Gabus gimnazistas pamokos metu buvo ištemptas iš klasės ir be jokios kaltės įstum-tas į skausmingą kančių ir išbandymų kelią. Kokie prisiminimai dažniausiai lanko tremtyje kalėjusį nau-jamiestietį, domėjosi Vitalija JALIANIAUSKIENĖ.
Nesuprantami kaltinimai
85 metų sukaktį netrukus minėsiantis Jonas Čiūras – vienas iš tų šimtų tūkstančių prieškario ir pokario metų jaunuolių, patekusių tarp aštrių tremties ir okupacijos mėsmalės peilių. Ne visiems pavyko gyviems iš jų ištrūkti – daugelis taip ir liko gulėti svetimoje žemėje, daugelis, nors ir grįžo namo, sveikatą ir jėgas praradę, neilgai trukus atsisveikino.
Birželio 14-oji J. Čiūrui, kaip ir visiems tremties kelius išėjusiesiems, – liūdna diena. Apie prieškario tremties pradžią naujamiestietis sako: „Nebūtų buvusios 1941 metų birželio 14-osios, gal nebūtų ir jos tęsinio – daugybės niūrių, skaudžių, tragiškų dienų.“
J. Čiūrui lemtinga buvo viena 1947 metų žiemos diena. Tos dienos rytą jis kaip paprastai atėjo į pamokas Panevėžio berniukų gimnazijoje nė nenumanydamas, kad gali kuo nors kam nors būti kaltas. Vaikinas labai norėjo mokytis, tad baigęs Naujamiesčio progimnaziją kibo į mokslus Panevėžyje.
„Per pamoką į klasę įėjo du ginkluoti rusų kareiviai ir paklausė, kuris Jonas Čiūras. Kai atsistojau, griebė ir išvedė. Atitempė į daboklę – namuką, iki šiol stūksantį už rajono Savivaldybės, A. Smetonos gatvėje. Nieko nesupratau ir nė neįtariau už ką“, – tolimus laikus puikiai mena J. Čiūras.
Dvylika dienų gimnazistas buvo tardomas, siekiant įrodyti, jog jis žinojo apie mieste neva įkurtą antitarybinę jaunimo organizaciją, bet apie tai nepranešė valdžiai. Kaltinimai jam buvo suformuluoti kaip informacijos slėpimas.
Parašą išgavo apgaule
Po dvylikos dienų, per kurias tardomam jaunuoliui buvo grasinama, jis gąsdintas, ilgai laikytas be maisto, šaltyje, galop sušvito viltis išsivaduoti. Atėjo karininkas, maloniai elgėsi ir sakė, jog jau rytoj Čiūras galės eiti namo. Tik reikia pasirašyti ant lapo, kuriame parašyti du žodžiai. Pradžiugęs, jog galės eiti namo, nesuprasdamas ir nelabai gilindamasis, kas ten užrašyta, jis nedelsdamas pasirašė.
Tik vėliau paaiškėjo, kad gimnazistas savo parašą padėjo po žodžiais „Znal – neskazal“ („Žinojau, bet nesakiau.“) O pagal anuometės valdžios normas, jis buvo rimtas nusikaltėlis „skryvatel“ – slėpėjas. Kitą dieną vietoj išsvajotų namų jaunuolis pateko į Panevėžio kalėjimą, kuriame teko praleisti visus metus. Tarp daugybės įvairaus amžiaus kalinčiųjų jaunas gimnazistas greitai išmoko Morzės abėcėlę ir tapo ryšininku. Jis perdavinėjo žinutes iš vienų kitiems ir žmonės žinodavo, kas vyksta kitose kamerose, laisvėje. Tačiau prižiūrėtojai, pamatę ausį prie sienos priglaudusį ir stuksenantį, nubaudė jį 5 paromis karcerio.
O dar po kurio laiko jis kartu su būriu vyrų buvo išvaryti į lauką ir, perspėjus, kad žengusieji žingsnį į šalį bus nušauti, nuvaryti į geležinkelio stotį.
Traukiniu vyrus nuvežė į Vilnių, apgyvendino jėzuitų vienuolyne. Po 36 parų, surinkus dar didesnę grupę „nusikaltėlių“, visi buvo sukišti į gyvulinius vagonus ir išvežti.
Baimės nejautė
Per tą laiką, kol buvo kalėjime, J. Čiūras karinio tribunolo buvo nuteistas 3 metus kalėti lageryje ir dar 5 metus praleisti tremtyje be teisės grįžti į gimtinę.
„Tiesiog atvarė į didelį kambarį būrį vyrų ir visiems perskaitė nuosprendžius. Mano bausmė buvo viena mažiausių, kitiems skyrė po 10, 25 metus kalėti“, – J. Čiūras buvo kaltintas pagal 58 straipsnio 12 dalį – už informacijos slėpimą.
24 paras nuteistiesiems teko praleisti tarp gausybės žmonių gyvuliniame vagone, kol pasiekė galutinį kelionės tikslą Komiją.
J. Čiūras atsidūrė kaime Labitnangi, prie Obės upės. Netrukus bausmė jam buvo sugriežtinta, perkeltas į griežtojo režimo lagerį. Už tai, kad atsisakė karininkui pasakoti, apie ką kalba kiti kaliniai, jaunuolis buvo pripažintas nepataisomu. Juk ir baustas už nepranešimą, ir dabar tyli.
