Telefoniniai sukčiai – neišgyvendinama problema. Teismai skelbia gana griežtas bausmes nusikaltėliams, telefonu apgaudinėjusiems patiklius žmones ir taip praturtėjusiems, o patiklūs nelaimėliai vis sulaukia naujų skambučių ir toliau dosniai dovanoja apgavikams savo pinigus.
Apgaudinėja 12 metų
Vos per porą dienų, kai žiniasklaida vis platino informaciją apie Vilniaus apylinkės teisme nuteistą telefoninių sukčių grupuotę, veikusią Marijampolės pataisos namuose (PN) ir apgaudinėjusią Vilniaus krašto gyventojus, vien Alytaus krašte 5 gyventojai vėl skundėsi policininkams patikėję telefoninių sukčių apgaule ir atidavę jiems kas 500, kas 2000, o kas ir beveik 10 000 litų. Tarsi tokio plauko nusikaltėliai norėtų įžūliai parodyti, kad jie – neišgąsdinti ir nenugalimi, nors ir kokios teismo bausmės jiems būtų skiriamos. Šitaip vien Alytaus krašte per 2 dienas apmulkinti penki 77–87 metų pensininkai sukčių pinigines papildė maždaug iki 18 000 litų!
Tokie faktai rodo, kad telefoninės apgavystės nesiliauja, ir pranašauja, jog dar ilgai nesiliaus.
„Akistatos“ archyvas liudija, jog pirmieji tokie nusikaltimai Lietuvos policijos įvykių suvestinėse buvo užfiksuoti bene 2002 metais. O kitais metais jau buvo nuteisti pirmieji gydytojais ir policininkais apsimetusių telefoninių apgavikų pagalbininkai laisvėje – kojomis vadinami pasiuntiniai, ėję pas apgautuosius paimti sutartų pinigų. Patys tokių nusikaltimų organizatoriai, kuriuos policininkai vadina smegenimis, labai dažnai likdavo nenustatyti, nes „kojos“ jų neišduodavo. Per 12 telefoninių apgavysčių gyvavimo metų padėtis labai pasikeitė – vis dažniau į teisiamųjų suolą su „kojomis“ sodinami ir aktorinių sugebėjimų turintys asmenys, ėmęsi organizuoti tokias apgaules ir skambinėti gyventojams, ieškodami vis naujų aukų. Dažniausiai tokie aferistai – įkalinimo įstaigų gyventojai, vyrai. Ne vienas jų geba kalbėti pakeistu balsu – net ir moterišku.
Nuteista grupuotė
Minėtą Vilniaus teismo nuosprendį neseniai išgirdę Marijampolės PN kaliniai Rimas Blunskis, Sergejus Zakirjanovas ir Simonas Daukša neatrodė labai nusiminę. Kalbinti šios įstaigos pareigūnai linkę manyti, kad kartą „nudegę“ telefoniniai sukčiai savo veiklos, kuri jiems nešė milžinišką pelną, taip greitai neatsisakys – vėl bandys užsidirbti iš patiklių žmonių. Tik jau bus atsargesni, protingesni, pasimokę iš savo klaidų, ištobulėję ir pasiruošę naujiems išpuoliams dėl didžiulio grobio.
Ši trijulė, 2010-aisiais kalėdama „zonoje“, per kelis mėnesius iš 40 lengvatikių išviliojo per 100 000 litų! Apgavikų istorijomis patikėjo Klaipėdos ir Vilniaus kraštų gyventojai.
R. Blunskį teismas įvardijo sukčių grupuotės vadeiva ir paskyrė jam 7 metų nelaisvės bausmę. Kadangi velkasi dar ir neatlikta ankstesnės teismo bausmės uodega, R. Blunskis už grotų gyvens dar 9 metus. Kartu žmones apgaudinėjęs S. Zakirjanovas nuteistas kalėti 6 metus, o S. Daukša – 8 metus. Kai kurie šios trijulės bendrininkai jau nuteisti anksčiau, tad šioje byloje jie buvo apklausti tik kaip liudytojai.
Teismas nustatė, kad iš viso grupuotę sudarė mažiausiai 9 bendrininkai. Teisiamieji kategoriškai tai neigė, bet teismo neįtikino. Žmonėms skambinėdavo ir apie jų artimuosius ištikusias nelaimes meluodavo R. Blunskis, numatytų aukų vardus, adresus ir telefonų numerius gaudavęs iš savo draugės Žanos Tolstych. Ji, gyvendama laisvėje, papildydavo ir kalinio telefono sąskaitas. Mergina parinkdavo iš telefonų knygų gyventojus, kurių vardai senoviški. Dažniausiai ir pataikydavo pensininkams – 85–90 metų žmonėms, kuriuos kartais įtikinėti melu tekdavę ir net apie valandą.
Už savo „pareigas“ grupuotėje Ž. Tolstych vienintelė išvengė laisvės atėmimo – tik suvaržyta jos kasdienybė: nurodyta 2 metus nakvoti tik namie, per tą laiką susirasti darbą arba pradėti mokytis.
O likę grupuotės nariai – „kojos“ – pasiųsti kalėti: Andrejus Filipovas, Edgaras Febergas, Tomas Šajevka, Igoris Gridnevas ir Artūras Beniulis. Jiems paskirtos švelnios kalėjimo bausmės.
Išdavė „buhalterija“
Nustatyta, kad apie 60 procentų iš apgautųjų gautų pinigų atitekdavo kaliniams. Likusieji – laisvėje savo vaidmenį atlikdavusiems jų pagalbininkams. Nukentėjusieji šioje byloje pateikė iš viso 100 102 litų ieškinį, kurį nuteistiesiems nurodyta atlyginti dalimis. Tačiau mažai vilties, kad taip ir bus, nes per kratas pas kalinius pinigų nebuvo rasta, o jaunieji jų pagalbininkai pinigų neturi, jokio darbo nedirba.
