Premjero Gedimino Kirkilo suburta komisija saugumo karininko a. a. Vytauto Pociūno žūties aplinkybėms išsiaiškinti apaugo įvairiausias politikų ir pareigūnų pasisakymais bei komentarais. Nepasitikima jos galiomis bei statusu, nerandama jai vietos mūsų teisinę simuliuojančioje sistemoje, įžiūrimi įvairūs komisijos narių politiniai ryšiai bei simpatijos.
Tarp nepasitikinčių ne tik įžvalgiai įvairius komisijos teisinio statuso dalykus aptarę politikos komentatoriai, bet ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, kuris, Vytauto Landsbergio žodžiais, buvo pritaręs premjero sumanymui.
Daugelis išsakytų abejonių dėl komisijos veiklos bei jos galimų rezultatų yra ganėtinai pagrįstos, kadangi Lietuvos piliečiai jau ne sykį akivaizdžiai regėjo, kaip politinis bei valdininkų elitas įvairiausiomis „tyrimų komisijomis“ nuslepia tiesą, pamina teisingumą ir visokeriopai įgyvendina Algirdo Brazausko įtvirtintą politinę moralinę nuostatą, jog politinio elito bei valdininkijos veikloje visada „vsio zakonno“. Tad kaip žvelgti į komisiją, nusiteikusią ieškoti galimai labai nepatogios kai kuriems valdančio klano atstovams tiesos ir veikiančią valstybėje, kurioje vis labiau paminama teisė bei teisingumas?
Abejojantys komisijos galimybėmis išsiaiškinti tiesą gali pasitelkti ir neseną tragišką a. a. Gintaro Beresnevičiaus žūties aplinkybių tyrimo pavyzdį – visos teisėsaugos pajėgos buvo mestos tam, kad tos aplinkybės niekada nepaaiškėtų. Vienas didžiausių Lietuvos kultūros protų bei kūrėjų dar gyvas pateko į mūsų policininkų rankas, tačiau taip niekas įtikinamai ir nepaaiškino, kaip ir kodėl jų rankose jis tapo „neatpažintu vyriškos lyties lavonu“, kodėl policininkai mirštančiajam (o juk ir pagal oficialią versiją jis mirė policininkų prižiūrimas) nesuteikė reikiamos pagalbos ir nesikreipė į medikus? Įvairiausi „tyrimai“ patvirtino jau iš anksto žinomą išvadą – esą policininkai nenusižengė kažkokioms mums nežinomoms instrukcijoms, nors įstatymų ir numatyta atsakomybė už laiku nesuteiktą pagalbą. Tad tiek „tiesos“.
O juk G. Beresnevičiaus atvejis kur kas paprastesnis nei V. Pociūno – pora žemiausio rango policijos pareigūnų nė iš tolo nelygintina su Valstybės saugumo departamento vadovybe bei įtakingais valdančio klano atstovais, susijusiais su saugumo karininko išsiuntimu į pražūtį. Vidaus reikalų ministerija ir Generalinė prokuratūra išsiaiškindamos G. Beresnevičiaus žūties tiesą galėjo padidinti žmonių pasitikėjimą teisėsauga, tačiau, matyt, buvo priimtas politinis nutarimas nekurti politiniam elitui visiškai nereikalingo precedento – esą visuomenei spaudžiant išaiškėja tiesa. Visuomenės nuomonę reikia visais teisėsaugos instrumentais niekinti tol, kol tai visuomenei net nebekiltų noras domėtis jokiais valstybės reikalais bei valstybės institucijų darbeliais.
V. Pociūno atveju – ant kortos pastatytas ne tik aukštų pareigūnų likimas, VSD, Generalinės prokuratūros ir kitų teisėsaugos institucijų „garbė“, bet ir valstybės prestižas. Tereikia tik įsivaizduoti, kaip į mus žvelgtų sąjungininkai, jei komisija po kurio laiko imtų skelbti išvadas, patvirtinančias dviejų trečdalių visuomenės nuomonę, jog V. Pociūnas buvęs nužudytas. Tad ir valstybės institucijos, ir aukščiausi valstybės pareigūnai taptų suokalbininkais, besistengusiais nuslėpti tiesą.
