Aldona KUDZIENĖ
Keletą dešimtmečių niekam neužkliuvo Miroslavo centre, netoli Švč. Trejybės bažnyčios, stovintis akmeninis paminklas su iškalta penkiakampe žvaigžde – sovietmečio simboliu ir užrašu, kad jis skirtas 1945 metų vasario 13-ąją Miroslave buržuazinių nacionalistų nužudytiems liaudies gynėjams ir tarybiniams aktyvistams. Kaip mena vietiniai, šis paminklas pastatytas dar kolūkių laikais, jo statybą inicijavo čia veikusio „Obelijos“ kolūkio vadovai, siekdami pagerbti žuvusiųjų pokariu atminimą.
Užrašas ant paminklo ir pats paminklas užkliuvo visiškai neseniai Miroslave apsilankiusiam Kauno miesto vicemero Stanislovo Buškevičiaus sūnui Stasiui Buškevičiui, Kauno miesto savivaldybės tarybos nariui. Kauno miesto vicemeras kreipėsi į Alytaus rajono merą Algirdą Vrubliauską, kad praeities įvykius garbinantis statinys būtų iškeltas iš miestelio. Jei paminklas nebus demontuotas, vicemeras ketina kreiptis į Generalinę prokuratūrą ir prašyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl sovietinių nusikaltimų neigimo.
„Alytaus naujienų“ redakciją užplūdo gyventojų laiškai. Jų autoriai teigia, kad teteisia Dievas, o ne partijos. Šių rūpestis – mūsų gyvenimo šiandiena, o ne atmintį ir istoriją saugantys paminklai. Vietos žmonės ėmė rinkti parašus, kad būtų išsaugota jų krašto istorija, pagerbtas pokario aukų atminimas ir užtikrintas gyvenimas santarvėje su visų pakraipų išsakytomis nuomonėmis. Tai paskatino darbo dieną praleisti Miroslave. Pranciškai Vaisvalavičienei netrukus sukaks 93-eji, bet pokario metų išgyvenimų jokios laiko dulkės neužklojo. Valentino Karužo nuotr.Susikiršijęs nieko gero nepasieksi Pirmiausia įsukome į 93-iojo gimtadienio laukiančios Pranciškos Vaisvalavičienės kiemą. Per karą čia pat, vienkiemio sodelyje, skirtingais metais buvo įsitvirtinusi ir rusų, ir vokiečių karo ligoninė.
Nors ir kaip būtų keista, bet, kaip mena Pranciška, eiliniai rusų kareiviai su vietiniais elgėsi geriau negu vokiečiai: šeimai prireikus laikinai pasitraukti iš ūkio, neprašyti rūpinosi kiaulės ką tik atsivestais paršeliais, kol vienkiemio šeimininkai galėjo grįžti į savus namus. Dar labai guvią senjorą radome panirusią į mezginius. Po poterių kalbėjimo mezgimas jai –mėgstamiausias užsiėmimas. Mielai su kiekvienu svečiu bendraujanti moteris sunerimo, kad tik visus teisingai įvardytų, mat per tiek metų keitėsi kovotojų titulai, niekinamieji tapo šlovinami, o garbintieji – pažeminti. Nors jai, kaip ir daugeliui Miroslavo apylinkių gyventojų, visi savi, visi norėję gyventi. Susitariame, kad tas pokariu kovojusias puses vadinsime paprastai: tie, kurie išėjo į mišką, – miško broliai, prisidėję prie tuometinės rusų valdžios – liaudies gynėjai. „Turėjau du brolius. Ignas kariavo 16-ojoje lietuviškoje divizijoje, grįžo peršauta ranka. Antanas buvo ūkininkas, gyveno su mama. Kaimynas, irgi gaspadorius, dar mūsų giminaitis, nutarė įsirašyti į tą gynėjų būrį ne iš idėjos, kaip dabar sakoma, o tam, kad ramiai būtų. Įsirašiusieji dienomis dirbo ūkyje, į būstinę, kuri buvo Bujanauskų name, eidavo vakarais. Brolis taip pat buvo nuėjęs kelis vakarus. Tą lemtingąjį vakarą keli prisirašiusieji susirinko mūsų troboje, pusbonkutį išgėrė ir sako: einam dar į būstinę pažiūrėti. Naktį rogėmis miško broliai Miroslavą apsupo ir puolė iš visų kraštų. Iš Benderkos miškelio išėjusieji čia pat gyvenantiems Jocunskams užrišo duris, nes jų 17 metų berniokas buvo komjaunuolis, ir namą padegė. Liepsnose žuvo jo tėvai ir 13 metų sesutė. Kai prasidėjo šaudymas, mano broliui su giminaičiu kažkaip pavyko pasislėpti pralaidoje po keliu, visai netoli būstinės.
