Lietuvos apeliacinis teismas ketvirtadienį paliko galioti kovo 6 dieną Kauno apygardos teismo paskelbtą nutartį, kuria buvo nutraukta tremtinės vaikų iškelta byla Rusijai. Šiame ieškinyje buvo reikalaujama sumokėti pusės milijono eurų kompensaciją už Gulage praleistus metus ir dėl okupacinio režimo persekiojimo patirtą žalą.
Diplomatiniais kanalais Lietuva buvo gavusi Rusijos notą, kuriame Rusija pareiškė nesutinkanti, kad ieškinys būtų nagrinėjamas iš esmės. Rusija prašė taikyti valstybės imunitetą, ginčas yra kilęs iš viešosios teisės reguliuojamų santykių (acta jure imperii), taikytina valstybės imuniteto doktrina, todėl ieškinys negali būti teisminio nagrinėjimo dalyku.
Kauno apygardos teismas yra paskelbęs, kad šiuolaikinė tarptautinė teisė ir tarptautinės teisės doktrina daro skirtumą tarp valstybės veiklos viešosios teisės reguliuojamoje srityje (acta jure imperii) ir valstybės veiklos privatinės teisės reguliuojamoje srityje (acta jure gestionis).
Valstybės imunitetas reiškia ne imunitetą nuo ieškinio pareiškimo, o imunitetą nuo užsienio valstybės teismo jurisdikcijos.
Su Rusija ketino bylinėtis jau mirusios tremtinės Onos Puskunigienės vaikai Zofija Veronika Lipeikienė ir Benediktas Puskunigis bei mirusio trečio vaiko duktė Auksė Poškuvienė.
Ieškinyje buvo prašoma priteisti žalą, kuri buvo padaryta neteisėtomis Lietuvą okupavusios Sovietų sąjungos represijomis: neteisėtu O.Puskunigienės ir jos turto areštu, pilietinių teisių atėmimu, nuteisimu ir laisvės atėmimu bei išvežimu į lagerį Rusijoje.
Ieškovai prašė priteisti iš Rusijos Federacijos 500 tūkst. eurų (daugiau nei 1,7 mln. litų) neturtinę žalą - visiems trims po 100 tūkst. eurų, o O.Puskunigienės patirtą žalą jie įvertino 200 tūkst. eurų.
Ieškinyje nurodoma, kad sovietinės okupacijos metu, 1951 metais, Šiaulių srities teismas nuteisė O.Puskunigienę 25 metais laisvės atėmimu už antitarybinę agitaciją. Moteris, pasak nuosprendžio, nuteista už tai, kad "gimusi Jungtinėse Amerikos Valstijose iš buožių, lietuvė, TSRS pilietė, nepartinė, 1941 metais vokiečių okupacijos metu Lietuvoje kurstė antitarybinę agitaciją tarp Lietuvos gyventojų, šmeižė tarybinę armiją, platino antitarybinio turinio foto nuotraukas, 1947-1951 metais sistemingai skleidė provokacinius gandus apie greitai kilsiantį karą tarp Amerikos ir Tarybų Sąjungos ir iškraipė tarybinę tikrovę".
Bausmę atlikti O.Puskinigienė buvo išvežta į tuometinės SSRS Permės sritį. O.Puskunigienė išbuvo nelaisvėje iki 1956 metų, mirė 1976 metais.
Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos aukščiausiasis teismas 2002 metais nustatė, kad O.Puskunigienė okupacijos metais buvo represuota ir neteisėtai nuteista.
Ieškinyje Rusijos Federacijai nurodoma, kad O.Puskunigienės ir jos šeimos narių gyvenimas sovietinio režimo metais buvo nulemtas fakto, kad O.Puskunigienė buvo įtarta ir nuteista už sovietinės okupacinės valdžios požiūriu ,,labai sunkų nusikaltimą" - antitarybinę agitaciją.
1951 metais prieš šią šeimą KGB Lietuvos padalinys pradėjo stebėjimo bylą ir baigė ją tik 1989 metais. Iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pateiktų duomenų matyti, kad ir O.Puskunigienę paleidus iš įkalinimo vietos, ją nuolat persekiojo sovietinė teisėsauga.
Pasak ieškinio, 1971 metais O.Puskunigienė pateikė pareiškimą Lietuvos TSR prokurorui, prašydama peržiūrėti jos bylą ir reabilituoti ją. Tame pareiškime ji nurodė, kad nepagrįstas areštas, nuteisimas, vėlesnis persekiojimas, požiūris į ją kaip į nusikaltėlę atėmė jai sveikatą, ji tapo nedarbinga, o jos nuteisimas jai primenamas nuolat įvairiausiomis progomis.
Ieškovai nurodo, kad dėl sovietinės okupacinės valdžios pareigūnų vykdyto neteisėto O.Puskunigienės persekiojimo ji ir ieškovai patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, garbės ir orumo pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, savo pilietinių ir socialinių teisių įgyvendinimo apribojimą.
Pasak ieškovų, Sovietų sąjunga pažeidė tarptautinės teisės reikalavimus, okupuodama Lietuvą ir į Rusijos Gulago lagerius 1944-1952 metais išveždama šimtus tūkstančių lietuvių.
Pasak ieškovų, Rusijos Federacijos pareiga atlyginti Sovietų sąjungos okupacijos laikotarpiu neteisėtu represavimu ir nuteisimu O.Puskunigienei ir ieškovams padarytą žalą kyla iš Rusijos prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų. Rusijos Federacija pagal tarptautinę teisę yra pripažinta Sovietų sąjungos teisių ir pareigų perėmėja.
Pasak ieškinio, šią bylą turi nagrinėti Lietuvos teismas, vadovaudamasis Lietuvos teise, netaikant ieškinio senaties.
Tuometinis ieškovų advokatas, dabar Seimo narys Kęstutis Čilinskas jau anksčiau buvo sakęs, kad gavusi ieškinį Rusijos Federacija formaliai turi galimybę pareikšti, kad ją saugo imunitetas nuo Lietuvos teismų sprendimų. Tačiau tokio pareiškimo Lietuvos teismas gali nepripažinti, nes jis pažeistų 1992 metų Lietuvos ir Rusijos dvišalę sutartį, kuria šalys įsipareigojo pripažinti ir vykdyti įsiteisėjusius teisingumo įstaigų sprendimus civilinėse bylose.
Anot pranešimo, Lietuvos Respublikos įstatymas "Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo" įpareigoja visas Lietuvos institucijas, taigi ir teismą, siekti, kad Rusijos Federacija atlygintų Lietuvos žmonėms ir Lietuvos valstybei sovietinės okupacijos padarytąją žalą.
