Iškalbinga operatyvinė medžiaga
Kauno gangsteriams turtas visada turėjo kur kas svarbesnę reikšmę nei kitiems žmonėms, nes pinigai, jų kaupimas šiems asmenims yra bene vienintelis būdas atsikovoti prarastą valdžią ir garbę.
Baimė mirti per anksti, kol nepasiekei aukštesnės hierarchijos pakopos, verčia juos bet kokia kaina siekti gyvenimo malonumų. Daugelis jų yra poligamai – turi keletą šeimų ir daug vaikų. Nuo senų laikų Kaune jauna graži draugė ar žmona – taip pat svarus užimamos padėties nusikaltėlių pasaulyje ženklas. Pagundai turėti stilingai atrodančią jauną merginą nesugebėjo atsispirti ne viena pagyvenusi Vilijampolės įžymybė.
Tik ar laimingos tos jaunos Kauno nusikaltėlių žmonos, draugės? Šių eilučių autoriaus duomenimis, dauguma jų nepraleidžia progos nuslysti į šoną ar susirasti nuolatinį gerokai jaunesnį ir švelnesnio būdo meilužį. Vis daugiau tamsaus verslo ryklių iš Kauno antrųjų pusių kreipiasi pagalbos į psichologus dėl besaikio alkoholio, narkotikų vartojimo, smurto šeimoje, vyrų priklausomybės nuo sekso ir jų pačių priklausomybės nuo vyrų.
Prieš keletą metų teisėsaugininkų iš Lietuvos Kriminalinės policijos biuro parengtoje Daktarų kriminalinės veiklos apžvalgoje rašoma: „1990–1991 metais buvo pereinamasis laikotarpis, turėjęs pagrindinę įtaką Kauno miesto organizuoto nusikalstamumo raidai ir kriminalinėje, ir ekonominėje sferoje. Ekonominėje sferoje iš ankstesnių Vilijampolės grupuotės aplinkos žmonių aktyviai privačiame versle pradėjo reikštis E. Abarius, pravarde Goga, ir A. Jankevičius.
1990 metais spalio 2 dieną įregistruota bendra Lietuvos ir Honkongo įmonė „Grand Queen“ (tuometėje A. Puškino gatvėje 21). Šios įmonės prezidentas – kadaise tris kartus teistas A. Jankevičius, generalinis direktorius – Mečislovas Drutis, dailininkas-apipavidalintojas – Vaidotas Stankevičius-Smauglys, tiekėjas – kartą teistas Artūras Juškevičius, pravarde Juškė. Remiantis 1991 metų balandžio 21 dienos sutartimi, „Grand Queen“ gavo iš Lietuvos akcinio inovacinio banko Kauno filialo 3,5 milijono litų kreditą.
1991 metais gegužės 2 dieną bendrovė suorganizavo 17 dienų kruizinę kelionę po Viduržemio jūrą. Į turistinės grupės sudėtį, kurios daugumą sudarė „Grand Queen“ darbuotojai ir jų šeimos nariai, buvo pakviesti uždarosios akcinės bendrovės „Deka“ prezidentas S. Čiapas ir jo žmona Jolanta, mažos įmonės „Raras“ direktorius Vladas Laurinavičius-Laurytė su žmona, uždarosios akcinės bendrovės „Inovacinės firmos Init“ komercijos direktorius Gintaras Skobas. Pažymėtina, kad šios grupės sudėtyje taip pat buvo Lietuvos taupomojo banko (LTB) Kauno miesto Centro skyriaus valdytojas Eugenijus Šukys ir jo žmona Violeta Šukienė. Visas kruizinės kelionės išlaidas (44 350,50 rublių) padengė „Grand Queen“. Tolesni įvykiai parodė, kad E. Šukio įtraukimas į kruizą galėjo būti neatsitiktinis, nes jau 1991 metais birželio 27-ąją įmonei „Grand Queen“ E. Šukio vadovaujamas LTB Kauno filialo Centro skyrius suteikė 2 milijonų. rublių kreditą.
