Jauno Šakių miesto gyventojo noras įsigyti mobiliojo ryšio telefoną iš beveik nepažįstamo kito šakiečio baigėsi mirtimi, o pardavėjui ir jo palydovams – nelaisvės metais „zonoje“.
Vaikinai buvo girti
Šios tragedijos, įvykusios 2011-ųjų spalio 5-osios naktį, turbūt būtų nebuvę, jeigu pirkėjas ir pardavėjas būtų buvę blaivūs. Tačiau ir telefoną „Nokia“ įsigyti sumanęs Vytautas Strakauskas (18 m.), ir jį parduoti nešęs Lukas Ismailovas (17 m.) susitikti ėjo būdami girti ir dar lydimi tokių pat girtų bičiulių, su kuriais tą vakarą svaiginosi.
Tučtuojau įsigyti naują telefoną Vytautas sugalvojo begerdamas. Jis paskambino iš matymo pažįstamam Lukui, kuris buvo pasiskelbęs apie parduodamą telefoną, ir pasiūlė susitikimo laiką bei vietą. Kodėl netrukus pirkėjas pradėjo kaitalioti tą vietą, šiandien jau niekas tiksliai neatsakys. Galbūt negalėjo atsitraukti nuo savo kompanijos, o galbūt norėjo savo elgesiu parodyti, kad situaciją valdo jis, pasišaipyti, apgauti... Taip pat galima manyti, kad labai girtas jaunuolis (po mirties jo kraujyje buvo rasta net apie 3 promiles alkoholio) tiesiog provokavo konfliktą, nes, kone prieš vidurnaktį eidamas susitikti su telefono pardavėju, ieškojo sau palydovų, kuriems skambindamas užsiminė, jog „gali tekti muštis“. Vienas iš tokį Vytauto prašymą išgirdusių bičiulių atskubėjo eiti kartu, o kitas į kvietimą nereagavo, užtat kitą dieną išgirdo, kad Vytautas nebegyvas.
Pardavėjai įsižeidė
Lukas Ismailovas, lydimas savo draugo Daivaro Kriaučiūno (18 m.), su kuriuo į susitikimą su paskambinusiu telefono pirkėju taip pat ėjo po išgertuvių, buvo gerokai suirzę. Vaikinai siuto, kad Vytautas esą vedžioja juos už nosies – apie valandą kaitalioja pasimatymo vietą ir paskambinęs kalba nerišliai. Dar didesnis pyktis abu jaunuolius užvaldė tada, kai jie, nuvažiavę dviračiais į susitikimą su telefono pirkėju, galiausiai pradėjo sandėrį, tačiau liko it musę kandę, kai Vytautas, apžiūrėjęs telefoną ir prastai jį įvertinęs, pasakė, kad „tokio gaidžio nepirks“. Lukas ir Daivaras skubiai sėdo ant savo dviračių važiuoti atgal, tačiau susikaupusį pyktį išliejo garsiu pažadu grįžti po 10 minučių – tuomet būsią blogai! Bent taip vėliau liudijo kartu su Vytautu buvę keli jo bičiuliai ir iš toliau jaunuolių ginčą girdėjusios, juos atpažinusios ir todėl dėmesį atkreipusios merginos, ėjusios netoliese.
Grįžo „pamokyti“
Lukas ir Daivaras, kuriems jų motinos draudė vienam su kitu bendrauti (esą Daivaras per daug girtauja, o Lukas – agresyvus chuliganas), nors jau visai artėjo vidurnaktis, neketino sukti namų link. Jie paskambino prieš tai kartu girtavusiam bičiuliui Liudui Eidukaičiui (31 m.). Šis trijų mažamečių tėvas išgirdo, kad Lukui ir Daivarui reikalinga pagalba, nes iš jų esą norima atimti telefoną. Gerokai vyresnis sugėrovas į pagalbos šauksmą sureagavo. Prisijungė dar du bičiuliai, ir į V. Kudirkos gatvę, kurioje tikėtasi rasti telefoną gaidžiu pavadinusį Vytautą, nuvyko jau penkiese.
Vytautas ir jo keli taip pat girti bičiuliai laiką tebeleido lauke. Pamatę artėjančius telefono pardavėjus, prieš tai grėsmingai žadėjusius sugrįžti, vaikinai puolė kas sau – vienas skubiai rakino savo buto duris, kad paspruktų, kitas palindo po netoliese stovėjusiu automobiliu, dar keli pasileido daugiabučių kiemais. Agresyviai nusiteikę „teisybės ieškotojai“ buvo greitesni už tris nusižiūrėtas aukas. Neparduoto telefono šeimininkas Lukas ir jo palydovas Daivaras pirmiausia puolė prie telefono nepirkusio Vytauto ir pradėjo jį mušti bei spardyti. Tuo metu trijų vaikų tėvas Liudas „tvarkė“ vaikiną, rakinusį buto duris, ir jaunuolį, ištrauktą iš po automobilio. Šį besislėpusį nelaimėlį išdavė tuo metu suskambėjęs jo telefonas. Telefoną Liudas, apsmūgiavęs jo savininką, pasiėmė.
Prie liudininkų vykusios muštynės, per kurias nukentėjo tik viena pusė – užpultieji, baigėsi greitai, bet tragiškai. Kai girti užpuolikai, neva „pamokę“, kaip reikia elgtis, pasuko savais keliais, užpulti ir sumušti vaikinai pamatė, kad Vytautas – be gyvybės ženklų. Į triukšmą sureagavo ir kelios vėlyvos praeivės. Jos iškvietė greitąją pagalbą.
