Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija aptiko, kad elektros ūkyje vyksta stebuklai - iš oro byra stulbinami pelnai. Įstaigos vadovas Virgilijus Poderys per kelerius metus susidariusią padėtį laiko nenormalia ir yra pasiryžęs ją pakeisti, net jei tektų susidurti su galingu monopolinių įmonių pasipriešinimu, rašo pirmadienio „Lietuvos žinios“ (LŽ).
Kelerius metus prekybos tinklo „Maxima“ savininkų valdoma elektros skirstymo bendrovė Vakarų skirstomieji tinklai (VST) paslapčia kaupė pelną, kol jo iš įmonės rezervo pritiksėjo beveik milijardas litų. Nuo praėjusių metų Kainų komisijai vadovaujantis V.Poderys galiausiai viešai prašneko: šitaip negali būti.
Kodėl taip ilgai niekas nepastebėjo sumaniai didinamo pelno, taip pat po įvairių permainų susidariusios padėties elektros sektoriuje? Kas kaltas dėl suvelto šios rinkos reguliavimo ir kokių elektros kainų gali tikėtis šalies vartotojai jau kitais metais? Apie tai LŽ kalbasi su V.Poderiu.
- Neseniai pateikėte naujas elektros kainų skaičiavimo skaičiavimo metodikas, kurios papiktino energijos tiekėjus. Kas ten naujo?
- Keisdami metodiką bandome daryti tai, ką galime daryti ir kas mums privalu daryti. Mūsų uždavinys prižiūrėti monopolines įmones, kurios gali turėti nepagrįsto pelno. Nustatome, koks turėtų būti tokių įmonių natūralus pelnas, o kai jis viršijamas - turi būti grąžinamas vartotojams.
Paaiškėjo, kad per penkerius metus viena įmonė, VST, natūralaus pelno uždirbo 120 mln. litų. Tačiau drauge atsirado kitas pelnas - 800 mln. litų, kuris kažkaip ir kažkodėl buvo nereguliuojamas ir į viršpelnio skaičiavimus niekada nebuvo įtrauktas.
Naujoje metodikoje mes ir pasiūlėme pakeisti tokio bendrovių viršpelnio sąvoką.
- O kaip čia išėjo, kad Kainų komisija tik dabar susigriebė ir pastebėjo šį pelną?
- Visi sako, kad nematė. Ištisus penkerius metus.
- Pone Podery, vis vien kirba natūralus klausimas: kodėl prabilta tik dabar? Ar tik ne dėl artėjančių rinkimų į Seimą?
- Geras klausimas. Pats dėl to jaučiuosi kvailai, nors į komisiją iš kito sektoriaus atėjau pernai rugsėjį. Tuomet priėmėme sprendimus, kurie, man dabar atrodo, buvo neteisingi - reikėjo kitaip elgtis. Apskritai taisyklės turėjo būti pakeistos prieš naujai komisijai ateinant.
Paskui keitėsi šilumos, dujų reguliavimas, kol šį pavasarį ėmėmės elektros. Tuomet ir pradėjo šitie dalykai lįsti į dienos šviesą.
- Ir išlindo šis pelnas. Kaip toks pelnas apskritai gali atsirasti?
- Tarkime, įmonė turi 700 mln. litų vertės ilgalaikio turto (tokia buvo apytikrė VST privatizavimo 2003 metais kaina - LŽ), kuris perkainojamas iki dviejų milijardų litų vertės. Susidaro skirtumas, kuris vadinamas perkainojimo rezervu. Pagal buhalterines taisykles iš šio rezervo po vieną kitą šimtą milijonų kasmet galima pervesti į vadinamąjį nepaskirstytąjį pelną. O iš šio jau galima išsimokėti dividendus - akcininkams į kišenę.
- Ar į šituos 800 mln. litų yra įskaičiuoti tie 400 mln. litų, kuriais VST, 2004 metais mokėdama dividendus, galima sakyti, privatizavo pati save?
- Ten kita istorija, į kurią mes jau nebelindome.
- Vadinasi, susumavus šiuos dividendus, susidaro visi 1,2 mlrd. litų?
- Nepasakyčiau. Ten yra kiek kitaip. Šitos ketverių metų senumo temos jau net nebenorime liesti. Dar imtų kaltinti, kad veikiame retrospektyviai.
- Gerai, pamirškime. Tik man nesuprantama, kaip tuos 800 mln. litų, atsiradusius iš skirtumo pervertinus turtą, galima paversti grynaisiais pinigais?
- Aš taip pat nežinau. Mes ir sakome jiems: ką jūs čia sukūrėte, kad mokate dividendus? Štai čia ir yra ta skylė, "orinė" pelno sukimo mašina. Pabrėžiu: ne pinigų, o pelno gaminimo, nes tai yra du skirtingi dalykai.
Kas dabar vyksta, tėra tik pasekmės. Ekonomistai ir ekspertai, pavyzdžiui, Raimondas Kuodis, jau prieš kelerius metus klausė: kas čia vyksta, kas čia per indeksavimas?
Kitas labai svarbus mūsų pateiktas metodinis pasiūlymas yra susijęs su investicijomis. Štai VST nusidėvėjimo sąnaudos sudarė apie 1 mlrd. litų, bet į tinklą jie investavo tik apie 500 mln. litų. Mes dabar teigiame: kiek neinvestuota, tiek turi būti mažinamos elektros kainų ribos, kurias mes ir reguliuojame. Pabrėžiu, kad mes nereguliuojame elektros tarifo, kuris turi tilpti į šią ribą, - patį tarifą nustato įmonės.
