Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas trečiadienį (gruodžio 12-ą) labai rimtai graudeno mokytojus: „Mes prašome jus atsakingai vertinti situaciją ir nepasiduoti raginimams, dėl kurių nutraukiamas ugdymo procesas, nukenčia mokiniai.“. Štai, matot mamytės, tėveliai ir mokinukai, koks geras dėdė Kirkilas, kaip jumis rūpinasi ir bando sutramdyti „blogiečius“ mokytojus, kurie išdrįso pagaliau pareikalauti žmogiškojo ir mokytojo orumo nežeminančio atlygio už savo darbą. Už darbą, kuris kuria jūsų visų ir visos mūsų valstybės ateitį.
Mokytojai streikuoja ir jų streikas teikia viltį, kad dar šioje valstybėje ne visos jos (viltys) žlugo, kad dar yra mūsų šviesuomenės (viliuosi, kad mokytojai jai save taip pat priskiria) dalis, nepraradusi pilietinės drąsos. Streikuoja ne visi, nors tikrai turėtų, nes tokiai akcijai seniai pribrendo laikas. Taip yra todėl, kad „socialdemokrato“ Gedimino Kirkilo vadovaujama Vyriausybė ir „socialdemokratė“ švietimo ministrė vieną savo tikslą jau pasiekė – švietimo darbuotojų profsąjungą suskaldė, nomenklatūrinėje biurokratinėje laboratorijoje klonavę profsąjungos dublį – „geltonąją“ profsąjungą. Įdomu, ką šioje vietoje pasakytų Socinternas (Socialistų internacionalas), sužinoję, kaip su Lietuvos profsąjungomis tikrumoje elgiasi jo narės LSDP Premjeras ir Švietimo ministrė? Gal LSDP laikas būtų pakeisti pavadinimą, įvardijant savo tikrąją politinę orientaciją?
Kita, bendresnė priežastis, dėl ko streikuoja tik dalis mokyklų, – švietimo sistemoje paskleistas baimės sindromas, kurį išgyvena daugelis mokytojų, gal dažnas to ir nesuvokdamas. Tai yra baimė dėl savo ateities, nes mokytojai yra vieninteliai iš biudžetinio sektoriaus darbuotojų, kurie iš esmės yra socialiai neapsaugoti, nes nė vienas mokytojas, baigdamas mokslo metus, negali būti tikras, kokį jam darbo krūvį (o tai reiškia – algą), mokyklos vadovybė teiksis suformuoti. Turbūt nereikia smulkai aiškinti šios situacijos ir jos ryšio su streikų organizavimu. Pagaliau patys mokytojai iš regionų galėtų daugiau papasakoti apie tai, kokį spaudimą streikuojantieji patiria iš valdžios institucijų, taip pat iš valdininkų, priklausančių G.Kirkilo vadovaujamai LSDP.
Anot G.Kirkilo, Vyriausybė pasirengusi toliau tęsti socialinį dialogą. Įdomu, su kuo profsąjunga (kalbu ne apie „geltonąją“) turėtų tęsti dialogą? Ar su chroniškai meluojančia Švietimo ministre ir taip pat apsimelavusiu Premjeru? Gal Premjeras minta iliuzija, kad visi aplinkiniai (visų pirma mokytojai) serga sunkia Alzheimerio liga ir pamiršo viską, ką Švietimo ministrė žadėjo dar šaltą 2007-ųjų vasarį, mokytojų piketo prie ministerijos dienomis? Ar ne keista, kad apie ilgalaikę mokytojų atlyginimų didinimo programą Premjeras ir Švietimo ministrė daugiau prakalbo tik tada, kuomet prasidėjo mokytojų streikas. Gal Premjeras tikėjosi, kad ir vėl mokytojus galima bus pamaitinti Švietimo ministrės gražia iškalba ir gražiais pažadais? O gal mes jau pamiršome, kuo anksčiau baigėsi ne viena įvairia proga sukurta programa, ką pasiekė įvairios darbo grupės ir komisijos?