Po jos apšaudymo pasigirdo raginimas: kas likote gyvi, išeikite iš slėptuvių, liksite gyvi. Mano brolis neišlindo, o giminaitis išėjo, – jis turėjo mažų vaikų, buvo labai doras žmogus. Savo žodžio miško broliai nesilaikė, nutempė jį ir prie parkono (mūrinės tvoros, juosiančios bažnyčios šventorių – A.K.) sušaudė su kitais 22 asmenimis. Jis, kaip ir mano brolis, gynėjų sąraše buvo įsirašęs prieš tris dienas. Jie dar neturėjo jokių ginklų. Žudė ir viena, ir kita pusė. Šalia miestelio miškinių lizdų nebuvo, jie tūnojo Balkasodyje, gal Pupasodyje, Parėčėnuose. Vieni naktimis atvažiuodavo, kiti dienomis ėjo ir demonstravo neišsakomą žiaurumą. Ir abi pusės, tik skirtingais laikmečiais, buvo padarytos didvyriais. Ir vieni, ir kiti nušautuosius vežė ir klojo prie bažnyčios. Abi kovotojų pusės bijojo pasiimti savus bendražygius. Jau daug vėliau po to masiško žudymo vienas miško brolis iš Vankiškių kaimo buvo atvežtas į tą pačią vietą. Artimieji jo pasiimti bijojo, tad kai kūnas ėmė irti, vienas iš liaudies gynėjų arkliu užkabino ir nutempęs užkasė. Ir ką jie taip susikiršiję pasiekė?“ – gyvi pokario vaizdai senjorai leidžia manyti, kad paminklas Miroslavo miestelyje tam įvykiui atminti turi likti ten, kur šiuo metu ir stovi. Moteris svarsto – jei jau laikomasi politikos griauti, tai ir su visai netoliese pastatytu paminklu miško broliams reikia tą patį padaryti. Tada įsivyraus lygybė. Juk ne tik šių, tariamų gynėjų, bet ir miško brolių rankos suteptos nekaltų žmonių krauju, tokių kaip Jocunskų, Laukintukų kaimo gyventojos Bagdanavičienės, kuri, kaip mena pašnekovė, nužudyta dėl to, kad keturiolikmetė jos dukra buvo komjaunuolė. „Nemanau, kad išvertus akmenį miestelio istorija pasikeis“, – tarsteli išmintinga moteris P.Vaisvalavičienė.
