„Jei pirmąją karo dieną mums būtų leista pasirašyti tokią taikos sutarties versiją, kokią siūlo pasirašyti dabar, būtume tai padarę nieko negalvodami. Tačiau dabar susitarimas mums atrodo per didelis kompromisas“, – pokalbyje su „Ukrainska Pravda“ dalijosi prezidentui Volodymyrui Zelenskui artimas žmogus, panoręs likti anonimu.
Ukrainos valdžios atstovai, dalis kariuomenės vadų, pirmosiomis karo valandomis išgyveno taktinio pasidavimo nuotaikas, kurias vėliau ėmė lydėti nuojauta, kad prieš Rusiją galima laimėti.
Žinoma, viešas tokių scenarijų ir vidinių diskusijų pripažinimas dabar V. Zelenskio komandai būtų per drąsus žingsnis. Tačiau Prezidentūros kabinetuose ši įvykių eiga jau aptarinėjama ne kaip fantazija, o kaip tikras dalykas. Arba, tiksliau, dalykas, kurį Ukraina gali paversti tikru. Vis labiau tikima, kad Ukraina laimės ir nebijoma to pripažinti.
Šį įsitikinimą papildo du pagrindiniai globalios politikos pokyčiai.
Pirma, mitas apie Vladimiro Putino ir jo armijos „galybę“ , kuris buvo sugriautas Irpino ir Rubižnės pakraščiuose.
Antra, Vakarų izoliacionizmas ir nenoras realiai padėti Ukrainai, kuris buvo palaidotas masiniuose Bučos, Borodiankos ir Mariupolio kapuose.
„Ukrainska Pravda“ išsiaiškino, kaip šie du pokyčiai įtakoja taikos derybų su Rusija eigą, kas su kuo kalbasi ir kaip įvykių eigą pakeitė Boriso Johnsono skubus vizitas.
72 valandos iki pasidavimo
Vladimiras Putinas Ukrainą turėjo užkariauti per 72 valandas. Ukraina turėjo tik vieną galimybę – pasiduoti.
Šie du paprasti sakiniai galėtų apibendrinti Rusijos ir Ukrainos karo ir atitinkamai taikos derybų pradžios tašką.
Tiems, kurie abejoja, reikia paaiškinti, kad apie tokį galimą scenarijų Ukrainai pranešė partneriai iš Vakarų, ne Kremlius.
„Taigi jūs suprantate, V. Zelenskis gavo pasiūlymą palikti Ukrainą ir suformuoti vyriausybę tremtyje prieš tai, kai prasidės plataus masto karas. Šis pasiūlymas buvo pateiktas prezidentui per Miuncheno konferenciją. Ir jie pasakė, kad geriau [Zelenskiui] negrįžti į Ukrainą“, – „Ukrainska Pravda“ pasakojo delegacijos Miunchene narys.
V. Zelenskio buvo paprašyta pasirinkti, kur jis nori vykti į Varšuvą, arba Londoną, ar bet kurią kitą vietą savo „rezidencijai“. Visų Vakarų partnerių nuostabai prezidentas grįžo į Ukrainą.
„Šį rytą pusryčiavau Ukrainoje ir vakarieniausiu Ukrainoje“, – tuomet sakė V. Zelenskis, šokiruodamas susitikimo publiką, ko gero, ne mažiau nei savo kalba, kritikuojančia Vakarus.
Partnerių pozicija buvo suprantama: jie žinojo apie Putino pasirengimą, žinojo apie jo kariuomenės planus, žinojo, kokios užduotys siunčiamos štabo vokuose įvairaus lygio vadams iš 120 smogiamųjų bataliono-taktinių grupių, susibūrusių aplink Ukrainą. Ir jie „žinojo“, kad Ukraina neturi šansų.
„Iš pradžių nežinojome tikslių Rusijos Federacijos planų. Bet kai prie Kyjivo atėmėme štabo dokumentus iš žuvusių rusų kariuomenės vadų, viską supratome. Ten buvo viskas pažymėta – kada ir kur turi būti konkreti grupė, o elitiniai desantininkai turėjo išvalyti vyriausybės kvartalą Kyjive per 72 valandas. Tas pačias 72 valandas, apie kurias mums papasakojo visi mūsų partneriai“, – pokalbyje su „Ukrainska Pravda“ aiškino vienas aukščiausių prezidento apsaugos pareigūnų.
Praėjo viena diena, praėjo antra diena, trečia, o Kyjivas vis dar stovėjo. Miškai aplink sostinę buvo pilni apdegusių rusų šarvuočių ir kareivių lavonų – o Kyjivas tebestovėjo. Degė Hostomelio ir Vasilkovo oro uostai, skraidė ir krito rusų malūnsparniai – Kyjivas vis dar stovėjo.
„Galų gale trečią dieną pajutome, gal net supratome, kad išgyvensime. Kad tikrai turime jėgų. Tik trečią dieną pirmą kartą išėjome iš bombų priedangos“, – pasakojo aukštas prezidento komandos atstovas.
