Lietuva sako „TEIP!“ iškrypėliams. Tokią išvadą lengvai galima prieiti iš šalies stebint istoriją Vilniaus vujaristo, kuris slapta, kaip koks pseudo Džeimsas Bondas Tinto Brasso filme, įsliūkina į savo ex-merginos balkoną ir telefonu filmuoja ją su naujuoju draugu užsiiminėjant intymiais žaidimais. Kad filmuota medžiaga nebūtų tokia sausa, jis ją paįvairina nuskriausto oželio mekenimais, à la „mes tris metus draugavom, god damnit, įleiskit, atidaryk balkono duris, tikrai nesimušiu“. Žinau, jog tai primena istoriją apie tris paršelius ir vilką, tik čia vilkas yra pakrypęs, bejėgis, depresijos kamuojamas distrofikas, o ne išbadėjęs miško agresorius.
Būtų juokinga, jeigu nebūtų koktu, tačiau šioje situacijoje auka tampa vilkas (na, iškrypėlis), o blogaisiais – porelė nuogalių (meiliai pavadinkime juos paršeliais, kad maksimaliai sugretintumėm šią istoriją su pasakos motyvais), ne savo noru prigautų savo asmeninėje erdvėje. Ar tai paradoksas? Ne. Manęs tai nenustebino.
Lietuvoje vis dar gaji nuomonė, jog mergina, išsiskyrusi su vaikinu, turi gedėti ne trumpiau nei našlė mirus josios vyrui. Laikytis celibato, neslėpti nuo aplinkinių ašarų, minėti ex-brangiausiąjį tik geru žodžiu, vakarus turi leisti prie TV, žiūrėdama apsiseilėjusias meilės istorijas ir nežabodama apetito valgyti daug ledų, tortų ir kitų gardumynų, nuo kurių jeigu negaus diabeto, tai tikrai priaugs keletą (keliolika) nereikalingų kg. Ir viskas tam, kad apraudotų praeitą gyvenimo etapą. Taip, apraudotų, net jei „mylimasis“ jai pastaruoju metu rūpėjo tiek pat, kiek rūpi naujos teletabių serijos sulaukus pilnametystės. O vaikinas, baigęs naujus santykius, jau per pirmas 24 valandas viengungystės gali audringai tūsintis „Panterose“, užsiiminėt „threesome“ su girtomis klubo lankytojomis ir visi jam plos per petį bei sakys „That’s what I’m talking about, real man“. Skamba ne kažką? Dar blogiau yra tai, jog tai nėra tuščia beletristika, o tikrovė, su kuria susiduriam kasdieniame gyvenime.
Internetinis susidorojimas yra kraupus dalykas, ypač kai kalbame apie tokio tipo (intymią) vaizdinę medžiagą, kuri žmogų gali ilgam laikui pasiųsti į nokdauną arba (blogiausias scenarijus) net savo noru pastūmėti ankstyvo susitikimo su šv. Petru link. Kiekvienas, kuris palaiko tokius santykių aiškinimosi būdus, yra mažų mažiausiai kvailas, o kalbant aštriau – degeneratas, kuris su morale turi tiek pat bendrų sąsajų, kiek K. Jonaitis (praeityje garsus psichopatas-žudikas-prievartautojas) su Motina Terese. Vieną dieną jie like’ina tokius siužetus ir kelia ant pjedestalo kiauragalvį, kuris tai nufilmavo ir įkėlė, kitą dieną jie patys filmuoja savo moteris ir idiotiškai bando argumentuoti savo nusikaltimo priežastis. Tiesiog turėkite tai galvoje.
Deivydas Katinas