Atsišaudymo juk nebuvo
Išgirdusi apie mūsų vizitą, pakeliui mus stabdo į močiutes tinkanti miroslaviškė ir pasipiktinusi išrėžia: „Lietuvoje dabar tokia politika: jei buvai spaliukas, komjaunuolis, o jei dar ir kolūkio specialistas – tu nebe žmogus. Apmaudu, kad tokios politikos laikosi patys tokie buvę, tik atseit dabar susipratę ir pradėję mąstyti. Kur dingo politikų padorumas, išmintis?“ Paklausta, kokios ji nuomonės dėl paminklo, moteris atsakė apie tai nemąsčiusi, bet labai patikusios mintys, išdėstytos „Alytaus naujienose“ skiltyje „Be redaktoriaus žinios“ apie sutrikusį Alytaus rajono merą Algirdą Vrubliauską, nežinantį, kaip pasielgti su paminklu. „Meras iš esmės sutrikęs. Aš turiu pasiūlymą, jaučiu kūnu, kad eina skriaudos, kiek jose spekuliacijos. Labai gerai būtų, kad susirinktų tie drąsuoliai, kurie šaudė, arba jų palikuonys ir paėmę nusineštų tą akmenį, kur jiems patinka, kur tik jie nori. Miroslave aš gimiau ir tiek prisiklausiau apie tą naktį žudžiusius beginklius jaunus žmones, dabartinius didvyrius!.. Jeigu nors vienas jų būtų turėjęs ginklą, būtų atsišaudęs, nukovęs kažką iš užpuolikų, o dabar – tik vienos pusės aukos. Apmaudu, kad politikui iš Kauno rūpi akmens problema, o ne žmonių baisus likimas. Politikas su pačiūžomis pasiryžo gelbėti mus, mūsų reputaciją. O gal nori nusivežti akmenį ir iš jo padaryta skalda sumažinti duobių Kauno gatvėse? Nepatikėsite, kokią širdgėlą ir baimę miestelio gyventojams sukėlė jo kova su akmeniu“, – kalbėjo savo pavardės panorusi neįvardyti pašnekovė. Visuomet randasi statytojų ir griovėjų
Nepaliekame nuošalyje Onutės Sapežinskienės namų valdos. Ši moteris – ilgametė „Obelijos“ kolūkio specialistė, ja dirbo ir tuomet, kai prie bažnyčios iškilo dabar nesantaiką kurstantis paminklas. „Taip, ta žiauri ir kruvina istorija gyva Miroslavo apylinkių žmonių širdyse. Pirmiausia akmuo liaudies gynėjams ir tarybiniams aktyvistams atminti atsirado priešais autobusų stotelę, trikampyje, apie kurį atvykę sukdavosi autobusai. Tuomet jie dažnai kursuodavo, net 22 kartus per dieną. Didesniems buvo sunku apvažiuoti paminklą, tad buvo nutarta jį atnaujinti ir perkelti į patogesnę vietą, į tą, kurioje dabar ir stovi. Aš tuomet buvau atsakinga už gamybos reikalus, pirmininku dirbo Pranas Sasnauskas. Jis buvo ne vietinis, bet labai mėgo grožį, vertino kultūrą, istoriją, atminimą bei bendravimą su žmonėmis, jie ir patarė surengti paminklo perkėlimą. Juk tie, kurie žuvo, nesikovė. Kai kaunasi, tai kaunasi dvi grupuotės, čia buvo kitaip – užpulta, užmušta, suluošinta. Vienu žodžiu, pasitarta ir arti žudynių vietos 1977 metų rudenį surengtas perkėlimas. Garsiai minčių, kodėl, kam statyta, nesklaidė. Aš, kaip minėjau, buvau pavaduotoja gamybai, ne kultūrai, tad tai nebuvo mano reikalas. Tuomet grįžau iš darbo, buvo ruduo, man, kaip gamybininkei, piko metas, mačiau daug moksleivių tautiniais drabužiais, grojo muzika, susirinko būrys šventiškai išsidabinusių gyventojų. Buvo šventė, be abejo, buvo ir svečių. Po paminklo jau su iškaltomis pavardėmis atidengimo organizatorių buvusioje „Tauro“ kavinėje laukė vaišės. Nuotaikos pakilios, viskas suderinta ir gražiai organizuota, tik man toptelėjo mintis, kam tokiai progai linksmos muzikos reikia?