Atėjo tokie laikai, kad tikro nacionalinio produkto nė su žiburiu nerasi. Net jeigu ant daržovių stiklainio ar aliejaus butelio puikuojasi patrauklus užrašas “Pagaminta Lietuvoje”, visai nereiškia, kad jo turinys - iš mūsų daržų ar sodų. Tikrai lietuviškos - nebent tara ir etiketė ant jos.
Apgaulingos vilionės
Atidžiau paskaitinėjus užrašus ant produktų pakuočių tampa aišku, kad nieko neaišku: didžiulėmis raidėmis parašyta, kad produktas pagamintas Lietuvoje, o vos vos įžiūrimu šriftu, jog kilmės šalis - Indija, Turkija, Vengrija, Vokietija, Rusija ar kt.
Štai iš vieno lietuviško konservų fabriko iškeliauja marinuoti agurkėliai ar karnišonai, auginti ir atgabenti į Lietuvą iš Turkijos ar net tolimosios Indijos. Obelių aliejus tik išpilstytas Lietuvoje, o spaustas iš Ukrainoje, Vokietijoje ar Belgijoje išaugintų rapsų. Nemanykite, kad atsikimšę giros “bambalį” gražiu lietuvišku pavadinimu, gaivinatės iš lietuviškų produktų raugtu gėrimu, mat jis importuotas iš kaimyninių šalių. O lietuviškos skerdienos lentynose reikėtų labai ilgai ieškoti - siūloma vokiška, prancūziška kiauliena ar jautiena, vokiška kalakutiena, lenkiška paukštiena ir t. t. Toli gražu ne kiekvienas pirkėjas kreipia dėmesį į smulkius užrašus, iš kur mėsa importuota - renkasi, kad tik jos gabalėlis gražiau atrodytų. Ir labai brangus nebūtų.
Turguose, kur taip pat prekiaujama šviežia mėsa, išvis chaosas. Mat apsukrūs prekeiviai, nors be perstojo mala liežuviu, kad prekiauja tik lietuviška produkcija, tikrintojų iš veterinarinės tarnybos vizitams pasiruošę iš anksto. Gavę pavojaus signalą, kaipmat apverčia ženklinimo etiketes, kur parašytas tikras produkto tiekėjas. Tikrintojai praėjo - ir vėl importiniai gaminiai virsta “lietuviškais”.
Perkant pramonines prekes, taip pat yra rizika gauti katę maiše. Vietos fabrike siūti lininiai švarkeliai ar kostiumėliai mūsų laukais net nekvepia - jie siūti iš importinės žaliavos pagaminto audinio. O tai net etiketėje nerašoma.
Savų agurkų nepakanka
Parduotuvių lentynas marinuotais agurkais užverčiantis Kėdainių konservų fabrikas taip pat vežasi daržoves iš tolimų kraštų, nors Kėdainių rajonas - nuo seno agurkų kraštas.
“Tiesiog esame priversti tą daryti. Tarkim, kornišonai (mažyčiai agurkėliai - red. past.) Lietuvoje neauga, o agurkų užsienio šalyse ieškome tada, kai jų pritrūksta Lietuvoje. Pirmiausia, žinoma, juos superkame iš Kėdainių rajono augintojų, po to iš visos Lietuvos. Jei dar trūksta, tenka dairytis kitose šalyse. O štai burokėlių, morkų ar bulvių pakanka ir lietuviškų”, - aiškino fabriko generalinis direktorius Vygantas Vanagas.
Tačiau pirkėjai nerimauja, kad užsienyje augintos daržovės nekokybiškos, augintos naudojant daug cheminių medžiagų.
“Be reikalo. Saugikliai sudėti labai dideli, mes, kaip gamintojai, atsakome už įvežamų ir išleidžiamų į gamybą produktų kokybę. Be to, yra griežta kontrolė, nuolat atliekami laboratoriniai tyrimai - nemanykite, kad kas ką nori, tą į Lietuvą ir atsiveža”, - ramino V.Vanagas.
Etikečių niekas nekontroliuoja
Rina ŠILEIKAITĖ - Ne maisto produktų inspekcijos atstovė:
Ant etiketės reikia parašyti tik pluošto sudėtį. Reikalavimo nurodyti, kur gaminta žaliava, nenumato jokie teisės aktai. Teisiškai nėra išaiškintas ir terminas “kilmės šalis”. Tarkim, ant gaminio etiketės gali būti parašyta, jog kilmės šalis - Europos Sąjunga, o daiktas pagamintas, pavyzdžiui, Tunise ar Kinijoje. Lietuvoje nustatyta tokia tvarka: kas prekę supakuoja ir paženklina, tas ir prisiima gamintojo funkcijas.
Virginija GRIGALIŪNIENĖ
