Ponai lenkų futbolo sirgaliai prieš savaitę Poznanės stadione iškėlė šūkį - „Lietuvių mužikai klaupkitės prieš lenkų ponus“. Tas rungtynes, kaip ir ankstesniąsias, vykusias Vilniuje, „poniškoji“ lenkų komanda pralaimėjo. Pralaimėtojams tiek ir belieka – kandžiotis iš pasalų. Tačiau kodėl maždaug tuo pat metu įžeidūs žodžiai lietuvių adresu suskamba britų žiniasklaidoje? Ar britai irgi jaučiasi pralaimėję?
Prieš lietuvius nukreipta lenkų frazė – tiesmuka ir primityvi, paremta prieš šimtmečius suformuota lenkiškos kultūros ir gyvensenos pranašumo prieš lietuviškąją ideologija. Būtent ta ideologija lėmė, kad lietuvių tauta gan lengvai atsispirdavo rusinimui, bet gana noriai susilenkindavo. Lenkiško „poniškumo“ atgarsių man teko girdėti ir sovietų laikais, kai senosios kartos žmonės - ne tik vilniečiai, bet ir kauniečiai - lenkų kalbos mokėjimą laikė aukštesnės kultūros ženklu.
Priversti kitą pasijusti menkesniu, mažiau išmanančiu ir primesti jam savo valią – klasikinė manipuliatorių taisyklė. Suniekink kitą, iškelk save ir aiškink suniekintajam, kaip jis turi elgtis ir ką galvoti.
Keisto atsitiktinumo dėka antilietuviška frazė tą pačią savaitę sujudino ir Anglijos lietuvius. Tačiau tarp to, ką viešai drėbė lenkai ir subtiliai geliančios britų užuominos – didžiulis skirtumas.
Britų laikraštyje „The Independent“ prie karikatūros „Rytų europiečiai – du už vieno kainą“ pateiktas prierašas „Every Lithuanian helps“ ( liet. - kiekvienas lietuvis praverčia) vargu ar laikytinas ataka prieš lietuvius. Juk apie lietuvius nepasakyta nieko blogo, atvirkščiai, pabrėžiama, kad lietuviai naudingi. Negatyvų aspektą šis posakis įgauna tik bendrame kontekste, kurį sukuria karikatūra ir „Tesco“ prekybos tinklo reklaminė nuolaidų frazė „Every little helps“ (liet.- kiekvienas mažmožis praverčia).
Britų sugebėjimas žaisti žodžiais ir jų reikšmėmis, kai taikliai pataiko ir skaudžiai gelia, man patinka. Juk vietoj žodžio lietuvis čia galėjo būti paminėta bet kuri kita tautybė – lenkas, latvis ar rumunas, bėda čia tik ta, kad būtent „Lithuanian“ (vietoj „little“) labiausiai tiko pagal skambesį. Net griežčiausias teisėjas neprikibtų ir rasizmo neįžvelgtų.
Bet Lietuvos ambasada sureagavo ir nusiuntė leidinio redaktoriui nepasitenkinimo raštą ir gavo paaiškinimą, kad tai nėra išpuolis prieš lietuvius, bet Britanijos įstatymų kritika. O tada žodį tarė etatiniai komentatoriai iš Lietuvos, įrodinėdami, kad ambasada apsijuokė.
Juokeliai apie lietuvius britų žiniasklaidoj pasirodo nebe pirmą kartą. Prieš bene penketą metų garsiai nuskambėjo D. Cameron replika apie vienakojes lesbietes šokėjas iš Lietuvos kaip meno projektų, kurių Britų taryba neturėtų finansuoti, pavyzdį. Tuometinis Lietuvos ambasadorius Britanijoje pareiškė nepasitenkinimą. Iš anglų sulaukė atsiprašymo, bet iš lietuvių, kaip ir šį kartą, neįtikėtinai audringų komentarų esą ambasadorius nesuprato subtilaus britiško jumoro.
Prie visokių lietuvių pripratau, bet iki šiolei neatsistebiu tais, kurie menkina ir peikia kitų gebėjimą suprasti. Mano galva, tai bemaž prilygsta raginimui klauptis prieš „aukštesnį“ kultūros ar humoro lygį turinčius ponus.
Gal atėjo laikas visažiniams lietuvaičiams įsisąmoninti, kad kiekvienas turi teisę dalykus suprasti taip, kaip jis ar ji supranta. Ir kad visiškai normalu įspėti aplinkinius, kas tau kaip asmeniui ar tautos atstovui nepriimtina. Man, kaip ir daugeliui jūsų, Anglija.lt skaitytojai, nepatinka, kai lenkai savo komandos pralaimėjimo nuoskaudą bando ramdyti per visą aikštę ištempdami tiesmukai įžeidų plakatą. Bet man taip pat nepatinka ir britiškai subtili pašaipa pigiai savo darbo jėgą „teskuose“ pardavinėti priverstų lietuvių adresu.
Nei lenkų futbolininkus nugalėjusi komanda, nei už mažą atlygį Anglijoje sunkiai dirbantys mūsų tautiečiai nenusipelnė paniekos, nesvarbu atvirai išreikštos ar subtiliai užmaskuotos.
