VMI neatskleidus naujojo šeimininko, pusė metų smalsuoliai spėliojo, kas nepabūgo įkelti kojos į valdas, kur kadaise prabangiomis mašinomis suvažiuodavę garsiausios Panevėžio nusikalstamos gaujos lyderiai. Ėriškietis juokiasi, kad nereikėjo nė slapukauti – kai kartą pasisakė vietos gyventojui apie savo pirkinį, šis kaimyno kalbas palaikė juokais. Pats R. Sirevičius ir net pyktelėja, kai išgirsta klausimą, ar nebijantis sodyboje sutikti praeities šmėklų. Kunigas jį paguodė: pašventinsim – ir bus ramybė, juk net miestai ant mirusiųjų kaulų pastatyti. Tačiau šeimininkas kategoriškai nukerta: jokių žmogžudysčių ten nėra buvę ir lavonų viloje „tulpiniai“ neslėpė.
Pirkėjų neviliojo net kaina
Kad galėtų tapti naujuoju „tulpinių“ dvaro šeimininku, R. Sirevičiui mintis užgimė skaitant apie vieną po kito nesėkmingus Panevėžio apskrities VMI rengiamus aukcionus ir kaskart mažėjančią sodybos kainą.
Kai balandį VMI šeštą kartą paskelbė itin vaizdingoje vietoje, netoli asfaltuoto kelio į Ėriškius esantį apie 250 kv. m namą ir hektaro 22 arų sklypą parduodanti už vos 55 tūkst. Lt, R. Sirevičius nebeišlaikė.
Tąkart atsirado ir dar porą susidomėjusiųjų pigiai siūloma vila. Tačiau pastarieji, prieš aukcioną užsukę apžiūrėti, ką planuoja pirkti, persigalvojo: garsusis „tulpinių“ dvaras taip suniokotas laiko ir chuliganų, kad jam sutvarkyti kainuotų daug jėgų bei investicijų.
R. Sirevičius pasakoja irgi mirtinai nesiveržęs įsigyti nors ir pigiai parduodamos sodybos ant tvenkinio šlaito. Ėriškietis svarstė iš aukciono pasitraukti, jei kaina pakiltų 10 tūkst. Lt.
O nusipirko tik šiek tiek brangiau nei buvo pradinė kaina – už 58 tūkst. Lt.
Žinia, kad dvaras parduotas, greitai pasklido po apylinkes. VMI neišdavė naujojo savininko, o R. Sirevičius pusantro mėnesio, kol buvo tvarkomi nuosavybės dokumentai, irgi atkakliai tylėjo.
Kai prabilo, ėriškiečiai sunkiai patikėjo, kad garsiąją poilsiavietę nupirko ne pačių „tulpinių“ žmogus ir net ne koks idėjų, kaip išnaudoti jos žinomumą, turintis verslininkas, o kaimo žmogus, jų pačių kaimynas.
Mėsmalė viloje – tik mitas
R. Sirevičiui nepatinka sodybai prilipdyta esą krauju aplaistyto „tulpinių“ dvaro etiketė. „Tos šnekos apie sodyboje vykusias egzekucijas, neva ją „tulpiniai“ mėsmale, skerdykla buvo pavertę, iš piršto laužtos. Net su kriminalistikos ekspertu kalbėjau, jis patvirtino, kad nieko tokio čia nebuvo“, – mitą apie baisybes paneigia R. Sirevičius.
Naujojo šeimininko negąsdina, kad 2002-aisiais maždaug už pusės kilometro nuo sodybos iš Dubulių tvenkinio buvo ištraukta metalinė statinė su buvusio „tulpinių“ lyderio, gaujos pasitikėjimą praradusio ir nužudyto Sauliaus Janonio palaikais. Jo kojos maždaug 20 centimetrų buvo įmūrytos į statinę, prie jos buvo pakabintas keliasdešimties kilogramų svarstis.
Tais pačiais metais aptiktas taip pat į statinę įgrūstas panevėžiečio Vaido Kavaliausko kūnas. „Tulpinių“ vadeivos turėjo būti patologiškai žiaurūs, jei jiems nieko nereiškė nužudytus ir į statines sukištus savo draugus paskandinti vos už puskilometrio nuo ant to paties tvenkinio kranto stūksančios savo vilos – vietos, į kurią suvažiuodavo atsipalaiduoti. O 2001-ųjų lapkritį miškelyje už kelių kilometrų nuo „tulpinių“ dvaro rasti užkasti be galvų Mažeikių verslininko Gedemino Kiesaus, jo sūnaus ir vairuotojo kūnai. Šie žmonės paslaptingai dingo 2000-aisiais pakeliui iš Vilniaus į namus. „Egzekucijos buvo ne sodyboje. Ir aukos, atvežtos iš kažkur, ne čia buvo užkasamos. Sodyboje „tulpiniai“ ilsėjosi, rinkdavosi su vaikais, žmonomis, gal meilužėmis. Nelogiška būtų nusikaltimų pėdsakus slėpti tokioje vietoje, juk suprato, kad pareigūnai pirmiausiai čia važiuotų“, – svarsto R. Sirevičius.