“ – mena O.Sapežinskienė. Ji atvirai pasisako už tai, kad paminklas, kaip įprasminantis įvykių atminimą, liktų ten, kur ir yra. Ir stebisi faktu, kad anais laikais, kada buvo tokia stipri tarybinė ideologija, Perlojos paminklas su visais autentiškais užrašais liko nepaliestas iki mūsų dienų. Kaip nuostabiai gera, kad jis ir šiandien stovi toks, koks pastatytas. Kaip smagu juo buvo gėrėtis per grybavimo sezoną... „Mano atmintyje išlikęs ir priešingas reginys. Beeidamos su drauge Kauno Laisvės alėja, pamatėme virš soboro žmogų, pjaunantį kryžių. Abi sustingome nuo vaizdo. Metalinis didžiulis kryžius, prilaikomas grandinės, žlegtelėjo ant žemės. Kam jis trukdė? Ideologijai? Juk tai architektūros statinys. Aš šiuos reginius sulyginu su mūsų akmeniu, kuris saugo ir patį nekalčiausią kraują. Tegul jis stovi – bus toks pat įdomus, kaip ir Perlojos paminklas. O soboro kryžiaus nupjovimas liudija, kad visuomet rasis statytojų ir griovėjų. Aš tik už statytojus. Istorija, patikėkite, yra sudėtinga“, – tikino O.Sapežinskienė. „Tautai reikia įžvalgių ir išmintingų žmonių, o ne ieškančių priešų, įtarinėjančiųjų, save patriotais vadinančių, bet ne patriotiškai besielgiančių. Negalima tokioje priešpriešoje gyventi. Mūsų ir taip mažai ir neišvengiamai mažėja. Prieita iki tokio lygio, kad net buvusius kolūkių specialistus priešina, dėsto į tam tikras lentynas, o juk visi katalikai. Kur tikėjimo tiesos?“ – dabartinės valdžios politikų požiūris į žmogų labai skaudina ir Vincą Sapežinską.
Pasišoko, o paskui išėjo šaudyti?
Mankūniškė Adelė Krušnienė tuomet buvo Miroslavo vidurinės mokyklos moksleivė. Šiandien 83 metų moterį per pačią dienos kaitrą radome bedirbančią savo darže. „Ką tik atėjau. Palyta, labai gera ravėti“, – tarsi teisinosi ji. Kai pokalbiui įsitaisėme vėsioje svetainėje, Adelė paaiškino, kad ne iš šių namų į mokyklą ėjo. Jos gimtinė Gudziniškėse, prilipusiose prie Miroslavo iš pietryčių pusės, prie kelio, jungiančio miestelį su Alytaus–Seirijų plentu. Mokykla buvo vos ne ranka pasiekiama. Pokariu joje dirbo puikūs mokytojai. Matematiką dėstė toks marijonų vienuolis Marijonas Babilius. Jis propagavo sveiką gyvenimo būdą, buvo reiklus, griežtas, bet labai mylėjo mokinius, rengė jiems įvairius vakarėlius. „Puikiai menu – buvo sekmadienis, šokių vakaras mokykloje. Jaunimo prigužėjo kaip niekada daug. Mes, moksleivės, stebėjomės, kiek daug nepažįstamų veidų. Net kažkoks nerimas suėmė, iš kur tų vyrų tiek radosi. Namo parėjau su dabar jau amžiną atilsį broliu Antanu. Dar buvo nepraėjusi nė valanda nuo mūsų sugrįžimo, prasidėjo nenutrūkstamas šaudymas. Mes visi suklupome už sienukės, ne iš miestelio pusės, o į kiemą. Tėvai sako: jau dega link Benderkos. Paskui ėmė tilti, bet mes žiburio nedegėme, atsargiai žvalgėmės, ar mūsų pastatai neliepsnoja. Ryte atėjo kaimynai pažiūrėti, ar mes gyvi.
