Kai dega gyvenamasis namas, streso ir panikos apimti gyventojai nekantriai laukia ugniagesių gelbėtojų. Kai šie, atvykę į gaisro vietą ir per kelias minutes išpylę iš gaisrinės cisternos kelias tonas vandens, pradeda ieškoti vandens šaltinio, kyla gyventojų susierzinimas ir pyktis, teigiama, ugniagesiai vėl atvyko be vandens.
„Kai medinis namas dega atvira liepsna, jam užgesinti reikia labai daug vandens, nes tokiomis aplinkybėmis išsiskiria labai daug šilumos energijos ir kad vyktų realus gesinimas, o ne jo imitavimas, vanduo turi būti tiekiamas atitinkamu intensyvumu. Atsižvelgiant į degančio pastato ypatybes ir degančių paviršių plotą, vandens tiekimo intensyvumas gali siekti 1-2 tūkst. litrų per minutę ir daugiau. Vidutinio tipo gaisrinės automobilinės cisternos, kurių priešgaisrinėse gelbėjimo tarnybose yra daugiausia, atsiveža 2-3 tūkst. litrų vandens. Vadinasi, pasiekus reikiamą vandens tiekimo intensyvumą, vienos cisternos vandens užtenka vos keletui minučių,“ – sako Specialiosios priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Logistinio aprūpinimo komandos Specialiųjų priemonių aptarnavimo poskyrio vyriausiojo specialisto technologijos mokslų daktaro Vladimiro Suslavičiaus.
Pasak V. Suslavičiaus, užsienio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos, matydamos, jog atsivežto vandens gesinimui nepakaks, naudoja pasiteisinusią taktiką, kai vienos atvykusios gaisrinės pajėgos pradeda gesinimą, o kitos iš karto stengiasi užtikrinti nepertraukiamą vandens tiekimą iš įvairių šaltinių – atvirų vandens telkinių, ežerų ar upių, hidrantų, nutiesiant magistralinių gaisrinių žarnų linijas ar organizuojant reikalingo vandens kiekio pervežimą.
„Nutrūkus gesinimui dėl vandens trūkumo perniek nueina jau iki tol atliktas darbas, nes užgesintus paviršius vėl greitai pasiglemžia ugnis. Deja, pas mus tokie ugniagesių veiksmai, kai jie atvykę į gaisro vietą iš karto rūpinasi, kur yra vandens šaltinis, traktuojami kaip aplaidumas, kad atvažiavo be vandens,“ – sako V. Suslavičius.
Kaip skelbia Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, gaisrinių cisternų, kurios galėtų vežti 7-10 tonų ar daugiau vandens, šalyje nėra daug. Be to, tokios automobilinės cisternos paprasčiausiai neįtelpa į daugelio dar sovietų laikais pastatytus ugniagesių komandų garažus. Savivaldybių priešgaisrinių tarnybų ugniagesių komandos gesinti gaisrų dažniausiai važiuoja su sovietiniais ZIL ar GAZ automobiliais, kurie veža tik 1,5-2,5 tonos vandens.
„Beje, per 1 minutę gaisro plitimo frontas vidutiniškai gali pasislinkti 1 metrą, o vertikaliais paviršiais – dar greičiau. Tad po 20 minučių atvykus į už 30 kilometrų kilusį gaisrą, tikėtina, kad liepsnos jau bus apėmusios visą namą. Visada gaisrą yra daug lengviau užgesinti, kai jis dar yra pirminėje stadijoje ir nėra išplitęs.
Tam šalyje yra priimti atitinkami reagavimo normatyvai, tačiau dėl įvairių priežasčių – pavėluoto pagalbos iškvietimo, užtrukusio pagalbos signalo perdavimo reaguojančioms pajėgoms, kliūčių keliuose, technikos gedimo ir žmogiškųjų veiksnių pasitaiko atvejų, kai ugniagesiai atvyksta jau į gana išplitusius gaisrus, kurių gesinimui gali prireikti ne vienos dešimties tonų vandens. Atvykus į tokį gaisrą pirmosioms pajėgoms jų standartiškai atsivežamų resursų gali neužtekti ne tik gesinimui, bet net ir gaisro plitimo stabdymui,“ – teigė V. Suslavičius.
V. Suslavičius prisiminė vieną atvejį, kai degė du šalia sublokuoti sandėliukai – nors grindų plotas tebuvo apie 16 kvadratinių metrų, bet kol juos užgesino, ugniagesiai supylė 10 tonų vandens.