Po trijų dienų vasario 27-osios rytą, Rusija ir Ukraina paskelbė derybų pradžią.
„Stambulo taika“
Pirmasis Putino plano etapas žlugo, blitzkrieg, kurį turėjo įvykdyti „antra pagal dydį armija pasaulyje“, taip pat neįvyko. Tačiau Rusijos prezidentas vis dar tikėjo, kad turi pakankamai jėgų priversti Ukrainą pasiduoti per derybas.
Kaip interviu sakė Ukrainos derybininkų komandos vadovas Davydas Arakhamia, pirmoji V. Zelenskio užduotis buvo sudaryti rusams įspūdį, kad Ukraina yra pasirengusi derėtis.
„Užduotis buvo iškelta taip, kad būtų jausmas, jog Rusijos delegacija grįš namo ir praneš savo prezidentui, kad su šiais žmonėmis (Ukrainos delegacijos nariais – UP) galima pasikalbėti ir jie gali ką nors svarstyti“, – sakė D. Arakhamia.
Tačiau rusai į pirmąjį derybų ratą atėjo ne pasikalbėti, o įforminti Ukrainos pasidavimo.
„Trumpai tariant, to susitarimo esmė, kad mes [Ukraina] tiesiog pasiduodame. O denacifikacija ir kiti [Rusijos pusės reikalavimai] yra aukščiau už viską“, – sakė vienas derybinės delegacijos narys.
Akivaizdu, kad delegacija neturėjo įgaliojimų vykdyti tokių reikalavimų. Juolab, kad nurodymai, kuriuos jiems davė prezidentė, buvo visiškai kitokie.
„Mūsų delegacija į pirmąjį posėdį vasario 28 d. vyko su nurodymais, kuriuose buvo aiškiai pasakyta, kad Rusija privalo grįžti prie vasario 23 d., sienų. tai yra jokios naujos okupacijos, kariuomenės įvedimo“, – pasakojo derybininkai.
Visgi derybinė delegacija įvykdė pagrindinę Ukrainos prezidento užduotį: užmezgė ryšį su Vladimiru Medinskiu [V.Putino vyriausiuoju derybininku] ir, reikia pasakyti, jis vis dar yra.
Nors šis oficialus derybų kanalas nėra vienintelis. Kitas Kyjivo ir Maskvos derybų dalyvis – užkulisiuose – Rusijos milijardierius Romanas Abramovičius.
„Romanas taip pat palaikė ryšius su D. Arakhamia. Jo pranašumas yra tai, kad jis, tikriausiai, vienintelis turi tiesioginį ryšį su Putinu. Jis [Putinas] susitinka su juo asmeniškai, kad ir kur jis būtų. Visa [Rusijos] oficiali delegacija tik mato savo bosą per televiziją. Medinskis gali kalbėtis su Putinu – bet tik telefonu“, – tikino Ukrainos derybininkas.
Įdomią istoriją apie Medinskio prieigos prie Putino lygio papasakojo Rusijos tiriamasis leidinys „Proekt“, įkurtas buvusių „Dožd“ žurnalistų. Anot jų, po garsiosios kalbos apie Stambulo susitarimą, kai Medinskį pradėjo draskyti oficiali propaganda, kad jis laikėsi oficialaus vyriausybės tikslo, jis bandė paskambinti Putinui. Tačiau šis telefono ragelio nekėlė visą dieną.
Beje, apie Stambulą. Tai yra pagrindinis Rusijos ir Ukrainos derybų taškas šiandien.
Medinskio po Stambulo susitikimo iškelti susitarimų punktai iš tikrųjų yra teisingi.
„Išvalėme visas nesąmones apie „denacizaciją“, „demilitarizaciją“, rusų kalbą ir pan. Ten pažymėjome, kad Ukraina nepasirengusi stoti į NATO mainais už griežtas ir aiškias saugumo garantijas. Buvo parengtas susitarimo pagrindas. .
Tačiau tuomet delegacijos tiesiog negalėjo judėti toliau. Mes sakome, vaikinai, Krymo ir Donbaso klausimas yra apie teritorinį vientisumą. Niekas iš abiejų delegacijų neturi teisės apie tai net kalbėti. Tegul prezidentai susitinka ir nusprendžia, kur link judėti. Mums reikia lyderių susitikimo“, – sakė vienas iš Ukrainos prezidento aplinkos žmonių.
Susitikimas tarp prezidentų buvo beveik paruoštas. Po labai didelių nuostolių netoli Kyjivo ir šiaurėje bei griežtų Vakarų sankcijų Rusijai labai reikia susitarimo su Ukraina.
Yra priežastis, kodėl Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas tvirtina, kad tai, ko Rusija nori, yra teisinga, sakydamas, kad Rusija derasi su Ukraina dėl sankcijų panaikinimo. Jiems tai itin aktuali problema.