Po šios ištaigingos kelionės, 1991 metais gegužės 31-ąją Kėdainių kariniame aerodrome sulaikytas iš Odesos atskridęs karinis transportinis lėktuvas „An-26“, kuriuo atskraidinta 189 dėžės degtinės ir arabų gamybos baldų komplektas. Tuo pačiu metu kariniais sunkvežimiais į aerodromą atgabenta ir į lėktuvą pakrauta trikotažinių prekių už 77 tūkstančius rublių. Šį krovinį lydėjo minėtas „Grand Queen“ generalinis direktorius M. Drutis, o krovinys priklausė uždarajai akcinei bendrovei „Frost“, kurios direktoriumi buvo vienas garsus šių dienų kaunietis milijonierius.
„1988–1992 metais H. Daktaras atliko bausmę Rusijos „zonoje“. Tiesa, dažnai lankydavosi Kaune, nes buvo papirkęs kolonijos administraciją ir jį išleisdavo parvykti namo į Lietuvą. Minėtu laikotarpiu pats esu matęs Henos namuose papulkininkį ar pulkininką iš jo „zonos“ administracijos. Hena dar vežiojo minėtą papulkininkį į pajūrį poilsiauti“, – prisiminė vienas Kauno kriminalinio pasaulio veteranų.
Per pirmuosius penkerius nepriklausomos Lietuvos metus Daktarai iškilo kaip didžiausia Kauno banditų organizacija. Apie 1992 metus atsirado teritorinis nusikalstamos veikos zonų, o vėliau ir nusikalstamų sričių pasidalijimas. Yra pagrindo manyti, kad šiam reiškiniui įtakos turėjo 1992 metais sausio 13-ąją iš Rusijos po atliktos laisvės atėmimo bausmės grįžęs H. Daktaras ir tų pačių metų balandžio 11 dieną iš įkalinimo įstaigos paleistas R. Ganusauskas.
Taip praėjusio amžiaus 10 dešimtmečio pradžioje Daktarų gauja pradėjo mafijos gyvenimo istoriją nuo pirmos organizuoto nusikalstamumo fazės – pinigų prievartavimo ir greitai išplėtė veiklą iki kitų fazių – negailestingo konkurentų šalinimo, neskaidrių objektų aukcionų ir privatizavimo.
Gaujas vienijo „obščiakas“
1990–1992 metais vien Kauno Vilijampolėje egzistavo apie penkios pagrindinės gaujos ir daugybė smulkių grupuočių. Iš viso mieste veikė 30 didesnių ar mažesnių kriminalinių šeimų. Tiesa, Lukiškėse įkalintas H. Daktaras mane patikslino: jis teigė, kad tuo periodu laikinojoje sostinėje egzistavo net 33 grupuotės. Septynios iš jų veikė Vilijampolėje. Nemažą nusikalstamų struktūrų dalį sudarė smulkios, pavadinimų neturinčios banditų gaujos, vienijančios kiemus, nedideles gatves, miesto rajonus, kurios taip pat įnešė savo indėlį į kriminogeninės padėties blogėjimą. Tais laikais visas gaujas vienijo bendra kasa, banditų žargonu – „obščiakas“, o iš jos pinigai buvo paskirstomi visoms šeimoms. „Obščiaką“ pasikeisdami kontroliavo Luras ir Goga.
„Bet kad Lietuvoje tuo metu egzistavo mafija – tokį mitą sugalvojo tuo metu pagrindiniuose šalies laikraščiuose kriminalinėmis temomis aktyviai rašę žurnalistai“, – tvirtino Henytė.
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje anuomet veikusiuose restoranuose ir naktiniuose baruose „Vilija“, „Pasimatymas“, „Trys mergelės“, „Žaliasis kalnas“, „Kaukas“ ir „Metropolis“ dažnai šėliodavę kriminalinio pasaulio veikėjai pamėgo puoštis vyšninės, geltonos ar žalios spalvos švarkais. Dažnas nevengdavo užsisegti auksinių grandinių ar vėrinių, netgi ant parištų kaklaraiščių. Jų rankų pirštus puošė masyvūs žiedai su briliantais.