Abejonių galima būtų išsakyti ir daugiau, tačiau net ir labiausiai abejojantiems komisijos galimybėmis bei ryžtu nederėtų išleisti iš akių vienos svarbios aplinkybės: kad ir kokie politiniai, o gal ir politinės savisaugos motyvai paskatino G. Kirkilą suburti šią komisiją, savo veikla ji skatins visuomenę domėtis ne tik V. Pociūno žūties aplinkybėmis, bet ir mūsų teisėsaugos bei kitų valstybės institucijų veikla. Tad šio tragiško įvykio dar kurį laiką nepavyks „numarinti“. Išsakydami teisinius argumentus prieš tokios komisijos darbą neturėtume užmiršti, kokie juoką keliantys yra mūsų teisėsaugos atstovų bei politikų patikinimai, esą tik teismas šiuo atveju galįs nustatyti tiesą. Iš visuomenės niekas negali atimti teisės ieškoti tiesos visomis priemonėmis, taip pat ir pasinaudojant politikų suburiamomis komisijomis.
Kadangi komisija jau veikia, tai derėtų pasvarstyti, ką ir kaip ji galėtų aiškintis, turint omenyje labai ribotas jos galias. Komisija neturi teisės nei ką apklausti, nei gilintis į ikiteisminio tyrimo medžiagą, juolab į įslaptintus duomenis. Tad teks apsiriboti tuo, kas atvira, akivaizdu, prieinama visiems žmonėms. Juk daug kas viešai pasakyta, išslaptinti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vykdyto tyrimo duomenys.
Komisijai pirmiausia reikėtų tinkamai perskaityti tuos tekstus, paliudijimus, dokumentus, atsižvelgiant į visokių tekstų pasirodymo aplinkybes bei paskirtį. Tad pačią komisiją galėtume pavadinti giluminės hermeneutikos, kitaip tariant, profesionalių skaitytojų komisija. Šiuo atžvilgiu ji ganėtinai kompetentinga – ir Vytautas Landsbergis, ir Vytautas Ališauskas yra tekstų interpretacijos meistrai ir „paslėptųjų prasmių“ medžiotojai. Kaip patyrusiems hermeneutams jiems teks nustatyti tekstų masyve tas „juodąsias skyles“, apie kurias sukasi tekstų prasmės ir kurios nulemia tekstų kūrimo bei pasakojimų logiką. Ne tik pasakojimų, bet ir nutylėjimų bei užtemdymų logiką. Tokios logikos esama visuose tekstuose, juolab instituciniuose.
Komisija konkrečiai dirbti pradės aiškindamasi pačią žūties situaciją – skaitydama tos situacijos aprašus. Jau šiame darbo etape reikės priimti svarbų sprendimą – skaityti tuos dokumentus lyginant juos su instrukcijomis. Mano galva, vienintelis vaisingu galintis tapti skaitymo būdas yra pasitelkus instrukcijas, kurios nurodo, kas ir kaip turėjo būti atliekama vienu ar kitu atveju. Kokios instrukcijos bei aplinkybės nulemia, kiek tyrėjų siunčiama apžiūrėti vietos ir per kiek laiko, kas ir kaip tikrina jų aprašus ir pan. ? Įvairiausio pobūdžio instrukcijos, įsakymai bei jų pagrindimai – pagrindiniai skaitymo „raktai“, padedantys prisikasti prie giluminių prasmių.
Suprantama, reikės išsiaiškinti ir kelias faktines aplinkybes, apie kurias mūsų institucijos nebuvo linkusios kalbėti. Vieną jų nusakyčiau taip. Kokios yra teisiniais aktais numatytos procedūros, kurių būtina laikytis priimančiai šaliai viešoje vietoje žuvus ar mirus svečios šalies diplomatui? Kitaip tariant, reikia išsiaiškinti, kodėl Baltarusijos pareigūnai tiek ilgai delsė pranešti apie V. Pociūno žūtį ir tiek ilgai leido sau laikyti ir „tyrinėti“ jo kūną. Svarbu ir dar vienas dalykas – kodėl nebuvo kreiptasi pagalbos į mūsų sąjungininkų medicinos ekspertus, o visiškai pasitikėta Baltarusijos specialiųjų tarnybų patikinimais? Toks sutarimas jau savaime kelia įtarimą.