Vakarai per Vokietijos kanclerį Olafą Scholzą davė aiškų atsakymą – niekas neatšauks sankcijų Rusijai, jei nebus susitarta su Ukraina.
Netikėta Boriso Johnsono kelionė
Rusijos pusė, kad ir ką sakytų, gali skaityti signalus ir iš tikrųjų buvo pasiruošusi V. Zelenskio ir Putino susitikimui.
Tačiau įvyko du dalykai, po kurių Ukrainos delegacijos narys Mykhailas Podoliakas turėjo atvirai pripažinti, kad dabar „ne laikas“ prezidentų susitikimui.
Pirmiausia buvo atskleisti žiaurumai, prievartavimai, žmogžudystės, žudynės, plėšikavimas, beatodairiški sprogdinimai ir šimtai, tūkstančiai kitų karo nusikaltimų, kuriuos Rusijos kariai padarė laikinai okupuotose Ukrainos teritorijose...
Kaip ir apie ką kalbėti su Putinu, jei negalime su juo kalbėti apie Bučą, Irpiną, Borodianką ar Azovstalį?...
Moralinis atotrūkis, vertybių atotrūkis tarp Putino ir likusio pasaulio yra toks didžiulis, kad net Kremlius neturi pakankamai ilgo derybų stalo tam padengti.
Antroji – labiau netikėta „kliūtis“ susitarimams su rusais į Kyjivą atkeliavo balandžio 9 d. Kai tik Ukrainos derybininkai ir Abramovičius/Medinskis, po Stambulo derybų baigties, bendrai susitarė dėl galimos susitarimo struktūros, Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Borisas Johnsonas pasirodė Kyjive beveik be įspėjimo.
„Johnsonas į Kyjivą atnešė dvi paprastas žinutes. Pirmoji – Putinas yra karo nusikaltėlis, jį reikia spausti, o ne derėtis. Antra – net jei Ukraina yra pasirengusi pasirašyti kažkokius susitarimus dėl garantijų su Putinu, jie (Vakarai) nėra užtikrinti. Mes galime pasirašyti [sutartį] su jumis [Ukraina], bet ne su juo. Šiaip ar taip, jis visus apgaus“, – taip B. Johnsono vizito esmę apibendrino vienas iš artimų V. Zelenskio bendražygių.
Už šio vizito ir B. Johnsono žodžių slypi kur kas daugiau nei paprastas nenoras kištis į susitarimus su Rusija.
B. Johnsono pozicija buvo tokia, kad Vakarai, dar vasarį siūlę V. Zelenskiui pasiduoti ir bėgti, dabar manė, kad Putinas iš tikrųjų nėra toks galingas, kaip anksčiau įsivaizdavo.
Be to, yra galimybė jį „paspausti“. Ir Vakarai nori tuo pasinaudoti.
Praėjus trims dienoms po to, kai B. Johnsonas, dabar laimingas Vasilkovo gaidžio savininkas, parskrido į miglotą Albioną, Putinas išėjo į viešumą ir pareiškė, kad derybos su Ukraina „pateko į aklavietę“.
„Mes pasiekėme tam tikrą susitarimo lygį Stambule, kad saugumo garantijos Ukrainai nebus taikomos Krymo, Sevastopolio ir Donbaso teritorijoms. Dabar saugumo garantijos yra viena, o santykių su Krymu, Sevastopoliu ir Donbasu sureguliavimo klausimai yra išstumiami iš šių susitarimų“, – sakė Putinas.
Po trijų dienų Romanas Abramovičius vėl atvyko į Kyjivą, o prezidentas V. Zelenskis oficialiai pareiškė, kad su Rusija gali būti sudarytos dvi saugumo sutartys: viena reguliuos pačios Ukrainos sambūvį su Rusija, kita – tik saugumo garantijas.
„Maskva norėtų turėti vieną susitarimą, kuriame būtų išspręsti visi klausimai. Tačiau ne visi mato save prie vieno stalo su Rusija. Jiems saugumo garantijos Ukrainai yra viena, o susitarimai su Rusija – kita.
Rusija nori, kad viskas būtų viename dokumente, o žmonės sako: „Atsiprašau, matėme, kas atsitiko Bučoje, aplinkybės keičiasi“, – taip per Ukrainą buvo perduota Vakarų žinia Putinui.
Po to dvišalių derybų procesas buvo sustabdytas.
Šalys turėjo nuspręsti, kaip toliau bendradarbiauti, kaip į derybas įtraukti visus galimus saugumo garantus ir kas jie bus.
Ir, svarbiausia, Ukraina turėjo pati suprasti atsakymą į lemtingą klausimą: kiek Vakarai yra pasirengę stoti kartu su Ukraina į akistatą su Rusija?
Ar Ukraina nebus apgauta ir sunaikinta, palikta akis į akį su piktu Kremliumi?
Nuo atsakymo į šį klausimą taip pat priklauso derybų ateitis, karas ir XXI amžiaus Europos istorija.
