Apie tai „Dienos komentare“ kalbamasi su Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriumi Tomu Janeliūnu.
Kokia, jūsų supratimu, svarbiausia šios dienos prezidento metinio pranešimo žinia ar svarbiausios žinios? Kas jums padarė įspūdį gerą ir blogą?
Pirmoji kalbos dalis, iš tikrųjų, buvo stipri. Natūralu, kad užsienio saugumo problemos yra šiuo metu aktualiausios. Tai, kaip įvertino ir Lietuvos poziciją, užsimindamas ir apie tai, kaip kiti Vakarų Europos lyderiai elgiasi karo akivaizdoje, ir kaip Lietuva yra susitelkusi telkdama paramą Ukrainai ir gana greitai reaguodama į situaciją, aš manau, kad tai buvo pagrindinis akcentas. Tai yra pačios svarbiausios grėsmės šiuo metu supančios mus,
Ko jame tikėjotės išgirsti, bet neišgirdote?
Priešingai, aš išgirdau per daug. Ir grįžtant prie tos minties, jeigu pirmoji kalbos dalis buvo stipri ir aiški, aš būčiau nupjovęs visą antrą kalbos dalį. Ji buvo per ilga, ji buvo nuobodi. Per daug einamųjų problemėlių – nuo sužlugdyto sporto iki vis dar nepastatyto Smetonos paminklo.
Vietoje šios dalies galėjo pasiimti vieną ar kitą esminę problemą, nubrėžti tą liniją, kurią galėtų sekti tiek Vyriausybė, tiek visa valdžia, ir atitinkamai pasakyti: ką mes darome toliau? Kol kas šito darymo arba vizijos, ką mes turėtume pasiekti toliau, kol kas, deja, nelabai mačiau šioje kalboje.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė šiandien sakė, kad jai truputį keista, kad mūsų politikai, konkrečiai nekalbėjo apie prezidento Gitano Nausėdos pranešimą, kalba apie detales, kasdienius dalykus ir problemas, ir nepakankamai skiria dėmesio dviem problemoms. Pirma, kad šiemet mūsų laukia smarki ekonominė krizė. Antra, kad mūsų saugumo situacija itin bloga – mes esame tarp Karaliaučiaus ir Baltarusijos.
Apie saugumo situaciją mes kalbame daug, ir iš tikrųjų daug daroma, ne tik kalbama. Tikrai niekas neignoruoja tos situacijos, kad Baltarusija ir Kaliningradas yra mūsų patys pavojingiausi kaimynai.
Kalbant apie ekonomikos galimus sukrėtimus, čia galiu sutikti su prezidente Grybauskaite, kad tai, kas antroje Nausėdos kalbos pusėje atsispindėjo kaip einamųjų reikalų kažkokia inventorizacija, tikrai galėjo būti pakeista į rimtų problemų įvardijimą, galbūt netgi duodant gaires Vyriausybei, kaip turėtume pasiruošti sunkiai žiemai.
Klabant apie Kaliningradą – Karaliaučių, „Deutsche Welle“ komentuojantis rusų politologas Ivanas Preobraženskis šiomis dienomis išplatino tekstą, kuriame sakoma, kad jo supratimu, kita Rusijos agresijos auka bus ne Baltijos valstybės ar Lenkija, tai bus konkrečiai Lietuva. Kad tai bus provokacija, susijusi su tranzitu į Karaliaučiaus sritį. Jūsų supratimu, tai iš piršto laužti pasvarstymai ar turintys rimto pagrindo?
Scenarijų gali būti įvairių. Iš tikrųjų, ir pretekstų surasti provokacijai galima tiek prieš Lietuvą, tiek prieš kitas Baltijos šalis, netgi ir prieš Lenkiją. Bet šiuo metu visi supranta, kad kol Rusija užsiėmusi karu Ukrainoje, kažkokiai papildomai provokacijai prieš NATO šalis ji net nebūtų pasiruošusi nei politiškai, nei karine prasme. Bet matyt bėda yra ta, kad daugelis Vakarų šalių, net ir mes patys, dažniausiai į Rusijos žingsnius reaguojame, o ne patys primetame darbotvarkę, į ką turėtų reaguoti jau Kremlius. Tai čia tas vieno žingsnio atsilikimas mums kelia bene didžiausią riziką, kad nebūsim tiksliai suplanavę, koks bus tas kitas Rusijos žingsnis.
Kalbant apie karą Ukrainoje, vėlavimas iš Vakarų pusės yra didelis. Labai elementarus ginklavimas tiekiant ginkluotę ir net politiškai keliant abejones dėl Europos Sąjungos kandidatės statuso. Tai iš tikrųjų palieka įspūdį, kad Vakarai vis dar vejasi, bando reaguoti į situaciją, bet ne patys formuoti darbotvarkę.