Sunkaus darbo, šalčio, nuolatinio alkio, pažeminimų ir patyčių kamuojamų kalinių gyvenimas buvo virtęs tikru pragaru. Tai buvo griežtojo režimo kolonija, kur žmogaus gyvybė neturėjo jokios vertės, šautuvais su durtuvais ginkluoti, šunų lydimi kareiviai galėjo elgtis kaip sumanę – mušti, tyčiotis, žudyti. O dar jokio ryšio su gimtine, namais, jokių siuntinių, laiškų. Kas dieną seko ir jaunų, stiprių vyrų sveikata. J. Čiūras prisimena mirties baimės nejausdavęs, baiminosi tik vienintelio – kad niekada daugiau nepamatys gimtųjų namų, tėvynės.
„Niekada neapleisdavo mintys apie gimtąjį kaimą, Naujamiestį, gimnaziją, sapnuose taip pat būdavo tik gimtinės vaizdai. Kaip norėjau sugrįžti! Toks ilgesys kamavo, kad, atrodė, jeigu leistų kas peržengti gimtųjų namų slenkstį – galėčiau mirti“, – prisimena J. Čiūras.
Maldos į Mariją
Ilgėjosi naujamiestietis ir artimųjų – tėvelio, trijų brolių, ypač paties artimiausio, dvynio Kazio. Mamytė buvo mirusi, kai vaikai dar buvo nedideli.
Nevilties valandomis tikintis jaunuolis maldomis kreipdavosi į Dievo motiną Mariją, prašė būti jo motina, saugoti. J. Čiūras mano, kad būtent šventoji Marija padarė stebuklą, tiesiog išplėšė jį iš mirties nasrų. Kai sargybinis už tai, kad norėjo atsigerti iš po lietaus lašais stovinčios statinės ir pasuko iš takelio, kuriuo privalėjo eiti, iškeikė kalinį ir paguldė jį į duobę, kurioje buvo šaudomi žmonės, atrodė, kad išeities nebėra. „Apsemtas duobėje buvusio vandens pradėjau melstis, prašyti Marijos padėti ir netikėtai išgirdau vidinį balsą, raginantį kviesti sargybos viršininką. Nė pats nepajutau, kaip pradėjau šaukti: „Kvieskite sargybos viršininką.“ Ir sargybos viršininkas atsirado, liepė lipti man iš duobės ir eiti į baraką“, – prisimena J. Čiūras.
Jis pasakoja, kad tarp sargybinių taip pat buvo įvairių žmonių – nuo sadistų, tykančių, kaip užgauti, pažeminti, nužudyti žmogų, iki suprantančių, kiek gali padedančių.
Toks pasitaikė ir karininkas, kuris iškvietė J. Čiūrą likus dar keliems mėnesiams iki jo kalinimo pabaigos. „Maniau, kad teks vargti dar vieną žiemą. Bet pakvietė ir pasakė, kad galiu važiuoti namo. „Kokią respubliką pasirinksi? Į Lietuvą važiuoti dar penkerius metus negali“, – sakė karininkas. Tačiau po ilgų prašymų sutiko išrašyti pažymą – „spravką“, leidžiančią važiuoti namo. Tik griežtai perspėjo niekur nedemonstruoti, grįžusiam sėdėti tyliai, neišsiduoti. Už tokią pažymą karininkas būtų nukentėjęs, jos rašyti jis neturėjo teisės.
Grįžus namo ilgai baimintis nebereikėjo, po Stalino mirties pagal tą straipsnį teistieji buvo reabilituoti, jų teistumas panaikintas.
Nori sutikti
J. Čiūras vis dar puoselėja viltį susitikti su drauge griežtojo režimo lageryje Komijoje, Labitnangi gyvenvietėje, kalėjusiais likimo broliais. Juk tarp daugybės įvairių tautų kalinių buvo ir bendraamžių lietuvių, ir net iš Panevėžio krašto. Ariogaloje vykstančiuose politinių kalinių ir tremtinių susitikimuose J. Čiūras nešiojosi iškėlęs lentelę su vietovės, kurioje praleido beveik trejus metus, pavadinimu, bet niekas prie jo nepriėjo. „Kiek pagal tokias lenteles susitiko tose pačiose vietovėse tremtyje gyvenusiųjų, lageriuose kalėjusiųjų. Maniškių neatsirado nė vieno“, – apgailestauja J. Čiūras.
Važiuoti į susitikimus Ariogaloje vyras jau nebeturi jėgų, tad jam liko viltis, kad rašinį „Sekundėje“ perskaitę buvę Labitnangi vietovės kaliniai atsilieps. ***** Faktai
1941 metų birželio 14 dieną 3 valandą nakties enkavėdistai pradėjo masinius lietuvių areštus. Lietuviai ištisomis šeimomis buvo tremiami į Sovietų Sąjungos gilumą, Sibirą. Per savaitę išvežta 30 tūkstančių Lietuvos piliečių.
Iki šiol tiksliai nenustatytas ištremtųjų ir žuvusiųjų pakeliui į tremtį skaičius.
Žmonės buvo tremiami krovininių traukinių vagonais.
Iš viso 1941–1952 metais iš Lietuvos buvo ištremta apie 132 000 žmonių, apie 28 000 iš jų žuvo.
