Kai kuriose šalyse medlieva auginama plantacijose. Lietuvoje šis augalas, liaudiškai vadinamas amelianka, nepelnytai primirštas. Tačiau vis daugiau sodininkų, sužinoję apie vertingas šių augalų uogas, domisi, kur jų įsigyti ir kaip juos auginti.
Nereiklus augalas
Medlieva – erškėtinių šeimos, obelinių pošeimio krūmas arba neaukštas medis. Šiaurės Amerikoje, iš kur medlieva kilusi, ji labai populiari, vertinama ir auginama pramoniniu būdu. Pasak agronomės Joanos Giedraitytės, šis augalas nereiklus dirvai, atsparus šalčiams ir prastoms augimo sąlygoms. „Medlievos greitai auga, subrandina daug skanių uogų. Pabandžiusieji jas auginti įsitikina, kad šį gana neišvaizdų augalą tikrai verta turėti sode“, – tikino pašnekovė.
Pasak Joanos Giedraitytės, medlievos nereiklios, gali augti beveik visuose dirvožemiuose, nemėgsta sunkių molingų ir pelkėtų, su aukštu gruntiniu vandeniu dirvų. Joms tinkamiausios smėlėtų priemolių arba priemolių, humusingos, gerai numelioruotos dirvos. „Smėlėtose dirvose reikėtų įrengti papildomą drėkinimą, geriausiai lašinį. Taip pat reikėtų nuolat tręšti. Tačiau medlievos labiau mėgsta natūraliai maistingas dirvas nei papildomą tręšimą. Nors šie augalai auga tiek rūgštesnėse, tiek labiau šarminėse dirvose, tinkamiausias dirvos pH – 6–7. Jei dirvos pH – apie 5,5, reikėtų didinti rūgštingumą iki 6–7 naudojant fosforo, kalio, kalcio, magnio trąšas. Jei dirvos pH – 5,5–7, reikia tręšti azoto, fosforo, kalio trąšomis, o jei pH – didesnis kaip 7 pH, dirvą reikia tręšti trąšomis su mikroelementais – geležimi, magniu, cinku“, – aiškino specialistė.
Nemėgsta vėjų
Tačiau agronomė perspėjo, kad jauni medlievų sodinukus gali nustelbti agresyvios piktžolės. Todėl prieš sodinant plantaciją, reikėtų gerai įdirbti dirvą ir išnaikinti dirvines usnis, arkliarūgštes ir į jas panašias piktžoles.
Augalus reikėtų saugoti nuo vėjo, iš tam tinkamų augalų pasodinti apsaugines juostas nuo vyraujančių vėjų. Medlievos geriau auga atviroje ir saulėtoje vietoje, nors gali vešėti ir daliniame pavėsyje.
Augalus rekomenduojama sodinti 1,2–1,5 metro atstumu. Geresnė oro cirkuliacija padės išvengti ligų, todėl reikės mažiau cheminių apsaugos priemonių.
Jautrios grybinėms ligoms
„Geriausia sodinti pavasarį 30–60 cm aukščio medelį. O užaugintas vazonuose medlievas galima sodinti ištisus metus. Rudenį sodinami sodinukai prastai prigyja ir dažnai nušąla. Jei sodinukai prastai auga, gelsta lapeliai, menkai žydi ir užsimezga, reikėtų patręšti azotinėmis trąšomis. Jei sodinukai pernelyg smarkiai auga, jų tamsiai žali ir uogynai skursta, vadinasi, azoto augalui per daug“, – aiškino agronomė.
Šie augalai gana jautrūs grybinėms ligoms, kurių sukėlėjai dauginasi drėgnoje dirvoje. Todėl J.Giedraitytė patarė medlievas laistyti anksti ryte, kad iki nakties vanduo išdžiūtų.
Genėti būtina
Pasak J.Giedraitytės, gausiausiai dera yra 2–4 metų medlievų šakelės, todėl labai svarbu augalus genėti. Pagrindinis kamienas netrumpinamas, genimos šoninės šakelės. Geriausia genėti ankstyvą pavasarį. „Pirmus trejus metus po pasodinimo sodinukas negenimas, pašalinamos tik išdžiūvusios, ligotos šakelės. Nuolat genėti patartina trečiais–šeštais metais po pasodinimo. Pašalinama apie 1/3–1/4 šakučių, daugiausia tų, kurios ilgesnės nei 2 metrai, ant kurių mažiau uogų. Pašalinamos gulinčios ant žemės ar pernelyg nulinkusios ir silpnos šakos. Kitais metais genima dar panaši dalis senesnių šakų, taip kartojant kasmet, kad seniausios šakos būtų 3–4 metų amžiaus“, – aiškino pašnekovė.
Tinka šaldyti
Agronomė sakė, kad medlievų uogos sunoksta ne vienu metu, todėl kartais jos skinamos ir nesunokusios. Jos sunoksta nuskintos, tik jų skonis būna prastesnis nei prinokusių ant krūmo. Nuskintos uogos dedamos į dėžutes 15 centimetrų sluoksniu ir kuo greičiau atvėsinamos. Medlievų uogas galima šaldyti. J.Giedraitytė apgailestavo, kad Lietuvoje nėra pramoninių medlievų veislių.
O Kanadoje, kur medlievos laikomos superuogomis, priskaičiuojama apie 26 veisles, iš jų 6 dažniausiai auginamos komerciniuose plotuose.
Nuo seno Lietuvoje augančios medlievų rūšys
Alksnialapė medlieva (Amelanchier alnifolia ) natūraliai auga vakarinėje ir šiaurinėje Šiaurės Amerikos dalyje, užauga iki 4 m. Uogos – beveik juodos. Šios rūšies veislių medlievų daugiausia auginama plantacijose.
Kanadietiška medlieva (Amelanchier canadensis ) kilusi iš rytinės Šiaurės Amerikos pakrantės. Tai neaukštas (iki 2 m) krūmas stambesniais lapais, kurie rudenį įgauna rausvą atspalvį. Uogos – tamsios, saldžios.
Apvalialapė medlieva (Amelanchier ovalis ) – 3–5 m krūmas apvaliais lapais su aštriais dantukais kraštuose.
Lamarko medlieva (Amelanchier lamarckii ) – krūmas, užaugantis už iki 8 m aukščio, jo besiskleidžiantys lapai būna rožiniai, vėliau pažaliuoja. Uogos valgomos.
Varpinė medlieva (Amelanchier spicata ) – medis, užaugantis iki 5 m aukščio, tankiai suaugusiais apvalokos formos lapais. Pavasarį lapai būna balti, vasarą – tamsiai žali, rudenį – raudonai oranžiniai. Tamsiai raudonos uogos saldžios.
Medlievų uogos skoniu ir kitomis savybėmis labai panašios į mėlynes. Jos turi ypač daug magnio, geležies ir antioksidantų. Dėl didelio kiekio fenolinių junginių uogos turi uždegimo slopinamųjų savybių. Indėnai šių uogų, kaip konservantą ir prieskonį, dėdavo į vytinamą mėsą. Medlievų uogomis taip pat skaninami pyragai, uogienė, vynas, sidras, alus.
