Ant paminklinio akmens iškaltas toks įrašas: „Čia 1944 m. gruodžio 16 leitenantas Jefimas Belinskis pakartojo nemirtingą A. Matrosovo žygdarbį“. Kirilica informacija – išsamesnė: priduriama, kad minėtas karys „uždengė kūnu dzoto ambrazūrą“.
Šis buvęs, vos 19-os metų Raudonosios armijos leitenantas po mirties paskelbtas Tarybų Sąjungos didvyriu už mitinį žygdarbį ir palaidotas Klaipėdoje, Skulptūrų parke esančiame Antrojo pasaulinio karo memoriale. Jam skirta išskirtinė vieta: plokštė šalia šešių ties Alksnyne 1945 m. sausio 29 d. žuvusių bei taip pat Tarybų Sąjungos didvyriais po mirties paskelbtų karininkų.
Likimas - neaiškus
Sprendimą pašalinti ne tik šį sovietinį reliktą, bet ir esantį Debreceno g. akmenį su propagandiniu įrašu dar gegužės 5-ąją priėmė speciali, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijoje sudaryta komisija.
„Vakarų ekspresui“ pasidomėjus, kas ir už kieno lėšas nusprendė pašalinti Rimkų g. akmenį bei kur jis bus išvežtas, koks riedulio likimas, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktorius Gintaras Neniškis buvo paslaptingas.
„Negaliu atskleisti. Toli nuo Klaipėdos bus ižvežtas. Į Šiaurės Lietuvą. Žemaičiai pasiims. Daugiau nieko negaliu pasakyti“, - lakoniškas buvo valdininkas ir pasidžiaugė, kad pagaliau riedulys bus išgabentas.
Tai planuota padaryti daug anksčiau. Dar gegužės 19-ąją Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Teisės skyriaus vedėjas Andrius Kačalinas vylėsi, kad darbai neužtruks. Jis patikino, jog abu akmenys su iškaltais propagandiniais duomenimis nėra Savivaldybės turtas ir nepriklauso niekam.
„Todėl iš pradžių mes pasiūlėme skulptoriams įvertinti tuos akmenis, galbūt jie norėtų panaudoti, kaip žaliavą savo kūrybai ir išsivežti patys. Menininkai apžiūrėjo riedulius ir nustatė, kad Rimkų gatvėje esantis – menkavertis, nes tai – laukų riedulys, o Debreceno – karjerinis, vertingesnis, tačiau apačioje yra įskilęs. Įvertinę išgabenimo kaštus savo planų jie atsisakė. Bet radosi viena ne Klaipėdoje registruota privati bendrovė, kuri sutiko paminklinius akmenis artimiausiomis dienomis išvežti. Jų nebeliks uostamiestyje“, - „Vakarų ekspresui“ gegužę sakė A. Kačalinas.
Pasidomėjus, kur bus išgabenti sovietiniai reliktai ir kas su jais gali būti daroma, teisininkas daug informacijos atskleisti negalėjo.
„Pasakysiu tiek, kad jie atsidurs Šiaurės Lietuvoje, vienos bendrovės tertitorijoje. O ką darys konkrečiai su klaipėdietiškais rieduliais, aš nežinau. Mums svarbiausia, kad jų nebebūtų mieste“, - teigė jis.
Sovietiniai mitai
Rimkų akmuo – vienas iš Tarybų Sąjungos propagandinius melus atskleidžiančių pavyzdžių.
Pagal sukurptą istoriją, 19-metis eilinis Aleksandras Matrosovas 1943 m. vasario pab. mūšio su Trečiojo Reicho kariais netoli Černuškio kaimo metu atliko žygdarbį, savo kūnu uždengdamas bunkeryje šaudžiusio kulkosvaidininko angą (ambrazūrą) ir taip suteikdamas galimybę bendražygiams užimti pozicijas. Šiam Raudonosios armijos kariui buvo suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrio vardas (po mirties), o pati asmenybė paversta karine legenda.
„Aleksandras prislinko prie angos iš šono ir išmetė dvi granatas. Kulkosvaidis nutilo. Tačiau vos tik naikintuvai pakilo pulti, kulkosvaidis vėl atgijo. Tada Matrosovas atsistojo, trūktelėjo prie bunkerio ir kūnu uždarė angą. Savo gyvybės kaina jis prisidėjo prie padalinio kovinės misijos vykdymo“, - taip apie A. Matrosovo poelgį esą rašoma bendražygių atsiminimuose.
Eilinis A. Matrosovas (jo tikrojo tapatybė – neaiški) išties žuvo, tačiau kaip – niekada nesužinosime. Sutapimas, tačiau tame pačiame dalinyje atsiktinai buvo ir žurnalistas, kuris įvykį aprašė. Dar įdomiau, kad ambazūrą savo kūnu esą uždengusio kario žūties diena buvo „perkelta“ į vasario 23-ąją, kai Raudonoji armija minėjo 25-ąsias metines.