Nuėjome į miestelį. Prie parkono – klaikus verksmas, šauksmai, spiegimas. Priguldyta jaunimo, visi jie pažįstami: Antanas Adomavičius, geras siuvėjas, po žmonių namus vaikščiojo, siuvo, gerai giedojo, Juozas Žvirblis, tas, kuris tik prieš dieną įsirašė į liaudies gynėjus, toks Magdziukas, kurio pavardės niekas taip ir nežinojo, pagal tetą, kuri jį priglaudė, vadino, dar labai jaunas Pavolukas... Beveik visi – aštuoniolikmečiai, įsirašę prie vietinės valdžios, kad nereikėtų kariuomenėje tarnauti“, – lėtai iš atminties nužudytųjų pavardes traukia Adelė. Kas galėjo, savų lavonus atsiėmė, kitus kolektyviai palaidojo. Vienu metu bažnyčioje buvo šešiolika karstų. Vėliau paaiškėjo, kad visas miestelis buvo apsuptas miško brolių, o prie jos tėviškės namo, kuris ant kalnelio, galo pagal pėdsakus vyrų atsekta, kad būta dviejų kulkosvaidžių, todėl toks garsas užgulė šeimynai ausis. Jos tėvai buvo turtingi ūkininkai, arklių turėjo, gerai juos prižiūrėjo. Tad dažnai kieme pasirodydavo liaudies gynėjų, kurie neklausdavo, turi tu laiko ar ne, tiesiog įsakydavo pakinkyti arklius į vežimą, nes jiems reikia į Balkasodį ar Parėčėnus važiuoti. „Miškinių mes nematėme, iki mūsų jie neateidavo. Bet svetimų arklių kieme dažnai buvo. Į miestelį jais atvykusieji arklius pas mus palikdavo, nes jei sumanydavo iki bažnyčios ar krautuvės nuvažiuoti, tai dažnai ten paliktų nerasdavo“, – mena pašnekovė. Ji yra tos nuomonės, kad paminklinis akmuo kaip tų dienų atmintis turi likti ten, kur stovi: „Juk žuvusieji irgi žmonės buvo. Jie blogų darbų nepaliko.“
Naikinant šeimas savotiškai pramogauta?
Senose Miroslavo kapinėse aplankėme Norų šeimos – 1947 metų vasario 23 dieną nužudytų septynių asmenų – kapą. Ši kapavietė prie vartų, negali praeiti jos nepastebėjęs. Pasak miroslaviškių, kiekvieną kartą virpteli širdis prisiminus tuos laikus. Čia ir iššaudytų Žarnauskų, Bakūnų, Jocunskų ir kitų šeimų kapavietės. Vietiniai sako, kad išžudytų, sudegintų, nukankintų taikių, paprastų, beginklių gyventojų šiose apylinkėse daugybė. Apmaudžiausia, sakė kapuose sutikti žmonės, kad anuomet žmogus su ginklu rankose kovojo ne su sistema, o su beginkliais, taikiais gyventojais. Kartais gali pamanyti, kad naikinant šeimas savotiškai pramogauta. „Perduokite valdžiai, kad nepiktintų žmonių, nepaverstų rimtų skausmingų dalykų politine komercija. Tegul jos atstovai atsiverčia Konstituciją, joje aiškiai pažymėta, kad tautos valia aukščiau už valdančiųjų valią“, – ryžtas apginti nužudytųjų atminimą tiesiog pulsuoja artimųjų kapavietes tvarkančių žmonių širdyse. Kitokios nuomonės neišgirdome ir stabtelėję Miroslave, Skaržinskų gatvėje, prie paminklo Dainavos apygardos partizanams, veikusiems 1944–1953 metais. „Jei griaus aną, tai ir šito nereikia palikti. Ir aš esu įsitikinusi, kad jei išveš pastatytą nužudytiesiems, bus niokojamas ir šis, nes jie surišti vienos istorijos, vieno laikmečio. Mums nė vienas netrukdo gyventi. Visiškai netrukdo. Ir žvaigždė turi išlikti – tai istorija, ir niekam nevalia jos klastoti. Tuo labiau pašalaičiams“, – dėstė