Šie telefoniniai sukčiai apgaudinėdavo ir mažamečius vaikus. Jiems paskambinę apgavikai prisuokdavo apie tėvus neva ištikusią nelaimę, dėl kurios esą skubiai reikia pinigų. Išgąsdinti, sutrikę vaikai nešdavo „kojoms“ į sutartą vietą tėvų brangenybes, pinigus, kad tik galėtų kuo greičiau laisvėje pamatyti savo gimdytojus, kuriems, anot apgavikų, grėsė kalėjimas.
Nustatyti apgavikus pareigūnams padėjo ne tik kai kurie nukentėjusieji, bet ir modernios technologijos, leidusios atkurti buvusius sukčių ir jų aukų pokalbius. Tokių būta apie 400, todėl teismo posėdžiuose jų teko klausytis net apie metus.
Kaltinamuosius išdavė ir jų gyvenamosiose vietose („zonoje“) per kratas aptikti keli sąsiuviniai su telefonų numeriais bei įvairiomis atžymomis prie jų – kaip juokauja Marijampolės PN pareigūnai, „verslininkų juodoji buhalterija“.
Patiklūs gyventojai
Ar pagaliau gali liautis tokios telefoninės apgavystės? Įvykių suvestinės rodo, kad kol kas jos nesiliauja, tik keičiasi apgavikų kurpiamų istorijų scenarijai („avarijas“ pakeitė gąsdinimai dėl „pinigų plovimo“ per gyventojų sąskaitas bankuose) ir apgaulės forma (vieni sukčiai ateina pinigų pasiimti patys, kiti juos iškaulija per banko sąskaitas). Ir aferistų fantazijai kol kas vis nėra ribų.
Anot policijos pareigūnų, labai svarbu, kad budresni ir įtaresni būtų patys gyventojai ir lengva ranka savo pinigų sukčiams neatidavinėtų. Policininkų galvos skausmas – tokie pensininkai kaip marijampolietė Birutė B. (88 m.). Prieš kurį laiką moteriškė, nepaisiusi įtaraus banko darbuotojo perspėjimo, sukčiams atskleidė savo banko sąskaitos duomenis ir prarado 4000 litų. Kitą dieną pensininkė būtų praradusi dar 5500 litų, bet tas pats banko darbuotojas buvo kantresnis ir sugebėjo paprotinti močiutę. Ši galiausiai atviravo labai patikėjusi įtaigiais „policininkais“, kurie jai skambinę.
O štai šiaulietė Veronika R. (72 m.) neseniai net Šiaulių policijos vadovo padėką ir Angelo sargo skulptūrėlę gavo, kai padėjo pareigūnams sulaikyti į jos namus paimti pinigų atėjusią apgavikę. Veronika B. suprato, kad jai skambina sukčius, ir, pergudravusi jį, žinią perdavė kitame kambaryje buvusiam sūnui, o šis pranešė į policiją. Kol atvyko pareigūnai, gudruolė Veronika R., pasitelkusi visus savo artistinius sugebėjimus, vilkino pokalbį su skambinusiu sukčiumi, vaidino mokėsianti reikiamus pinigus, sielojosi tol, kol sumanyta operacija buvo baigta. Tiesa, ši šiaulietė prieš kelis mėnesius jau buvo atidavusi sukčiams 2000 litų, tad vėliau, sulaukusi naujo skambučio, ji ir nutarė juos pamokyti.
Viltis – mažesnė „zona“
Kita problema kovoje su telefoniniais sukčiais – niekaip negalinti kalinių slaptų skambinimų išgyvendinti „zona“. Mobilųjį ryšį blokuojanti įranga, šalies įkalinimo įstaigose pradėta diegti bene prieš 7 metus, slopino ir šalia „zonos“ esančių gyventojų pokalbius telefonu, gedo nuo stipresnio vėjo ar žaibų, buvo tyčia gadinama kalinių, o netyčia – paukščių, galiausiai tapo neįgali prieš naujausius – išmaniuosius – telefonus, kuriais slapčia iš laisvės aprūpinami kaliniai, todėl toji įranga jau neveiksminga. Reikalinga modernesnė, kuria Kalėjimų departamentas kaip tik šiuo metu ir rūpinasi.
Be to, telefoninių sukčių, gyvenančių kalėjimuose, nusikaltimų bendrininkai yra pats kalinių skaičius (kai įstaigoje gyvena apie 1000 nuteistųjų) ir didžiulė įstaigos teritorija bei kalinių gyvenimas patalpose dideliais būriais (apie 20 žmonių). Tokias „pievas“ ir „bandas“ pareigūnams neįmanoma prižiūrėti ir sukontroliuoti. Jie todėl ir sako, kad draudžiamų daiktų (ir telefonų) įkalinimo įstaigose sumažėtų arba išvis nebūtų, jeigu Lietuvoje nuteistieji bausmę atliktų kamerose po vieną ar po kelis, o ne bendrabučio tipo kambariuose.
Tik faktai:
Rekordinės sumos, kokias telefoniniams sukčiams pavyko išvilioti iš patiklių Lietuvos gyventojų, – 310 000 litų (Kaune), 102 000 litų (Klaipėdoje), 86 000 litų (Klaipėda).
Kalėjimų departamento duomenimis, 2013 metais Lietuvos įkalinimo įstaigose aptikti ir konfiskuoti 9748 mobilieji telefonai; per šių metų sausį ir vasarį šalyje už grotų jau buvo konfiskuota 1416 telefonų.
Irena ZUBRICKIENĖ
AKISTATA