Dabar šita mūsų nubrėžiama riba yra tarsi padangėse: dėl itin brangiai įvertinto bendrovių turto skirtumas tarp aukščiausios ribos ir tarifų yra labai didelis. Mūsų tikslas yra šią ribą sumažinti bent iki dabartinio tarifo. Antraip VST teoriškai galėtų nustatyti tokį elektros tarifą, kokį leidžia mūsų ribos.
- Ir kiek brangiau tuomet elektra kainuotų?
- Aštuoniais centais.
- Jus kalbėjote vien apie privačios įmonės VST finansinius rodiklius. O kaip yra su Rytų skirstomaisiais tinklais (RST)?
- Valstybės valdomuose RST ir „Lietuvos energijoje“ visai kas kita - ten nekuriamos tokios finansinės schemos kaip VST.
O kai mūsų komisija bando užkirsti kelią tokiems dalykams, VST atstovai prabyla: palaukit, juk jūs kasatės po atominės elektrinės pamatais. Jie sako, kad jiems tie 800 mln. litų yra šventas dalykas, kuris negali būti reguliuojamas ir kuris keliaus į bendrą įmonę „Leo LT“.
Bet mano darbas yra sureguliuoti jų pelną, o kam jis naudojamas - jau visiškai ne mano reikalas. Reguliuojant kainas nėra šventų ar nešventų dalykų. Mums svarbu - didelis ar normalus yra pelnas.
- Sakote, kad RST bendrovėje nieko tokio nevyksta. Vadinasi, tarp RST ir VST turi būti kažkokių skirtumų: gal skiriasi šių įmonių tiekiamos elektros kainos, įdedamos investicijos, o gal paslaugų kokybė?
- Taip, šitas papildomas pelnas VST susidarė dėl to, kad investuota buvo kur kas mažiau.
- Ar galima tada teigti, kad dėl šios priežasties Vakarų Lietuvoje įvyksta daugiau elektros gedimų?
- Reikėtų patikimesnės statistikos, bet esama ženklų, kad VST elektros skirstymo paslaugų kokybė yra prastesnė.
- Kur išteka šią finansų pelkę maitinantis šaltinis? Gal tai Elektros energetikos įstatymas su savo garsiuoju 43-iuoju straipsniu? Jūsų pirmtakas Vidmantas Jankauskas jį vadino ydingu.
- Šaltinių šaltinis, pradžių pradžia buvo pagal šį įstatymą perkainotas turtas. Estijoje ir Latvijoje elektros skirstymo įmonių turtas buvo padidintas 20-30 proc., o Lietuvoje - tris kartus.
- 300 procentų... Pone Podery, ar nesijaučiate atsidūręs mėsmalėje tarp įstatymo rašytojų ir energetikų?
- Paimkime analogiją iš verslo: tarkime, uždarosios akcinės bendrovės vadovas gauna iš akcininkų tam tikrą užduotį. Ir stengiasi ją įvykdyti. Daro tol, kol ima jausti, kad akcininkai mąsto kažkaip kitaip... Mano akcininkai yra politikai, o aš esu vykdytojas, ir kartais toks nesusikalbėjimo jausmas atsiranda.
Mūsų situaciją nupasakojau vienam kolegai iš Amerikos. Jis, žinoma, nustebo, kad Lietuvoje viskas taip lengvai toleruojama, kad elektros kainų reguliavimas yra visiškai iškreiptas ir ydingas, kita vertus, jam tai nesukėlė nuostabos, mat JAV monopolinėse energetikos įmonėse vyksta panašūs dalykai.
- Gal teko sulaukti pastabų iš savo „akcininkų“ dėl šių Kainų komisijos ketinimų?
- Kol kas ne - atostogos.
- Beje, skaičiau skirstymo įmonių teisininkų pastabas dėl siūlomos Kainų komisijos metodikos. Antai jiems neaiškios sąvokų „bent vieno rodiklio", „lyginant su minimaliu lygiu“ reikšmės ir taip toliau. Limpama prie žodžių - bet argi čia yra esmė?
- Na, pasamdyti advokatai daro savo darbą, tai normalu.
- Kokius siūlote pakeitimus Elektros energetikos įstatymo redakcijoje?
- Norime, kad komisijai būtų suteikta teisė pačiai nuspręsti, kokią turto vertę imti skaičiuojant tarifą. Taip dabar yra reguliuojami šilumos ir dujų ūkiai.
Kai 2003 metų buvo privatizuoti Vakarų skirstomieji tinklai, mes žinojome jų vertę, nes ji buvo paskelbta viešai. RST vertė buvo analogiška. Po to tereikia priskaičiuoti jų įdėtas investicijas.
Šalyse, kuriose pereinama nuo socialistinės prie rinkos ekonomikos, sisteminė problema yra pripažinti perkainotą turtą. Tai reikia daryti po truputį - atitinkamai po truputį didės ir elektros tarifas.
Daugelyje šalių taip ir daroma. Tai vyksta ir mūsų dujų sektoriuje. Šilumininkų perkainoto turto iš viso nepripažįstame, o elektros ūkio turtą per vieną naktį leidome padidinti tris kartus.
Taigi siūlydami keisti įstatymą mes kviečiame grįžti prie normalios praktikos. Iš tikrųjų dabar, veikiant subtiliai, derėtų iškreiptą padėtį taisyti.
Aišku tik tai, kad reikėtų daugiau visuomenės dėmesio, kai šitaip netrukdomai manipuliuojama šimtais milijonų litų.
Marijus Širvinskas