Kita faktinė aplinkybė susijusi su diplomatiniu V. Pociūno statusu . Kokia diplomatinio imuniteto apimtis saugojo mūsų saugumo karininką? Ambasadorių imunitetas labai skiriasi nuo konsulinio tarnautojo imuniteto. Tad kyla klausimas, kodėl V. Pociūnas dirbo vien konsulinio tarnautojo imuniteto ginamas? Išsiaiškinus šiuos dalykus galima grįžti ir prie V. Pociūno išsiuntimo aplinkybių – apie jas daug viešai skelbtų paliudijimų, tad tereikia juos tinkamai perskaityti., kreipiant dėmesį į chronologiją.
Kodėl vis dėlto premjeras ryžosi suburti komisiją V. Pociūno žūties aplinkybėms aiškintis? Naivu būtų manyti, jog premjerui staiga parūpo tiesa. Lietuvos politikui tai būtų karjeros pabaiga. Tiesą, kad ir kokia skaudi ar nemaloni mūsų valstybei ji būtų, premjeras žino, tačiau apie ją nekalba ir niekada nekalbės. Drįsčiau manyti, jog tą komisiją suburti G. Kirkilą labiausiai vertė nerimas dėl artėjančių Seimo rinkimų – pažadas išsiaiškinti V. Pociūno žūties aplinkybes konkurentams neabejotinai taptų geru rinkiminės kampanijos instrumentu, gal net laiduojančiu pergalę. Socialdemokratai to žadėti negalės, nes būdami valdžioje nieko tiesai išsiaiškinti nedarė. Tad V. Pociūno istoriją būtina politiškai nukenksminti Tiesa, konservatorių galimybės pasinaudoti tokiu instrumentu labai menkos – priešininkai netruktų priminti konservatorių pažadus išsiaiškinti Lietuvos laivyno sunaikinimo operaciją bei konservatorių pastatytus ir remtus ankstesnius VSD vadovus.
Premjerui ir jo vadovaujamai socialdemokratų partijai svarbu, kad komisija tiesiog dirbtų ir kad galop jos išvados būtų bendrais bruožais tokios – aptikusi pažeidimų tiriant V. Pociūno bylą komisija nesurado duomenų nei faktų, leidžiančių įtarti mūsų saugumo karininką buvus nužudytą. Politikai pagrįstai tikisi, jog atsakingam darbui pasikviesti visuomenės veikėjai yra jautrūs aplinkybėms, ypač tokioms, kai nuo jų darbo priklauso ir valstybės, ir pirmųjų valstybės asmenų garbė. Tačiau tokia ar panaši išvada, manau, niekaip neįtikintų tos visuomenės daugumos, kuri mano saugumo karininką buvus nužudytą. Tad hermeneutams kyla ne tik valstybės bei jos institucijų, bet ir jų pačių garbės klausimas. Užduotis dar pasunkėja.
Hermeneutai tekstuose dažniausiai ieško vadinamosios „paslėptos prasmės“, kurią galima įžvelgti išlukštenant paviršines, išnarpliojant sąmoningo bei nesąmoningo prasmės užtemdymo veiksmus, prasmines „dūmų uždangas“. Tačiau ieškant paslėptos prasmės verta prisiminti, jog esama atvejų, kai prasmės nematoma ne dėl to, kad ji paslėpta, o kad ji pernelyg akivaizdi. Akivaizdumas kartais akina labiau, nei slėptis nuslepia. Lygiai taip ir tiesa kartais būna pernelyg akivaizdi, kad turėtume galios ar drįstume ją įžiūrėti.
