Šiame projekte siūloma įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos specialistus rengti Lietuvos aukštosiose mokyklose. Tai reiškia esminį šios srities specialistų mokymo sistemos pertvarkymą.
Dabar kvalifikacijos kėlimą ir atestavimą pagal darbų saugos mokymo programas vykdo 249 mokymo įstaigos, turinčios Švietimo ir mokslo ministerijos licencijas. Tokio mokymo trukmė turintiems aukštąjį ir aukštesnįjį išsilavinimą klausytojams – iki 44 valandų, kursai nebrangiai kainuoja. Smulkiųjų ir vidutinių įmonių vadovams suteikta teisė patiems vykdyti darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas, jeigu jie yra apmokyti ir atestuoti tokiose mokymo įstaigoje. Dažnas vadovas taip ir daro, nes samdyti specializuotas bendroves šiam darbui atlikti yra per brangu.
Pakeitus įstatymą, įmonių vadovai bus priversti mokytis pagal naują 240 valandų trukmės programą dviejose aukštosiose mokyklose – Vilniaus Gedimino technikos universitete ir Kauno technologijos universitete. Pastarosios aišku nesiskųs dėl iš dangaus nukritusio pajamų šaltinio, tačiau smulkios ir vidutinės įmonės vadovas, turėsiantis nepigiai susimokėti ir dargi šešetą savaičių „studijuoti“, užuot tvarkęs verslo reikalus, pasijus kiek kitaip.
Darbuotojų saugos ir sveikatos mokymo sistemos pertvarkymo programos projektą parengė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Šios ministerijos ir Valstybinės darbo inspekcijos atstovų teigimu, imtis tokios reformos privertė tai, kad Lietuvoje įvyksta daug nelaimingų atsitikimų darbe, pirmiausia smulkiose įmonėse. To priežastis jų nuomone yra tai, kad darbuotojai nepakankamai apmokyti saugos reikalavimų, įmonėse trūksta kontrolės šioje srityje. Viena labai paprasta smulkmena – dabar 250 litų darbdaviui kainuojąs pažymėjimas, jog jis gali instruktuoti savo darbuotojus, įdiegus reformą, truputį pabrangs. Iki maždaug 3000 litų.
Aiškinama, kad saugos ir sveikatos specialistas įmonėje turi tobulai išmanyti apie 50 teisės aktų, tačiau 44 valandų trunkančiuose mokymuose gerai apmokyti specialistų neįmanoma. Lietuva – vienintelė šalis Europos Sąjungoje, kur toks trumpas mokymų laikas ir kur saugos pažymėjimai išduodami ne aukštosiose mokyklose.
Profesionalai stebisi
Su tuo nesutinka Lietuvos profesinės saugos lygos atstovas, vienos iš saugos ir sveikatos mokymo įstaigos vadovas Zenonas Martinkėnas. „Mes apmokėme daug specialistų, kurių, baigus mokymus, prašėme atsakyti į specialios anketos klausimus apie kursų turinį ir naudą, - sako jis. - Visi atsakė, kad mokymu patenkinti“. Kitos mokymo įstaigos vadovas Adolfas Pilipavičius pažymi, kad jeigu mokymo įstaigai suteikiama teisė mokyti, vadinasi, ji pasirengusi tai daryti kvalifikuotai.
Esamose mokymo įstaigose mokymo programas lengva diferencijuoti pagal ekonominės veiklos sritis, jose moko praktinę patirtį turintys lektoriai specialistai, o dabar ketinama tai perduoti į dėstytojų teoretikų rankas. Galima spėlioti, kam naudinga monopolizuoti šios srities specialistų mokymą, tačiau aišku, kad nauja tvarka nepalengvins įmonių vadovų gyvenimo. Žmonės bus priversti važiuoti į didžiuosiusmiestus, ilgam laikui atitrūkti nuo savo įmonės reikalų. Akivaizdu, kad ilgesni mokymai kainuos daug brangiau, be to, universitetai, neturėdami konkurencijos, galės diktuoti savo kainas. Kita vertus, ar spės dvi mokyklos apmokyti visus norinčiuosius: pramonės, aptarnavimo, žemės ūkio, energetikos ir kitų ekonominės veiklos sričių įmonių specialistus. Jau nekalbu apie situaciją, kurioje atsidurs dabar mokymus vykdančios įstaigos.
Lietuvos profesinės saugos lygos ekspertai teigia, kad reikalo esmė yra ne tai, kas moko. Svarbiausia – kaip dirbama įmonėse ir ko joms reikia. Pasak jų, dabar galiojantis Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas netinkamai orientuoja už šią iš tiesų svarbią sritį atsakingus įmonių specialistus.
Nepriklausomybės pradžioje (1993 m.) buvo priimtas Žmonių saugos darbe įstatymas, kuriame buvo aiškiai išdėstyta jo paskirtis ir tikslas – apsaugoti žmonių sveikatą darbe, pirmiausia rūpintis, kad jie nepatirtų traumų. Taigi pirmoje vietoje buvo traumatizmo profilaktika. Po dešimtmečio šis įstatymas buvo pakeistas Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymu. Iš šio įstatymo 1 str. galima suprasti, jog jo paskirtis yra apsaugoti darbuotojus nuo „rizikos“, o ne nuo realiai darbo aplinkoje esančių pavojų ir kenksmingumų.