Vienas buvęs aukštas teisėsaugos pareigūnas prisiminė, kad nors dešimtajame dešimtmetyje Kauno banditų puotose degtinė liedavosi laisvai, nė vienas jų apie tamsius verslo reikalus nediskutuodavo. Mat pasklido kalbos, kad kai kuriose pasilinksminimo įstaigose „operai“ gali būti įrengę klausymosi įrangą. Tokie pokalbiai dažniausiai vykdavo konspiraciniuose butuose, tarp patikimų žmonių.
Delikatiems klausimams aptarti skirtos banditų sueigos vykdavo kokioje nors nuošalioje miesto vietoje gamtoje – Lampėdžių karjere arba Kleboniškio miške, o vėliau Daktarų privatizuotoje „Vilijos“ kavinėje.
„1993-iųjų pradžioje pavyko atkurti Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos veiklą. Kol ji vėl buvo iš naujo sukomplektuota, kol atsikūrė prarasti ryšiai, buvo sutvarkyta norminė bazė, turėjo praeiti daugiau nei metai. Tad apie kokią normalią kovą su organizuotu nusikalstamumu galėjo būti kalbama? Žinoma, kad ir dėl šių priežasčių suklestėjo kriminalinių grupuočių veikla. Kaune su organizuotomis gaujomis kovojantis padalinys irgi nukentėjo nuo to, kad po išsklaidymo dalis jo darbuotojų parsidavė Daktarams. Kas dėl to kaltas, šiandien galėčiau įvardyti konkrečiai“, – kalbėjo tuo metu Vidaus reikalų ministerijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos kriminalinių procesų analizės vadovu buvęs J. Rimkevičius.
1993-iųjų vasario 23-iąją Vidaus reikalų ministerijoje buvo atnaujinta specializuoto padalinio veikla – įsteigtos dvi valdybos: Organizuoto nusikalstamumo ir kriminalinių procesų tyrimo valdyba ir Ypatingų tyrimų valdyba, kurios vėliau buvo suvienytos į Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybą (ONTT).
Apžvelgiant 1992–1994 metų Kauno kriminalinį gyvenimą galima teigti, kad banditai aktyviai ir žiauriai kovojo dėl kontroliuojamų teritorijų ir verslo sričių. Tais metais ryškiai kilo užregistuotų tyčinių nužudymų dinamikos kreivė. Pavyzdžiui, vien tik 1993-iaisiais dėl nusikaltimų žuvo beveik 1200 žmonių.
Įkvėpė klasikinis romanas
„Grįžęs iš zonos Novosibirske H. Daktaras tikriausiai perskaitė pirmą ir paskutinę savo gyvenime knygą: Mario Puzo klasika tapusį romaną „Krikštatėvis” arba paprasčiausiai kelis kartus pažiūrėjo to paties pavadinimo filmą, kurį sukūrė amerikiečių režisierius Francisas Fordas Coppola. Būtent tada prasidėjo nusikaltėlių šeimų kūrimasis Kaune“, – kalbėjo J. Rimkevičius. Nuo eilinio milicijos darbuotojo iki policijos vyresniojo komisaro, valdybos viršininko Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnyboje pakilęs ir nemažai prie Lietuvos policijos atkūrimo prisidėjęs J. Rimkevičius, šiandien prisimindamas Kauno kriminalinių šeimų formavimosi laikotarpį, mano, kad šį procesą pradėjo R. Ganusauskas-Mongolas.
„Šis bent skaityti mokėjo ir buvo kur kas protingesnis už savo giminaitį skambia pavarde. Balti kostiumai su liemene („troikės“), rožė atlape, bendri susiėjimai su žmonomis ir vaikais, prabangūs pobūviai, rankos bučiavimas „capo di capiti“, arba bosų – bosui, armija kareivių ir kapitonų – smogikų ir jų vadeivų, šeimų galvų pasitarimai, kaltųjų baudimas, labdaringi gestai ir pan. Tuometis jų elgesys buvo identiškai nukopijuotas nuo „Krikštatėvio” scenarijaus. Kartais tai mums keldavo juoką, bet dažniausiai – susirūpinimą“, – prisimena ne vienus metus aktyviai su Kauno Daktarais kovojęs pareigūnas.
