareigūnus. Pasakojama, kad pastarieji neskubėjo važiuoti – girdi, jau kartą buvo atvažiavę. Tačiau, kai vis tik policijos patruliai atvyko, Deivydas L. jau gulėjo be sąmonės. Greitosios pagalbos medikai vaikiną nuvežė į Ukmergės ligoninę, kur šis po 3 parų mirė.
Iš teismo medicinos specialisto išvados: „(...) Deivydas L. mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio kraujosrūvomis apatinės lūpos gleivinėje, pakaušio, kairio smilkinkaulio speninės ataugos projekcijoje ir kairio smilkinio raumens minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu ir į smegenų skilvelius, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, koma, progresuojančiu kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimu. Sužalojimai kvalifikuojami sunkiu sveikatos sutrikdymu. Galvos sumušimas padarytas mažiausiai penkiais trauminiais poveikiais“.
Sumuštajam mirus, ikiteisminis tyrimas buvo perkvalifikuotas į tyrimą dėl tyčinio nužudymo. A. Bareišiui, S. Čeponiui ir R. Trofimovui buvo pareikšti įtarimai padarius sunkų nusikaltimą, jiems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Tardymo izoliatoriuje trijulė sulaukė ir teismo nuosprendžio.
Tiksliai nesiaiškino
Kaltės neneigė tik vienintelis A. Bareišis. Vyras tvirtino, kad Deivydą pargriovęs, bet kumščiais jo nemušęs – tik delnu trenkęs porą kartų per veidą. Kiti du kaltinamieji, nors jų kaltė įrodyta, iki šiol savo kaltę neigia.
Teismo nuosprendyje rašoma: „(...) Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, visi kaltinamieji dalyvavo sumušant nukentėjusįjį, konflikto metu jam suduodami smūgius į itin svarbų gyvybei ir lengvai pažeidžiamą organą – galvą, todėl akivaizdu, kad jie turėjo numatyti ir numatė, kad dėl šių jų veiksmų gali būti nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, dėl kurių gali įvykti jo mirtis ir sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad bylose dėl tyčinio nužudymo keli asmenys atsako kaip bendrininkai tiek tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta nuo bendrininkų suduotų smūgių visumos, tiek ir tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta ne nuo visų bendrininkų smūgių ar tik nuo vieno smūgio, tačiau nustatoma, kad visi bendrininkai turėjo tyčią nužudyti ar neapibrėžtą tyčią dėl padarinių (...)“.
Beje, teismas atsižvelgė ir į konfliktą išprovokavusio nukentėjusiojo elgesį. „(...) kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų (kaltinamųjų, liudytojų parodymų, filmuotos medžiagos), – rašoma teismo nuosprendyje, – aktyvus konflikto dalyvis buvo ir nukentėjusysis Deivydas L., kuris, būdamas neblaivus, provokavo konfliktinę situaciją, nors ir varomas iš pavėsinės, iš konflikto vietos nepasitraukė, išvarytas vėl sugrįždavo ir siekė tęsti konfliktą, todėl toks nukentėjusiojo elgesys laikytinas kaltinamųjų atsakomybę švelninančia aplinkybe“.
Neatsakyti klausimai
A. Bareišiui buvo paskirta bausmė švelnesnė nei numatyta baudžiamajame kodekse – 7 metais nelaisvės (LR BK 129 str. 2d. – nužudymas –numato laisvės atėmimą nuo 8 iki 20 metų). Bausmės dydžio nepakeitė ir Apeliacinio teismo teisėjų kolegija.
A. Bareišienė tvirtina, jog filmuotoje medžiagoje matyti, kiek smūgių ir kuris iš nuteistųjų smogė Deivydui L., todėl ji sako nesuprantanti, kaip gali būti „kolektyviniai“ smūgiai ir „kolektyvinė atsakomybė“. Moteris tvirtina, jog liudytojai matė ir vyruką mėlynais marškiniais, kuris daužė Deivydą L. per galvą, tik kažkodėl jo – to ketvirtojo – net nesiteikta ieškoti. Nors visi žino, kas jis. „Manau, kad jaučiasi kaltas, nes tuoj po įvykio išvyko į Angliją“, – dėstė savo nuomonę S. Bareišienė.
Paklausus, o kaip gi jaučiasi nužudyto vaikinuko motina, S. Bareišienė susigraudinusi prisipažino: „Buvau pas ją, atsiprašiau už sūnų, verkėm abi... Deivydo jau nebeprikelsim, tačiau gal nors savo sūnui kaip nors palengvinčiau dalią... Juk niekada nebuvo niekur užkliuvęs, gyveno ramiai“...
Aurelija Žutautienė
