Lietuvoje keičiasi Seimas, savivaldybių tarybos ir vyriausybės, bet nesikeičia Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas. Duok Dieve, sveikatos Zenonui Vaigauskui. 2012 metais baigęs dabartinę kadenciją, jis VRK vadovo poste bus išsėdėjęs aštuoniolika metų. Galima sakyti, atgimusios valstybės bendraamžis. Ištikimas jos tarnas.
Ko reikia iš gero patarnautojo? Jis turi įtikti klientui, kad ir kokios būklės šis būtų. Ar ponulis girtas, ar ką tik po išpažinties, iš siuvėjo norima, kad šis išmatuotų poną visomis aplinkybėmis. Pasiūtų drabužį ir storam, ir plonam. Kuprotą ištiesintų, nugeibusį paplatintų. Jeigu siuvėjas nesikeičia, vadinasi, ponas juo patenkintas.
Kada nors, žvelgdami į dabartinę epochą, ateities žmonės lyg tarp kitko pripažins – o juk Lietuva tada buvo demokratinė valstybė. Vienas iš požymių – mažai kas turi pretenzijų vyriausiajam balsavimo prižiūrėtojui.
Užtat politinė tauta yra baisiai nepatenkinta savimi. Seimo reitingas šliaužia pažeme – atrodo, tautos atstovybė tuojau įsiraus į žemę ir pasilaidos. Tačiau pati rinkimų idėja nėra tautos paniekinta.
Piliečiai žvelgia į save kritiškai. Išrinktieji negailestingai šviečiami rentgenu. Žiniasklaidos negaili į politiką besiveržiančių pramogų pasaulio atstovų. Kitas dėmesio objektas – turtuoliai. Šios ir praėjusios kadencijos seimuose milijonierių priskaičiuota ne mažiau kaip penktadalis. Jeigu tauta būtų atstovaujama išties proporcingai, tokią dalį turėtų sudaryti deputatai, nepakylantys aukščiau skurdo ribos.
Apgyvendinę Seimą, paklibinę Europos Parlamento duris, milijonieriai atsigręžė į savivaldybes.
Ar yra prasmės kurti vieną teoriją apie turtingus žmones politikoje? Pinigai – vienas iš požymių. Gal, pavyzdžiui, rudaplaukių politinė elgsena labiau prognozuojama nei turtuolių?
Tauta, kuri išpažįsta demokratiją, neturi ir negali turėti vienos ideologijos. Nepasitenkinimas savo atstovais – dar ne politinės pažiūros. Vis dėlto tas nepasitenkinimas turi bendrą vardiklį. Iš tautos atstovo norima, kad šis neimtų kyšių.
Pateikime tokį klausimą – kaip korupcijos mastai priklauso nuo statistinio tautos atstovo turtingumo? Milijonierius šiuo požiūriu – nesibaigiančių spekuliacijų objektas. Manoma, kad turtingas žmogus atsparesnis papirkinėjimui. Jeigu, žinoma, jis pats nepapirkinėja.
Turtėjant statistiniam deputatui, teoriškai turėtų kilti ir nuogvelbų (vadinamųjų „otkatų“) lygis. Kita vertus, turtuoliams išstumiant iš įstatymų leidybos ir savivaldos organų tuos tautos išrinktuosius, kurie šliaužioja ties skurdo riba, dalis kyšiams skirtų lėšų susitaupo. Kam papirkinėti kitus, jeigu galima sutvarkyti patiems? Apsieiti be nepasotinamų tarpininkų, kurie atėjo, pavyzdžiui, iš pramogų pasaulio.
Ir turtuolis, ir televizijos žvaigždė gali kelti pavydą juos išrinkusiems piliečiams. Tačiau milijonierius turi pranašumą, kad yra bent kiek kompetentingas versle. O žvaigždė gali ir suvaidinti. Tai gal turtuoliai geriau?