J. Rimkevičius palygino Kauno nusikaltėlius su tuo metu sostinėje sparčiai garsėjusia kriminaline gauja – Vilniaus brigada.
„Vilniečiai tada vadovavosi principais, Boriso Dekanidzės atsivežtais iš Jungtinių Amerikos Valstijų, kur jis prasisuko tarp rusų mafijos veikėjų Niujorko Braiton Biče. Nors iš esmės viskas buvo panašu. Kartais vykdavo Lietuvos didžiųjų miestų „mafijos“ bosų bendri susiėjimai įvairiausiomis progomis: gimtadieniai, laidotuvės, vidaus ir tarptautinių reikalų aptarimas, skolų išieškojimo klausimai, vadinamosios „razborkės” (tarpusavio nesutarimų aiškinimasis) dėl verslo pasidalijimo, verslininkų „razvodkės“ (apgavystės), būdavo aptariami „stogavimo“ (duoklių ėmimo už tariamą apsaugą) reikalai“, – teigė J. Rimkevičius. – Skirtumas tas, kad vilniečiai laikydavosi susitarimų, o kauniečiams buvo „dzin“. Jie dažnai įsiverždavo „ne į savo daržą“ – tarkim, vogdavo mašinas vilniečių „aptarnaujamoje teritorijoje“. Buvo kelis kartus apgavę Brigadinius su padirbtais doleriais, todėl vieni kitų nekęsdavo. Dažniausiai tai atsiskleisdavo įkalinimo įstaigose.“
Kas kauniečius siejo su „brigadiniais”?
Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos įkūrėjas A. Sadeckas tvirtino turįs duomenų, kad 1992–1993 metais kauniečiai mėgino susijungti su tuo metu Vilnių valdžiusia Vilniaus brigada. „Bet mes tai vertinome kaip tarpusavio susitarimą – nelįsti į vienas kito teritoriją. Buvo užfiksuota nemažai kauniečių susitikimų su vilniečiais sostinės „Lietuvos“ viešbutyje. Bet kad jie būtų vykdę bendrą veiklą, negalėčiau to pasakyti“, – teigė A. Sadeckas. Tačiau iš kai kurių tuo metu sukauptų pokalbių telefonu įrašų Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiajam prokurorui Algimantui Kliunkai susidaro įspūdis, kad šalyje karaliavusios gaujos tarpusavyje bendravo.
Jo pateiktas anuomet užfiksuotas pokalbis tarp vieno sostinės gaujos vadų ir Šiaulių Princų gaujos įtakingo veikėjo ir šiandien kelia dviprasmiškų minčių: „Važiuojame savaitgaliui į Jūrmalą pas Borią (B. Dekanidzę), tenai bus ir Henrikas (H. Daktaras)...“
Kai kurie teisėsaugos veteranai prisiminė, kad tuo metu iš naujo susibūrė Kauno Daktarų gauja. Tačiau tuomet ryškiausiai švytėjęs aplinkinių dėmesį ir prabangą mėgęs R. Ganusauskas-Mongolas daugeliui Slabadinių kėlė pyktį ir nerimą. Iš buvusių aštuonių gaujos narių, kurie 1987-aisiais buvo nuteisti kartu su H. Daktaru, į grupuotę buvo sugrąžinti tik V. Siaurusevičius-Siauras, R. Žilinskas-Rimvis ir Taisonas. Kitiems tuo metu su H. Daktaru lapių augintojus plėšusiams vyrams – V. Česoniui-Soniai, R. Vaičiūnui-Limpukui ir A. Nemaniui nepavyko tapti visaverčiais gaujos nariais. Tačiau ryšiai su jais buvo palaikomi, jų indėlis buvo jaučiamas, nes jie iš įvairių nelegalių verslų padėdavo surinkti apvalią sumą į bendrą Daktarų gaujos kasą.
Tais metais prie jų prisijungė ir A. Laurinavičius-Luras, E. Abarius-Goga, Iliodoras Popovas-Popas. Maždaug nuo 1993-iųjų į Daktarų kompaniją įsiliejo ir kitos gerokai spalvingesnės asmenybės.
