Bausmių vykdymo kodekse numatyta, jog prie nuteistųjų socialinės reabilitacijos (kitaip sakant, atvedimo į protą) turi teisę prisidėti ir visuomeninės ar religinės bendruomenės. Kiek efektyvi tokia pagalba? Ar tikrai nuteistasis staiga praregi, ima tikėti Dievą, tampa geresnis? Ar tai tik būdas susitrumpinti bausmės laiką ir maloniau stumti dienas?
Visose Lietuvos įkalinimo įstaigose įrengtos koplyčios. Jose pasimelsti, dalyvauti religinėse apeigose gali tiek katalikai, tiek stačiatikiai, tiek liuteronai, tiek kitų konfesijų atstovai. Kiekviena įkalinimo įstaiga turi po kapelioną, kuris rūpinasi nuteistųjų sielovados klausimais. Tačiau nuteistuosius lanko ir daugybė religinių bendruomenių atstovų.
Kalėjimų departamento duomenimis, per metus žmonės iš įvairių visuomeninių ir religinių bendruomenių maždaug 1500 kartų apsilanko įkalinimo įstaigose ir teikia įvairiausią pagalbą vykdant socialinę nuteistųjų reabilitaciją.
Bene aktyviausias – „Caritas“. Jo atstovai ne tik veža nuteistiesiems labdarą, bet ir teikia psichologinę pagalbą, nuolat organizuoja įkalinimo įstaigose religinio ugdymo užsiėmimus. Lietuvos kalėjimų kapelionų asociacija per savo religinę organizaciją „Tarnavimas kaliniams“, misiją kalėjimams „Amžinoji uola“ ir kitus padalinius irgi aktyviai dalyvauja rengiant nuteistuosius laisvei, teikia dvasinę ir socialinę pagalbą, aiškina nuteistiesiems religines dogmas.
Bene daugiausia įvairių religinių ir visuomeninių bendruomenių atstovų lankosi Pravieniškių 2-uosiuose pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje. Gal todėl, kad bausmę čia atlieka daugiausia nuteistųjų: 1215 vyrų, pirmą kartą nuteistų už sunkius nusikaltimus, apie 80 asmenų, padariusių avarijas ir kitus administracinės teisės nusižengimus, galiausiai – 20 nuteistųjų iki gyvos galvos, kurie, kalėjime praleidę 10 ir daugiau metų, toliau kali jau pataisos namuose.
Piktas ir kerštingas
„Patekęs į pataisos namus, kūriau keršto planus, – pasakoja nuteistasis Artūras iš Panevėžio. – Vakarais atsigulęs ne miegodavau, bet planavau, kaip išėjęs į laisvę nušausiu mane „supakavusius“ policininkus, teisėją, „sutvarkysiu“ savo bendrą, kuris melavo, kad išsuktų savo kailį. Kaltinau visus: draugus, artimuosius, valdininkus, bet tik ne save. Tokiame košmare praleidau gerus metus, kol kartą su kitais nuteistaisiais atėjau į koplyčią.“
Jis prisipažįsta, kad iš pradžių ėjo, kaip pats sako, „ant durniaus“, tačiau susitikęs su kapelionu Liutauru Zacharka, ėmęs nuolat su juo bendrauti, nusiramino, pakeitė mąstymą.
„Besiginčydamas su Liutauru gavau atsakymus į daugelį klausimų, – sako Artūras. – Baigėsi bemiegės naktys. Daugelis dalykų susidėliojo į savo vietas. Dievas tikrai yra, ir kartais pagalvoju, kad gal toks buvo Dievo planas – išbandyti mane, kaip ir daugelį kitų, kalėjimu.“
Artūras ir laisvėje į bažnyčią retkarčiais nueidavęs. „Sykį net pašventinti kapo duobę teko, nes kunigas atsisakė vieną mano pažįstamą laidoti“, – tvirtina jis.
„Valdžia – nuo Dievo“
Čia kalinčiam Vincui iš Vilkaviškio, neoficialiam šiuose pataisos namuose įrengtos Šiluvos Dievo Motinos koplyčios zakristijonui, dalį bausmės laiko irgi padėjo ištverti būtent, kaip jis pats sako, supratimas, kad „visa valdžia – nuo Dievo“.
„Pradžioje, tik atvežtas į pataisos namus, triukšmavau, elgiausi priešingai negu reikalavo prižiūrėtojai, – prisimena Vincas. – Paskui jau slėpdavausi nuo pareigūnų, nes kai tik susidurdavau su kuriuo nors, taip ir nuobaudą užsidirbdavau. Prisirinkau jų tiek... Galų gale, sykį pasislėpęs koplyčioje, susitikau su kunigu Egidijumi Perioku, kuris čia laikydavo mišias. Įsišnekėjom – kažkas galvoje sukirbėjo, tad nuėjau dar sykį, ir dar... Galų gale ėmiau mąstyti, ką ne taip darau.“
Esą būtent todėl, kad ėmęs tikėti Dievą, jam lengviau kalėti ir laukti, kada galės išeiti į laisvę. „Matyt, Dievo ranka mane saugo, jei manęs nepaliko, o laukia grįžtant žmona ir dukrelė“, – įsitikinęs Vincas. Iki nusikaltimo padarymo jis su dabartine žmona gyveno, kaip dažna pora, susidėję, tačiau kai „Dievas apšvietė protą“, jau pataisos namuose pora įregistravo santuoką.
