„Mes Motiejui telefoną nupirkome pirmoje klasėje ir norėjome tai išvis atidėti kuo vėliau, bet supratome, kad vaikas be telefono, o mes dar televizoriaus nežiūrime, tampa asocialius, nes visos bendravimo temos yra apie tai, ką žaidi, kokį lygį pasiekei, kiek ginklų turi, kokį naują žaidimą matei. Todėl mūsų sūnus pradėjo jaustis asocialus.
Vėliau tą telefoną nupirkome ir ribojome su juo praleidžiamą laiką. Čia iškilo kita problema: vaikai, kurių tėvai neriboja jiems laiko, tame pačiame žaidime per savaitę praeina 10 lygių, o mūsų vaikas – tik vieną. Tuomet jo draugams nebeįdomu su juo kalbėti, o Motiejus pasijautė prastas, prastesnis už kitus“, – sakė Agnė.
Tęsia eksperimentą
Moteris sakė, kad nepaisant to, kaip jie sūnų auklėja, kiek kartų su juo kalbėję apie vertę ir kad ji nebūtų matuojama pagal tai, kiek lygių vaikas perėjo, šiam tai nebuvo svarbu.
„Galiausiai mes ryžomės eksperimentui – neberiboti jam žaidimų su telefonu laiko išvis. Tai buvo mums su vyru labai sunku, nes tai visiškai prieštarauja mūsų nuomonei, tačiau eksperimentą tęsiame. Kas atsitiko, tai Motiejus po kokio pusantro mėnesio nustojo žaisti smurtinius žaidimus, kuo labai džiaugiamės, tačiau į kitus žaidimus jis yra labai įnikęs. Kartą, kai pasikeitė planai ir vietoj dienos žaidimų jis buvo išvežtas į kaimą, kur jokių žaidimų telefone negausi, jis sureagavo siaubingai. Su vyru pamatėme, kaip stipriai Motiejus nuo jų priklausomas“, – kalbėjo Agnė.
Moteris sako taip pat pastebėjusi, kad, sūnų nuo žaidimų visgi gali atitraukti tam tikros veiklos – jam labai patinka žaisti futbolą su tėčiu arba tinklinį su tėčiu ir jo draugais, tačiau vaiko visai nemotyvuoja darbai už atlygį – jis renkasi žaidimus, o ne lapų grėbimą už tris eurus.
„Yra labai sunku, bet mes eksperimentą – žaidimų laiko neribojimą – tęsiame“, – sakė moteris.
Laiką riboja
Vilnietis tėtis Andrius savo vaikui iš pradžių iš viso neleisdavo neštis į mokyklą telefono, bet po to, pamačius, kad taip jis ima jaustis prastesnis už tuos, kurie telefoną turi mokykloje, jis apsigalvojo.
„Čia nelabai yra pasirinkimo. Per pertraukas mokyklose pamatysi tokį vaizdą: vienas vaikas turi telefoną, o visi kiti į jį sukritę žiūri. Tad arba mano vaikas stovės prie kitų, arba turės savo. Kadangi jis turi savo, tai jis savo ir nešiojasi.
Tad paskutinį pusmetį jam nešiotis telefoną leidau. Pokalbių buvo ir su mokytoja, ji pati iškėlė tą klausimą, kad vaikai sulindę į telefonus, buvo bandyta sutarti su tėvais, kad tik per tam tikras pertraukas leistų žaisti telefonais, bet gavosi chaosas ir galop vaikams leista žaisti per visas pertraukas. Tad mes sakome taip: kol mokosi gerai, tegu vaikšto su tais telefonais“, – kalbėjo Andrius.
Vyras pažymėjo, kad savo vaikui žaidimo telefone laiką jie apribojo – jam leidžiama žaisti tik kelias valandas per savaitę ir ne tokius įtraukiančius žaidimus. Kontrolės, pasak Andriaus reikia, o tėvams reikia rasti atsvarų šiems žaidimams, sudominant vaikus kitomis veiklomis.
Ne tragedija
Internetinės asmenybės stiprinimo „Lūšis“ erdvės kūrėja, psichologė ir lektorė Rasa Venckutė tv3.lt sakė, kad kiekvienas įnikusio į išmaniuosius žaidimus vaiko atvejis yra atvejis yra individualus, nes vaikai yra skirtingos asmenybės ir priežasčių, dėl ko vaikas valandų valandas praleidžia prie telefonu, gali būti įvairių.