A. Matrosovas išgarsėjo visoje Tarybų sąjungoje po to, kai 1943 m. buvo išleistas garsus diktatoriaus Josifo Stalino įsakymas Nr. 263. Pirmą kartą per Antrąjį pasaulinį karą kritęs herojus buvo amžinai įtrauktas į karinio vieneto sąrašus. Sovietinė propaganda veikė nepriekaištingai - jie iš A. Matrosovo pradėjo kurti legendą, menamas žygdarbis tapo drąsos ir karinio narsumo, meilės tėvynei simboliu. 19-metis A. Matrosovas idealiai tiko propagandai, nes buvo komjaunuolis, sportininkas, aktyvistas, tikras stabas ateities kartoms.
Per visą Antrąjį pasaulinį karą A. Matrosovo „žygdarbiai“ įvairiausiose vietose buvo tariamai pakartoti bent 400 kartų.
Esą tokį patį herojišką polegį ties Rimkais „uždengdamas kūnu dzoto ambrazūrą“ pakartojo ir iš Krasnojarslo krašto kilęs rusas J. Belinskis.
Galima paaiškinti, jog dzotu vadinamas dengtas lauko įtvirtinimas, skirtas apsaugoti kulkosvaidininką ir sudaryti jam sąlygas šaudyti. Kitaip – bunkeris. Ambrazūra (pranc. „embrasure“ - anga) - karinė stebėjimo ir šaudymo anga pastato gynybinėje sienoje, betoninėje karo slėptuvėje, šarvuotame laive ar tanke.
1944 m. gruodžio 18 d. 133 pulko majoro Ganenko surašytame „Apdovanojimų lape“ pažymima, kad rusų tautybės J. Semionovičius Belinskis (1925-1944) buvo pašauktas tarnauti vidurio Rusijoje, Krasnojarsko krašte. Detaliai apžrašytas ir menamas 19-mečio (sutapimas?) J. Belinskio žygdarbis mūšio metu buvusio Budelkiemio dvaro apylinkėse.
„Nakties priedangoje J. Belinskis su žvalgų būriu prasibrovė pro vokiečių gynybinę liniją ir, atsiskyręs nuo pagrindinės grupės, stojo į nelygų mūšį vienas prieš 8 vokiečius. Kai buvo signalinėmis raketomis apšviestas laukas ir grėsė pavojus visai grupei karių, J. Belinskis stipriai apšaudant vokiečiams perbėgo minų lauką iki priešo dzoto.
Sužeistas ir kraujuojantis leitenantas nusigavo iki dzoto ir metė pro ambrazūrą granatą. Tada ugnį atidengė kitas kulkosvaidininkas ir J. Belinskis kūnu uždengė ambrazūrą. Pamatę savo vado žūtį bendražygiai puolė pirmyn ir užmėtė granatomis bunkerio tranšėją bei kulkosvaidininko poziciją, paėmė į nelaisvę priešą ir sėkmingai įvykdė užduotį“, - rašoma 1944 m. dokumente.
Antrojo pasaulinio karo istorija seniai besidomintis Klaipėdos paveldosaugininkas Laisvūnas Kavaliauskas „Vakarų ekspresui“ pasakojo, kad paneigti tiek A. Matrosovo, tiek J. Belinskio tariamus žygdarbius yra labai paprasta dėl elementarios logikos ir fizikos dėsnių.
„Pirma, kai į tave be perstojo iš bunkerio tratina vokiškas MG34, MG40, MG42 ar kitoks jų kare naudotas kulkosvaidis, prie ugnies lizdo, ambrazūros prieiti tiesiog neįmanoma. Būsi nužudytas akimirksniu. Kitas niuansas, jei jau per kažkokį stebuklą pavyko prisiartinti prie ambrazūros, angą uždengus kūnu kulkosvaidžio salvė per sekundę tave nublokš kelis metrus. Tad net teoriškai neįmanoma uždengti kulkosvaidininko angos taip, kad priešas nustotų šaudęs ir tuo pasinaudotų tavo bendražygiai, kurie sugebėtų apeiti ugnies poziciją ir įsiveržti į bunkerį. Išties kulkosvaidžio kulkos tiesiog į gabalus sudraskytų žmogų. Per kelias sekundes“, - sakė paveldosaugininkas.
J. Belinskio atveju – dar įdomiau: pasak L. Kavaliausko, nei Klaipėdoje, nei ypač toje vietoje ar artimiausiuose laukuose, kalvose nebuvo nė vieno bunkerio su kulkosvaidininkams skirtomis ambrazūromis, tad net teoriškai rusas negalėjo savo kūnu uždengti skylės.
Savo ruožtu vis dar Debreceno g. tebestovinčio ir „Draugystės“ parko įkūrimui 1975 m. skirto akmens atveju Klaipėdos miesto savivaldybės komisija konstatavo, kad objektas nėra Savivaldybės turtas.
Jis neturi ir paveldosauginės, muziejinės vertės, o užrašas ant akmens apie „Didijį Tėvynės karą“ yra netikslus, keliantis neigiamas asociacijas su tik Rusijos istoriografijoje naudojamu terminu. Mat Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, yra naudojamas Antrojo pasaulinio karo, vykusio 1939-1945 m., terminas. Be to, proginio akmens vieta nebesutampa su faktiškai esančio parko vieta, jis nėra susijęs su istorinėmis asmenybėmis ir pan.
Šį akmenį taip pat turėtų pašalinti.
