Praėjus daugiau nei metams nuo didelį atgarsį Lietuvoje sukėlusios straipsnio, apibūdinusio Vilnių kaip miestą, kuriame „pilki sovietinės eros pastatai“ paversti žvilgančiais viešbučiais, o prašmatnūs restoranai „mėgaujasi barščių praeitimi“, JAV dienraštis „The New York Times“ į Lietuvos sostinę pažvelgė dar kartą.
Ir pamatė visiškai kitą miestą – galbūt dėl to, kad, skirtingai nuo pirmojo straipsnio autoriaus Denny Lee, kuriam Lietuva pasirodė kaip besaikės nostalgijos sovietmečiui kupina šalis, savo įspūdžius apie Vilnių pateikęs Cliffordas J. Levy Lietuvos sostinėje lankėsi iš tikrųjų.
Vilniuje su šeima svečiavęsis žurnalistas, 2003 m. Pulitzerio premijos laureatas Cliffordas J. Levy „The New York Times“ kelionių puslapiuose konstatuoja, kad pasibaigus tamsos erai Vilnius atrodo vakarietiškas ir į ateitį žvelgiantis miestas.
Pasak Cliffordo J. Levy, Lietuva kaip ir jos Baltijos sesės Latvija ir Estija po komunizmo žlugimo savo žvilgsnius ir ambicijas nukreipė Vakarų kryptimi ir atsuko nugarą Maskvai. Kreipdamasis į dienraščio skaitytojus autorius tvirtina, kad jie Vilniuje atras nerūpestingą, patrauklią ir pigesnę Paryžiaus ar Prahos alternatyvą.
Straipsnyje rašoma, kad pastaraisiais metais Vilniuje daugėja pripažintų viešbučių tinklų. Tarp juos atstovaujančių viešbučių minimi „Ramada“, „Novotel“, „Le Meridien“, netrukus atsidarysiantis „Kempinski“. Daugelyje jų esą galima naudotis bevieliu „Wi-Fi“ internetu ir kitomis telekomunikacijų galimybėmis.
Jaunimas miesto gatvėse autoriui pasirodė ir apranga, ir elgesiu perėmęs vakarietiškus papročius, o anglų kalba, išstūmusi rusų, viešajame gyvenime jo teigimu tapusi antrąja po lietuvių.
Straipsnyje rašoma, kad vilniečiai, kokia kalba bekalbėtų, yra malonūs žmonės. Autorius pasakoja apie savo ir savo žmonos pasivaikščiojimą po Senamiestį, mini jo klaidžias gatveles, kerinčią šv. Onos bažnyčią. Naktinis miesto gyvenimas esąs gyvas ir nepretenzingas. „Tipo Zoro“ kokteilių bare Senamiestyje grupelė lietuvių pakvietė autoriaus žmoną prisėsti prie jų stalo – apskritai vilniečiai jam pasirodę svetingi ir noriai užmezgantys pokalbius su užsieniečiais.
Kulinarinė kultūra Vilniuje pražydo kaip ir pati tauta, rašoma „The New York Times“ straipsnyje.Čia galima paragauti įvairių šalių virtuvių valgių, pradedant graikų ir baigiant kinų. Norėdamas susipažinti su lietuviška virtuve straipsnio autorius su žmona ir vaikais užsuko į Pilies gatvėje esantį „Forto dvarą“. Čia įvykusi pirmoji jų pažintis su „milžiniškais virtiniais“ - cepelinais, kurie jo 9 metų dukrai, labai mėgstančiai grietinę, visai patikę. Maistas buvęs skanus, porcijos – didelės, o sąskaita už 6 žmonių pietus tesiekusi vos 35 dolerius.
Rašydamas apie kultūrą autorius pastebi, kad neseniai Vilniuje įsteigtas žymaus lietuvių ir amerikiečių kino menininko Jono Meko vizualiųjų menų centras. Naujos privačios meno galerijos esą atidaromos kiekvieną mėnesį. Kiek išsamiau aprašomi įspūdžiai, patirti Kazio Varnelio namuose – muziejuje. Autorius taip pat pasakoja apsilankęs Nacionaliniame muziejuje, kuriame apžiūrėjęs niūrią lietuvių trėmimams į Sibirą skirtą parodą, o po to užsukęs į buvusį KGB pastatą, kuriame kadaise buvo kankinami režimui pasipriešinę lietuviai.
C. J. Levy šeima Vilniumi domėjosi ir dėl dar vienos priežasties – prieš šimtą metų iš Vilniaus žydų kvartalo į JAV emigravo straipsnio autoriaus žmonos Julie prosenelis. Į Vilnių jis atvyko būdamas paauglys siekti mokslo dvasinėje seminarijoje – ješibote. Tais laikais Vilniaus žydų bendruomenė buvusi tokia draugiška, kad iškart buvo sukurtas neformalus neturtingus ješiboto studentus globojusių šeimų tinklas: visi rūpinosi, kad berniukai būtų pavalgę. „Kiekvieną vakarą visi, kas tik galėjo, kviesdavosi mus į savo namus“, - rašė Julie prosenelis savo neišleistuose atsiminimuose.
Pasak straipsnio autoriaus, prieš iškeliaudami į Vilnių jiedu su žmona perskaitę jo užrašus ir spėlioję, ar kas nors bus išlikę iš prosenelio laikų miesto. Vaikščiodami po Vilniaus žydų kvartalą jie teaptikę vos kelias namų fasaduose iškaltų Dovydo žvaigždžių ir hebrajiškų žodžių žymes, tačiau po karo išlikusi atstatyta sinagoga Pylimo gatvėje suteikė daugiau vilčių. Apsilankę Vilniaus Gaono žydų muziejuje ir apžiūrėję dviejų Vilniaus žydų getų žemėlapius bei nuotraukas amerikiečiai pamatė, kaip mažai tepasikeitė senasis miestas. Kai kuriose vietose, kurios dabar atrodo kaip senoviniai vartai, kažkada buvo ištemptos spygliuotos vielos, rašo autorius.
Jis pasakoja apie tai, kaip kartu su vaikais kopė į Gedimino pilies kalną, lankėsi Aušros vartų koplyčioje, kuri nuo senų laikų traukia maldininkus, tarp kurių buvo ir popiežius Jonas Paulius II, bei Arkikatedroje. Vilniaus senamiestyje galima išvysti kerintį architektūros stilių mišinį – pradedant gotika, baigiant neoklasicizmu, o, pasak vilniečių, pagal baroko paminklų skaičių šis miestas vienas pirmųjų pasaulyje, rašoma „The New York Times“ paskelbtame straipsnyje.