prieš 28 metus į Miroslavą iš gretimo kaimo atitekėjusi ir sąžiningai su vyru ūkininkaujanti Dalia Rinkevičienė. Jos vyras Valdas prisiminė, kad tėvukas Petras, „Obelijos“ kolūkio pirmininko paprašytas, paminklui pagrindą surentė: „Nereikia susitaikiusių žmonių kiršyti. Gražus, tvarkingai prižiūrimas ir tas, ir šis kampelis. Štai greta – taip pat prižiūrėtas paminklas žuvusiems vokiečiams. Nesuprantu, kam tai, kas sukurta, kuo rūpinamasi, tuoj imti ir naikinti?“ Paminklą siūlo pakeisti Susitaikymo angelu Norėjome šiuo klausimu išgirsti ir Miroslavo vidurinės mokyklos bendruomenės poziciją, tačiau jos direktorius Romualdas Gelažauskas patikino, kad bent jis į tai neįsigilinęs, pats yra alytiškis. Miroslavo bendruomenės „Svirtis“ pirmininkė Zita Reipienė išsakė asmeninę nuomonę: „Mano pozicija – paminklas atspindi skaudų laikotarpį. Jis Miroslave niekam nekliūva, man – taip pat. Tas jo judinimas aštrina tai, kas jau nusėdę. Juk paminklas ne šiuo metu, tai yra ne nepriklausomoje Lietuvoje, statytas, jis – istorija. Jeigu kalbėtume apie užrašo ant akmens keitimą, tai kaip tik jį reikia palikti, o šalia – paaiškinimą.“
Z.Reipienė juokavo pritarianti jau išsakytai nuomonei, kad kai kam savas gatves reikia susilopyti, nes viešėdama Kaune automobilio ratą gatvėje susigadino ir turėjo bėdų. „Jei būtume verslesni, aukšta tvora tą paminklą apjuostume ir už parodymą mokestį kaip Grūto parke imtume“, – ironizavo pašnekovė. Miroslavo Švč. Trejybės bažnyčios klebonas Antanas Matusevičius teigė, kad paminklas nužudytoms pokario aukoms atminti pastatytas ne vietoje. Kai kuriems žmonėms jis kaip rakštis. Pasak dvasininko, tokiam paminklui tinkamiausia vieta – kapinės, o jo vietą turėtų pakeisti Susitaikymo angelas. Gyventojai privalo susitaikyti, atleisti. Tai išgirdę, miroslaviškiai ėmė tikinti seniai susitaikę ir atleidę, bet politikas iš Kauno siekia juos sukiršinti politiniu savanaudiškumu. *** Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyri-mo centro duomenimis, pagal TSRS laikų paminklinio akmens, skirto 1945 metų vasario 12 dieną žuvusiems 12 liaudies gynėjų ir 7 sovietiniams aktyvistams Miroslave, pasą, jis pastatytas 1965 metais apylinkės tarybos, partinės organizacijos ir kolūkio valdybos iniciatyva. 1977 metų rudenį pastatytas iki šių dienų esantis šlifuoto granito paminklinis akmuo, kurio matmenys – 1,75 su 1,45 metro. LTSR Kultūros ministerijos kolegija 1970 metų lapkričio 5 dienos nutarimu Nr. 35 suteikė paminklui apsaugos statusą.
Nužudytieji palaidoti Miroslavo kapinėse. Paminklinis akmuo buvo įtrauktas į nuolatinę istorijos paminklų apskaitą (Kultūros paveldo centro Paveldosaugos biblioteka, b. IV 816, l. 4–6). Paminklinio akmens pase nurodyta, kad žuvo 19 žmonių, o toliau išvardytos 16 žmonių pavardės. „Mano nuomonė tokia: būti ar nebūti paminklui, turi spręsti tik vietinė bendruomenė. Būtų gerai, jei turį autoritetą žmonės patys sau išaiškintų, kas ir kaip buvo, ką griauti ir ką statyti“, – sakė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjas Rytas Narvydas.