„Tulpinių“ buveinėje rado ramybę
Buvusioje „tulpinių“ viloje ėriškietis tvirtina jaučiantis labai gerą aurą, ypatingą ramybę. Ir atskirai gyvenantys bei šeimas sukūrę abu sūnus bei dukra spėjo įsimylėti sodybą – savaitgaliais suvažiavę pas tėvus visi kartu lekia tvarkyti poilsiavietės. Nors ją nuo Ėriškių skiria vos trys kilometrai, šeimyna net pietų namo nevažiuoja – išsitraukia sumuštinių ir mėgaujasi ramybe sodybos kieme, menančiame ne tik „tulpinių“ ir kolūkio, bet netgi dar senesnius, kadaise šioje vietoje stūksojusio Dubulių dvaro laikus.
Kol kas naujieji šeimininkai spėjo tik aptvarkyti sodybos aplinką – supjovė vėtrų išvartytus medžius, nugenėjo šakas, atkasė takelius.
Nors iš gyvenamojo namo telikusios sienos ir įspūdingi kaminai, apmūryti akmenimis, o visa kita išplėšta vagių ir vandalų, R. Sirevičius planuoja jau po metų pirmą kartą pasilikti nakvoti viloje.
Kol kas ėriškietis svajoja joje sukurti jaukią šeimos poilsiavietę, tačiau neatmeta ateityje į tokią vaizdingą vietą pakviesti ir ramybės ieškančius poilsiautojus. Atoki sodyba, kur kaimynų nėra trijų kilometrų spinduliu, ant paties Dubulių tvenkinio šlaito, supama šimtamečių liepų – nuostabi vieta kaimo turizmo sodybai.
Lankėsi net TSRS elitas
1975-aisiais paskui paskyrimą į Ėriškius gavusią žmoną buhalterę atsikraustęs R. Sirevičius dar pamena, kaip tuometis kolūkis ant dvaro liekanų statė poilsiavietę su pirtele, sovietmečiu garsėjusią ne tik Lietuvoje, bet ir Tarybų Sąjungoje. Netgi savo rankomis čia yra pasodinęs ne vieną medį.
Itin vaizdingoje vietoje ant tvenkinio šlaito sovietmečiu iškilusi poilsiavietė vadinta kukliai – iškaba skelbė, kad čia yra Ėriškių medžiotojų namelis.
Į jį traukdavo partijos grietinėlė, į rajoną užsukdavusios delegacijos ir aukšti svečiai.
„Čia yra buvęs net pats Tarybų Sąjungos žemės ūkio ministras“, – pamena R. Sirevičius.
Medžiotojų namelio durys buvo atviros ir vietos žmonėms. Jame kolūkis rengdavo žemės ūkio darbų pabaigtuves, žiemos šventes.
R. Sirevičius juokiasi, kad į nupirktą sodybą bene labiausiai veržėsi jo atžalos – jiems taip rūpėjo vėl išvysti vietą, kurioje lankėsi vaikystėje.
Atkūrus Nepriklausomybę ir pasibaigus kolūkių erai poilsiavietės vartai visuomenei užsitrenkė. 1993-iaisiais buvo paskelbtas jos aukcionas. Dėl poilsio komplekso – pirties su mansarda ir rūsiu – varžėsi ėriškiečių grupė ir Ėriškių žemės ūkio bendrovė. Likimo ironija – pastarajai aukcione atstovavo pats R. Sirevičius.
Prie vilos supylė net paplūdimį
Aukcione poilsiavietės pardavimo kaina pakilo iki 20 mln. investicinių čekių. Anais laikais tai buvo didžiuliai pinigai. Ją įsigijo ne bendrovė, o ėriškiečių grupė. Tačiau vietiniai jau tada kalbėjo, kad jų pažįstami žmonės galėjo būti kažkieno statytiniai. O netrukus poilsiavietė iš tiesų atsidūrė „tulpinių“ rankose. Sodyba buvo užregistruota su „tulpiniais“ siejamo Sigito Raišelio tėvo Stanislovo vardu.
„Tulpinių“ karaliavimo laikais klestėjo ir vila. Visa jos daugiau nei hektaro teritorija buvo aptverta kone dviejų metrų aukščio aklina betonine tvora, įrengti, ko gero, apie toną sveriantys slankieji metaliniai vartai. Kai gerokai vėliau „Aro“ pareigūnai šturmavo pastatą, vartams išversti turėjo skolintis iš ugniagesių sunkiasvorį sunkvežimį.
Pagal to meto madą suremontuotas dviaukštis medinis namas, pirmame aukšte įrengtas baseinas. Atsirado ir naujų statinių: suomiška pirtis, dvi pavėsinės: poilsinė ir skirtoji sargybai.
Iš vienos sodybos pusės telkšo Dubulių tvenkinys. „Tulpiniai“ buvo nukasę dalį pakrantės šlaito ir, privežę smėlio, įrengė paplūdimį, vaikų žaidimų ir krepšinio aikšteles.