Plyšo kepenys
Atvykę medikai jau nieko negalėjo padėti Vytautui. Vaikinas mirė. Anot teismo medicinos ekspertų, nelaimėlis buvo patyręs apie 20 smūgių į įvairias kūno vietas, tačiau mirtini smūgiai buvo suduoti į pilvą. Nuo jų plyšo kepenys, buvo sužaloti kiti vidaus organai, kraujas išsiliejo į pilvaplėvės ertmę. Vidinis nukraujavimas įvyko labai greitai, ir V. Strakauskas mirė.
Tuo metu smogikai Liudas ir Daivaras, pasiėmę degtinės, vėl nuėjo girtauti, o Lukas, parskuodęs namo, sėdo prie kompiuterio. Viena pažįstama mergina, naktį tapusi tragiškų muštynių liudininke, pamačiusi jį prisijungusį socialiniame tinkle „Facebook“, parašė jam, kad jis ką tik užmušė žmogų. Lukas atsakė merginai, kad tai padaręs ne jis, o Daivaras.
Žudikai – du vaikinai
Nustatyti, kieno suduoti smūgiai atnešė V. Strakausko, po savaitės galėjusio švęsti savo 19-ąjį gimtadienį, mirtį, nebuvo lengva. Iki teismo nužudymu buvo kaltinami visi trys smūgiais švaistęsi sugėrovai – Lukas, Daivaras ir Liudas. Patys jie, sulaikyti jau kitą dieną po tragiškos nakties, nebuvo linkę lengvai prisipažinti spardę V. Strakauską, kai sužinojo, kad būtent spyriai buvo lemtingi šiam jaunuoliui.
Tačiau Kauno apygardos teismo trijų teisėjų kolegija, išnagrinėjusi visą šią kruviną istoriją, įvertinusi daugybės liudininkų parodymus, kaltinamųjų pokalbių telefonu išklotines, ekspertų pateiktą informaciją, padarė išvadą, kad kaltinamųjų parodymai nuo pat tyrimo pradžios buvo nenuoseklūs, siekiant pagerinti savo padėtį ir kaltę suversti bičiuliui. Įvertinus liudininkų parodymus ir V. Strakauskui suduotų smūgių pobūdį, nutarta, kad šį jaunuolį nužudė L. Ismailovas ir D. Kriaučiūnas, ir anksčiau neigiamai vertinti šakiečiai. Lukui, pridėjus anksčiau už chuliganišką elgesį neatliktos bausmės dalį, teismas paskyrė 9 metų ir 6 mėnesių nelaisvės bausmę. Įvertinta, kad Lukas, Marijampolės profesinio rengimo centro vienuoliktokas, nusikalto būdamas nepilnametis, tad jam pati griežčiausia nelaisvės bausmė tegalėjo būti 10 metų. Lukas už grotų gyvena jau nuo tada, kai po nužudymo buvo suimtas.
D. Kriaučiūnui, kartą jau teistam už plėšimą, teismas taip pat pridėjo šią ankstesnę bausmę prie naujosios (už nužudymą) ir pasiuntė kalėti 11 metų ir 3 mėnesius. Nuteistasis, po nužudymo apie pusmetį laikytas už grotų, vėliau buvo išleistas teismo dienos laukti laisvėje. Paskelbus nuosprendį, D. Kriaučiūną nutarta suimti teismo salėje.
Palankiausiai po tragiškų muštynių baigėsi vyriausiam „auklėtojui“ L. Eidukaičiui, kuris į jas įsivėlė būdamas neseniai iš „zonos“ sugrįžęs vakarykštis kalinys, kur kalėjo už nesunkų sveikatos sutrikdymą ir išžaginimą. Pusmetį be „nuodėmių“ gyvenęs trijų vaikų tėvas po V. Strakausko nužudymo vėl buvo sugrąžintas už grotų. Jam už tai grėsė griežta bausmė. Tačiau dabar teismas nustatė, kad lemtingąją naktį Liudas neprikišo nagų prie V. Strakausko, o tik smūgiais tildė du kitus gerokai neblaivius vaikinus, kuriuos sužalojo nežymiai, ir pavogė vieno jų telefoną. Už tokį chuliganišką elgesį Liudas, pridėjus jam ankstesnės neatliktos bausmės dalį, nuteistas 4 metų laisvės atėmimu. Dėl nužudymo šis vyras išteisintas. Jis kali jau nuo 2011-ųjų spalio pradžios.
Liko pretenzijų
Nužudytojo motina buvo pareiškusi 4000 litų civilinį ieškinį dėl per sūnaus laidotuves patirtų išlaidų. Teismas iš abiejų nuteistų žudikų priteisė tik per 2400 litų, nes pasigedo laidotuvių išlaidas paliudijančių kvitų. Dar po 1000 litų iš nuteistųjų turėtų gauti du sužaloti muštynių dalyviai, patyrę moralinę žalą.
Neabejojama, kad ši istorija bus nagrinėjama ir aukštesnės pakopos teisme, minėtą nuosprendį apskundus. Mat liko keletas detalių, kuriomis nužudymu kaltinti jaunuoliai ir jų advokatai bei artimieji bandė lengvinti padėtį. Štai piršta versija, kad muštynės įvyko ne todėl, jog siekta „pamokyti“ nepatikusį jaunuolį, o tik todėl, kad į tą vietą neva grįžta ieškoti mįslingai dingusios piniginės. Taip pat įrodinėta, kad Šakių policijos tyrėjai po įvykio klaidingai elgėsi su nužudytojo ir kaltinamųjų drabužiais bei avalyne – esą viskas laikyta kartu, vienoje krūvoje, todėl ir likę mikrodalelių. Visa tai ir turėtų būti bandoma akcentuoti kitame teisme.
Irena ZUBRICKIENĖ
AKISTATA
