Natalija KONDROTIENĖ Šiaulietė Marytė Jazdauskienė troškimą piešti jautė visą gyvenimą, bet daugiau piešti pradėjo tik išėjusi į pensiją. Smulkūs, kruopštumo reikalaujantys piešiniai sugula ant velykinių kiaušinių, medžio paveikslėlių. Moteris drąsinasi pabandyti tapyti ir ant drobės.
Namuose – dirbtuvės
Prieš šv. Velykas ponią Marytę šiauliečiai matydavo prekiaujančią pačios margintais kiaušiniais. Vištų kiaušiniai buvo išpiešti vašku, o vaikų mėgstamiausi mediniai kiaušiniai – aliejiniais dažais.
Žaismingi gamtos, gyvūnų atvaizdai buvo suguldyti ir ant mažų medinių paveikslėlių. Dažnas pirkėjas poniai Marytei mestelėdavo, kad šie piešiniai yra lipdukai, net nagu pagrandydavo. Moteris nusišypsodavo ir nesiginčydavo – tuščias reikalas.
„Viena moteris, pamačiusi mano piešinius, ragino daugiau piešti, tapyti ir ant drobės. Norėčiau pabandyti“, – šypsosi M. Jazdauskienė.
Namuose mielam užsiėmimui paruoštas stalas, sudėti dažai, teptukai, priruošta medinių kiaušinių, medinių pagrindų mažiems paveikslams. Piešia, jei tik atsiranda laisvo laiko – dažniausiai vakarais.
„Kartais atsisėdu prie stalo susinervinusi ar nusiminusi, pasiimu teptuką ir atsijungiu nuo nemalonių išgyvenimų ar rūpesčių. Pailsiu piešdama, ir blogos emocijos dingsta“, – sako moteris.
Gamtą mylinčiai šiaulietei mieliausia piešti gėles, medžius, vandenį, mišką, bitutes, žirgus, paukščius. Įvairių veislių kačiukų, šuniukų atvaizdai patinka jų augintojams.
„Iš galvos piešti nemoku, pasižiūriu iš atvirukų, knygų, kitų atvaizdų – turiu sukaupusi pavyzdžių archyvą. Įdomesnius paveikslėlius tuoj pasidedu į šoną ir netrukus bandau nupiešti“, – šypsosi ponia Marytė.
Įgijo pasitikėjimo
Iš Kelmės rajono kilusi ponia Marytė jau vaikystėje jautė norą piešti. Mokykloje nupiešusi piešinį, iš klasės vaikų išgirdo užgaulius žodžius, kad čia ne jos piešta – ji taip gražiai nesugebėtų. Nuoskauda įstrigo visam gyvenimui.
„Mama labai gražiai margindavo kiaušinius, veždavo į turgų parduoti, bet daugiau piešiančios jos nemačiau. Mama gyrė ir skatino, buvo drąsiau. Tėvai norėjo, kad mokyčiausi dailės. Neturėjau mokslams „galvos“ tai ir specialybę kitą išsirinkau – dirbau statybose“, – kuklinasi ponia Marytė.
Pieštuką, teptuką jaukintis pradėjo išėjusi į pensiją. Vidinę paskatą pajuto per televiziją pamačiusi piešti ėmusią pagyvenusią moterį. Suprato: nėra blogai savo troškimą įgyvendinti sulaukus ir pensinio amžiaus.
Išbando įvairias technikas
Vieni įdomiausių ir ieškomiausių ponios Marytės pirkinių – dažai.
Moteris naudoja įvairius dažus, laką, vašką ir kitas priemones. Bandydama pati, jau žino, kokie dažai geriau džiūsta, kokiais piešinys atrodo patraukliau.
„Dirbau dažytoja, tai žinau, kaip su dažais yra. Piešiau su aliejiniais dažais, emulsiniais, acetoniniais. Dabar dažniausiai piešiu emulsiniais – greičiau džiūsta. Nutapius su aliejiniais, reikia porą dienų laukti, kol išdžius ir bus galima dengti laku“, – sako ponia Marytė.
Medinius margučius moteris bandė pati drožti, bet drožimo, šlifavimo procesas išvargindavo rankas. Skaudančiomis rankomis piešti tapdavo sudėtinga. Rado paprastesnį būdą – nusiperka jau ištekintus medinius ruošinius.
„Mano piešiniai labai smulkūs, todėl jaučiu, kad regėjimas silpsta. Reikia vis stipresnių akinių, bet atsisakyti piešimo tikrai negaliu“, – šypsosi ponia Marytė.
Moteris juokiasi, kad pomėgis piešti nėra komercija – nedidelius medinius paveiksliukus išdovanoja giminėms, draugams, pažįstamiems, o velykinių kiaušinių prekyba trunka tik gerą savaitę.
„Būna, giria mano piešinius, man net nejauku darosi. Manau, kad nieko ypatingo nedarau, kiekvienas galėtų, tereikia pabandyti“, – kukliai šypsosi M. Jazdauskienė.