Prašalaičiai prie vilos nedrįso nė artintis. Pasakojama, kad net žvejai apeidavę šią vietą ratu. Naujieji šeimininkai akylai saugojo savo valdas. Kai poilsiavietė ištuštėdavo, jos teritorijoje būdavo paleidžiami pikti Kaukazo aviganiai.
Laidojo pačių užmuštą draugą
Nors apie „tulpinių“ dvarą tebesklinda kraupios legendos, įrodymų, kad jame buvo daromi sunkūs nusikaltimai, iš tiesų nėra.
Vienintelė juoda dėmė vilos istorijoje – mirtimi pasibaigusios muštynės tarp išgėrusių pačių „tulpinių“. 1996-ųjų liepą viloje buvo švenčiamas oficialaus savininko sūnaus Sigito Raišelio gimtadienis. Vienas iš apgirtusių užkabino „tulpinių“ grupuotės vadeivą Virginijų Baltušį. Šis taip įsiuto, kad nelaimėlį žiauriai sumušė. Linksmybės tęsėsi iki ryto ir tik tada buvo pastebėta, kad sumuštasis vaduojantis mirtimi. Pats V. Baltušis kartu su Algimantu Vertelka jį skubiai nuvežė į Vilniuas Šv. Jokūbo ligoninę. Nelaimėliui buvo išsiliejęs kraujas į smegenis, taip ir neatsigavęs iš komos vyras po kelių dienų mirė.
Jo laidotuvėmis rūpinosi V. Baltušis ir A. Vertelka.
Dabar 47-erių V. Baltušis už itin žiaurius nusikaltimus, tarp jų – dalyvavimą nužudant mažiausiai 22 žmones, nuteistas laisvės atėmimu iki gyvos galvos. Buvęs vienas iš „tulpinių“ lyderių bausmę atlieka Lukiškėse.
Ten pat kali ir A. Vertelka, jis iki gyvos galvos nuteistas dėl buvusio „Mažeikių naftos“ vadovo G. Kiesaus, jo sūnaus ir vairuotojo, Panevėžio prokurorės Vidos Kazlauskaitės bei Pasvalio policijos inspektoriaus Sergejaus Piskunovo ir kitų žmonių nužudymų.
Kai už kraupius nusikaltimus „tulpiniai“ atsidūrė teisėsaugos rankose, dvaras areštuotas įtariant, kad jis įsigytas už nusikalstamu būdu gautas lėšas. Stanislovas Raišelis atsisakė bet kokių pretenzijų į sodybą. Vyras tikino, kad vila tik pirkta jo vardu.
Teisėsaugininkų teigimu, Ėriškių kolūkio poilsiavietė buvo įsigyta už A. Vertelkos ir V. Baltušio pinigus. Pastaruosius nuteisus iki gyvos galvos, dvaras atiteko valstybei, o jį saugoti 2002-aisiais Panevėžio apygardos prokuratūra įpareigojo rajono Savivaldybę.
******
Savivaldybės galvos skausmas
Nors vila jau turi šeimininką, rajono vadovai jos pamiršti negali.
Savivaldybė ieško, kas jai grąžins išlaidas už beveik dešimtmetį saugotą buvusią nusikaltėlių buveinę. Rajono mero Povilo Žagunio teigimu, nuo 2002-ųjų iki 2010-ųjų vilai prižiūrėti iš biudžeto išleista apie 98 tūkst. Lt. Tiek atsiėjo vieno sargo etatas.
„Mes labai purtėmės tos primestos prievolės, bet nedrįsom galynėtis su aukštesnėmis institucijomis. Gerai, kad nesugalvojome tos vilos saugoti ištisą parą, tik dienomis“, – pasakojo meras. Anot jo, 2010-aisiais Savivaldybė kreipėsi į Finansų ministeriją reikalaudama sumokėti išlaidas už valstybės turto priežiūrą.
Tąkart ministerija paguodė, kad pinigus Savivaldybė atgaus, kai vila bus parduota, o supykusi rajono Taryba nusprendė vilos apsaugą nutraukti.
„Šįmet, sužinoję apie pardavimą, kreipėmės į VMI pinigų. Nepateikus jokių motyvų buvo atsakyta, kad VMI rajonui išlaidų nekompensuos“, – stebisi P. Žagunis.
Tuomet rajono valdžia vėl parašė raštą Finansų ministerijai, o prieš keletą dienų sulaukė atsakymo, kad ji nedisponuoja lėšomis, iš kurių galėtų atseikėti už „tulpinių“ turto saugojimą.
Dabar Savivaldybė belsis į dar vienas duris – rengia raštą Teisingumo ministerijai.
„Manėme, kad vilą parduos, kai jau mūsų šioje žemėje nebus, o pardavė greičiau. Dabar tikimės, kad ir kompensaciją skirs, kol dar esame šioje žemėje“, – ironizavo P. Žagunis.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