Nors biudžetą tvirtina Seimas, tačiau politinė atsakomybė už švietimo biudžetą ir jo paskirstymą visų pirma tenka būtent Vyriausybei ir Švietimo ministrei. Juolab, po tokių melo pasažų, bet kurioje normalioje šalyje švietimo ministrė skubiai atsistatydintų. Tačiau tik ne Lietuvoje, nes su p. Roma Žakaitiene padėtis specifinė. Mat pakaktų prisiminti šios politikės (jei tokia samprata jai apskritai taikytina) darbą Kultūros ministrės poste dvyliktojoje vyriausybėje. „Nuopelnai“ įspūdingi: išparceliuota Lietuvos kino studija, iš esmės pablogintas Vilniaus senamiesčio paveldosauginis režimas, garbusis maestro Saulius Sondeckis faktiškai buvo išguitas iš Lietuvos koncertinio gyvenimo. Donatui Banioniui adresuotas klausimas „O iš kokio Jūs teatro?“, –taip pat išėjo iš p. Žakaitienės lūpų. Tad ar beverta stebėtis švietimo profsąjungos lyderiams, su kokio „rango“ politike jie turi reikalų?
Labiausiai mokytojus turėtų papiktinti Premjero G.Kirkilo pareiškimas, kad kalėdinės premijos valdininkams vis tiek bus išmokėtos, nes jų neišmokėjimas mokytojų skurdžios padėties nepataisytų. Už tokį atvirą cinizmą bet kurioje normalios demokratijos valstybėje profsąjungos Vyriausybę šluote nušluotų! Toks Premjero pareiškimas, tik dar vienas įrodymas, kad Vyriausybė visiškai nekompetentingai tvarko viešuosius finansus, o Seimo partijos seniai nebeturi politinės valios, kad teisiškai sureguliuotų biudžeto pinigų naudojimą. Priešingu atveju nebūtų tokių absurdų, kad teismuose ar ministerijose lieka laisvų etatų, o pinigai už šiuos etatus vis viena kažkam išmokami premijų pavidalu. Tuo tarpu mokytojai daugelyje mokyklų seniai pamiršo kas tai yra kalėdinės premijos.
Keistai šiomis dienomis nuskambėjo ir šalies vadovo raginimas spręsti mokytojų padėtį, tačiau tuo pačiu Prezidentas pareiškė, kad streikai nėra būdas šioms problemoms spręsti. Kas tai, išdavystės gaidelė iš Prezidento lūpų, Prezidento, kuris lygiai visiems teisingas, Prezidento, kuris nepaisant nieko, pasirašė antisocialinį 2008 metų biudžetą, kuriame švietimui skirtos lėšos realiai sumažėjo, pasirašė vardan mistinio valstybės stabilumo?? Jei Valdas Adamkus būtų į Lietuvą atvykęs iš emigracijos rytuose, tokį pasakymą dar suprasčiau, bet mūsų Prezidentas, kaip pilietis, užaugo ir subrendo vakarų demokratijos šalyje – demokratijos lopšyje, tad streikas, kaip darbuotojų teisių gynimo priemonė, jam turėtų būti žinomas ir priimtinas. O gal mokytojų Prezidentas kaip ir Premjeras nelaiko darbuotojais? Gal jie tik „pedagogai“, t.y. pagal senovės graikus – vergai, vedžiojantys vaikus? Juk toks tarptautinis žodis prigijo mūsuose. Gal ne veltui...
Dar tikiu, kad mąstantys valstybės piliečiai, tie tėveliai ir mamytės, kuriems dar rūpi mūsų valstybės ir jų vaikų ateitis, mokytojų neišdavė ir jų streiką palaiko. Streiką, kuris teliko paskutinė priemonė gelbėtis iš beviltiškos padėties ir tuo pačiu gelbėti mūsų valstybės ateitį.
Tomas Bakučionis yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos valdybos narys (buvęs mokytojas)