„Vaikas gali turėti mažai bendraamžių draugų, prastai sutarti su tėvais, jam gali būti neįdomu ar nesisekti mokykloje arba jis gali neturėti, ką veikti. Tėvams iš esmės reikėtų suprasti, kad vaiko polinkis į žaidimą yra normalus, nes žaidimo kūrėjai padaro viską, kad vaikai ir suaugę į tuos žaidimus įniktų.
Tie žaidimai tikrai yra labai įdomūs ir tai nėra kažkokia nusikalstama veikla, kada kai kurie tėvai sako, kad viskas – mano vaikas yra prarastas, jis nieko nebepasieks ir yra sugadintas. Taip nėra. Jeigu tėvai stovės kitoje barikadų pusėję ir menkins vaiko norą ta žaidimą žaisti, jį žemins, vaikas jaus dar stipresnę atskirtį ir jam žaidimai bus kaip dar artimesnis draugas, nes aplinkoje draugų sumažėja“, – sako psichologė.
Žaisti kartu
Vieną iš taktikų, ką tėvai gali padaryti, tai pabandyti pažaisti tuos žaidimus kartu su vaikais.
„Jei vaikas pamatys, kad tėvai bando suprasti, kuo vaikai domisi, tas žaidimas vaikui gali pasirodyti nebe toks ir gundantis – juk jeigutas žaidimas patinkas ir tėvams, jis nebėra toks „kietas“. Kitas dalykas, vaikui gali nukristi ta įtampą, kad tai yra bloga veikla. Kada tu žinai, kad ta veikla yra bloga, ji tave dar labiau traukia. Vaikui yra tam tikra brendimo stadija, kada vaikas nori atsiskirti nuo nuo tėvų, būti kuo įmanoma atskiresnis ir t.t., tad, jei tėvai bandytų priartėti prie to žaidimo, tai būtų labai stiprus žingsnis į priekį“, – kalbėjo R. Venckutė.
Psichologė taip pat nurodo, kad su vyresniu vaiku jau galima pasikalbėti apie tai, kad panašūs traukia panašius, todėl, aplink žaidžiantį žaidimus vaiką ir būriuojasi tokie patys. Jeigu vaikas užsiima kitomis veiklomis, aplink jį ir būriuosis kitokie vaikai, nes vaikų dabar, kalba psichologė, yra labai įvairių.
„Jeigu tėvai padės jam tai suprasti, kad vaikų yra įvairių ir bandys jam pasiūlyti kitas veiklas, nors iš pradžių vaiką ir reikėtų įkalbinėti ar net truputį paversti, šis išbandęs kokias penkias veiklas gali atrasti tai, kas jį domina ir ko jis nori“, – teigė R. Venckutė.
Laisvas ir atsakingas
Psichologės teigimu, vaikas turi jaustis laisvas, tačiau turėti ir atsakomybes, todėl psichologė siūlo, kad kiekvieną valandą žaidimų ji užsitarnautų pažymiais ar darbais buityje. Tada vaikas, teigia ji, aiškiai supras, už ką gali užsitarnauti žaidimo valandas.
Visiškai drausti vaikams žaisti žaidimus, psichologės teigimu, nebūtų geras sprendimas, nes vaikas gali pasijusti dar mažesnis ir menkesnis, o visiškai neriboti žaidimų yra vienas iš būdų, kuris kartais gali suveikti.
„Neribojimas gali būti dviejų tipų. Pirmas – agresyvus ir destruktyvus, su pažeminimo skoniu, kai tėvai sako: ai, mes nesusitvarkom, tu nevykėlis, tai ir žaisk.
Kitas variantas – švelniau, ramesniu balsu pasakyti, kad priimame tavo pasirinkimą ir leisim tau žaisti kaip tu nori ir tikim, kad galų gale tu pasirinksi taip, kaip tu nori. Kada tėvai priima vaiko sprendimą, vaikas pajaučia, kad juo pasitikima ir leidžiama jam pačiam nuspręsti. Tai vaiką brandina, nes jis pajaučia, kad suaugę jį laiko protingu ir subrendusiu žmogumi“, – kalba psichologė.