Daugelis vyrų, vidurdienį sutiktų pataisos namų koplyčioje, prisipažino, jog laisvėje būdami tik metinių švenčių proga apsilankydavo bažnyčioje. „Tam nebuvo laiko, o ir noro, – sakė jie. – Tačiau žmogus, atsidūręs tokioje vietoje, kaip dabar mes, paprastai perkrato savo gyvenimą. Imi ieškoti bendraminčių, būdų, kaip ištverti laikotarpį, kai esi atskirtas nuo artimųjų.“
Dievo reikia ne visiems
Pravieniškių 2-uosiuose pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje sutiktas Lietuvos kalėjimų kapelionų asociacijos „Amžinoji uola“ misijos kapelionas Liutauras Zacharka sako, kad jo tikslas – kad nuteistieji sugebėtų pakeisti savo gyvenimą. „Ateina laikas, kai Dievas sudrebina žmogaus gyvenimą, – sako L. Zacharka. – Ir tuomet jis pajunta, ko jam reikia. Į pokalbius susirenka nemažai – ir ne vien tik iš smalsumo ar norėdami kaip nors prastumti lėtai įkalinimo įstaigose slenkantį laiką. Kai kurie jų, atradę Dievą čia, už grotų, išėję į laisvę tampa savanoriais ir padeda mums liudyti Dievo žodį.“
Kapelionas tvirtina, jog didžioji dauguma kalinių – tų, kurie ateina į susitikimus, bendrauja ir dalyvauja diskusijose, dalyvauja mišiose – atranda Dievą ir noriai studijuoja Šventąjį Raštą.
„Atvežti atlikti bausmės žmonės paprastai būna pikti ir trokšta tik keršto. Jiems atrodo, jog yra nekalti, jiems iškyla daug klausimų, neaiškumų, – sako kapelionas. – Tad susirinkę visi mes ir bandome surasti atsakymus, atsakymus per Šventąjį Raštą. Tokiose diskusijose ir pokalbiuose dažnai dalyvauja ir įkalinimo įstaigos psichologas Romas Radzevičius. Aiškinamės žmogaus požiūrį į įvairius dalykus. Jei norime jam padėti, turime žinoti, ką jis galvoja.“
L. Zacharka neneigia, jog pasitaiko nuteistųjų, kurie išmoksta labai gražiai kalbėti, prisitaiko ir elgiasi, atrodo, kaip dera, o iš tikrųjų tik bando kapelioną padaryti „arkliuku“, kurį būtų galima panaudoti saviems tikslams. „Tačiau tai vienetai. Ypač malonu būna, kai išėję į laisvę ir savo gyvenimus susitvarkę buvę nuteistieji atvažiuoja ir pasakoja, kaip jiems pasisekė“, – pasidžiaugia kapelionas.
Įsileidžia ne visus
Įkalinimo įstaigų pareigūnai teigia, jog neįmanoma suskaičiuoti, kiek nuteistųjų tikrai ima tikėti Dievą. Vieniems iš tikrųjų reikia dvasinės atramos, kitiems tai gana įdomus laiko praleidimas.
„Svarbu ne skaičius, o pagalba, kurią jie gauna, – sako Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus pavaduotojas Lionius Demjanovas. – Vienam pakanka parymoti ir apmąstyti savo gyvenimą, dalyvauti mišiose, kitam svarbu bendravimas. Nemanau, kad juos čia vilioja tik kažkokios vaišės ar labdara. Tiems, kurie vaikšto melstis ar į susitikimus su religinių bendruomenių nariais, tai nėra tik pramoga – visi jie bando iš naujo susidėlioti savo likimus. Tik ar laisvėje visa tai pavyksta įgyvendinti, čia jau kita kalba.“
Pavaduotojas sako, jog bendradarbiaujama ne su visomis religinėmis ar visuomeninėmis bendruomenėmis. Mat būna tokių, kurioms rūpi įtraukti žmones į savo tinklą ir panaudoti juos savo tikslams. „Stengiamės nuo tokių atsiriboti, – sako L. Demjanovas. – Su organizacijomis, kurių žmonės lankosi mūsų pataisos namuose, kartu dirbame jau daug metų, tad jokių bėdų nekyla.“
Įkalinimo įstaigų pareigūnai tikina, jog pavojaus, kad per besilankančius organizacijų narius gali atkeliauti draudžiami daiktai, narkotikai ar alkoholis, nėra. „Juk pas mus taip lengvai neįeisi. Be to, yra spintelės, kuriose privaloma palikti visus vertingus daiktus, – tvirtina jie. – Paskui žmogus, įeinantis į zoną, dar patikrinamas, tikrinami ir jo daiktai, jei kažką nešasi. Taigi labai mažai tikėtina, jog įneš ką nors draudžiama“.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