Lietuvos mokslininkų sąjungos socijuotos organizacijos „Ergonominė sauga“ pirmininkas Kazys Serbenta atkreipia dėmesį, kad tokia paskirtis prieštarauja net pačiam įstatymo pavadinimui. „Darbo inspektoriai ragina nustatyti „rizikos veiksnius”, sakydami, kad tada nebus ir „nelaimingų atsitikimų darbe”, - sako Kazys Serbenta. Reikia žinoti, kad žmogus ištirti nelaimingo atsitikimo negali, nes jis įvyksta nepriklausomai nuo jo valios. Faktiškai reikia tirti darbe įvykstančius traumavimus, nustatyti tikrąsias šių įvykių priežastis, kad galima būtų atlikti profilaktiką.
Įmonių vadovai, reikia manyti, žino, kokį realų pavojų darbuotojui kelia įmonėje naudojami įrenginiai, atliekamos operacijos ir kita. Yra skirtumas tarp gamyklos ir firmos, kurioje dešimt žmonių dirba kompiuteriais. Tačiau Valstybinė darbo inspekcija verčia įvertinti kažkokią “riziką”, o ne technologiniuose procesuose atsirandančius pavojus. Įmonių saugos specialistai žino ir gali patys pasiūlyti veiksmingas prevencijos priemones. Štai įstatyme įrašyta tokia sąvoka – „Incidentas“, kuris apibrėžiamas kaip įvykis darbe, kurio metu darbuotojas nenukentėjo arba labai nestipriai nukentėjo. Kas tai?
Plytos kritimas
Pavyzdžiui, ant galvos krito plyta, bet žmogus tuo metu pasisuko ir atsipirko tik išgąsčiu. Štai jums ir „incidentas“ – imkite ir tirkite. Žodžiu, beveik nieko neatsitiko ir galima nesukti galvos, kodėl ta plyta krito. Tokių „incidentų“, kuriems neteikiama reikšmės, būna šimtus kartų daugiau negu atvejų, kai darbuotojai iš tikrųjų traumuojami. Tokių situacijų tyrimas yra moksliškai pagrįstas, jo išvados leidžia imtis priemonių, kad tokie dalykai nepasikartotų ir nepadarytų nepataisomos žalos. Todėl galima teigti, jog šiuo metu Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo atskiri straipsniai netgi užkerta galimybę darbuotojų traumatizmo profilaktikai, nes pavojingos situacijos ir mikrotraumos paslėptos po „incidento” skraiste, netyrinėjamos ir neatliekama prevencija. Dėl to traumatizmas neįveikiamas.
Lietuvos profesinės saugos lygos atstovas Zenonas Martinkėnas teigia, kad neaiškios sąvokos pridaro daug painiavos, kurioje paskęsta dalyko esmė. Jis pateikia tokį pavyzdį, kai „iš didelio rašto išeinama į kraštą“: „Šio įstatymo 2 straipsnyje pateikiama sąvokos „rizika“ apibrėžtis – traumos ir kitokios darbuotojo sveikatos pakenkimo galimybė dėl kenksmingo ir/ar pavojingo darbo aplinkos veiksnio (veiksnių) poveikio. Darbo kodekso 264 straipsnyje nurodoma, kad darbdavys „įvertina
galimą riziką darbuotojų saugai ir sveikatai...“ Sugretinus įstatyme nurodytą „rizikos“ apibrėžimą ir šį Darbo kodekso straipsnį, išeina, kad darbdavys turi įvertinti galimą traumos ar kitokio darbuotojo sveikatos pakenkimo galimybę. Taigi iš darbdavio reikalaujama įvertinti... „galimą galimybę“. Ir tam rengiamasi mokyti aukštojoje mokykloje!
Pasak Zenono Martinkėno, iš netinkamai suformuluotų sąvokų kyla nepagrįstos teisinės formuluotės ne tik šiame įstatyme, bet ir kituose šios srities teisės aktuose. „Lietuvos profesinės saugos lyga dar 2003 metais siūlė Vyriausybei, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, Valstybinei darbo inspekcijai pastabas dėl naujo Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo, tačiau pakeitimų projekte į juos neatsižvelgta“, - sako jis. – „Manome, kad Vyriausybė turėtų neskubėti teikti šio projekto. Šis įstatymas taisytas jau aštuonis kartus. Mes siūlome sudaryti kompleksinę kompetentingų specialistų darbo grupę, į kurią įeitų įvairių sričių mokslininkai ir specialistai, parengti projektui, kuriame būtų padarytos esminės pataisos. Gal tiesiog vieną kartą reikia parengti įstatymą, kurio nereikėtų kaitalioti ir kuris nedarytų žalos piliečiams ir valstybei. Popierinis skėtis nuo krentančios plytos neišgelbės, net jei kainuos tris tūkstančius litų“, - aiškina Z. Martinkėnas.
