Pastarųjų mėnesių plačiai žiniasklaidoje nušviesti įvykiai, susiję su politiko Vito Matuzo ir lobisto Andriaus Romanovskio kyšininkavimo bylos peripetijomis, rodo, kad Lietuvos visuomenė vis garsiau ir pikčiau analizuoja lietuviškosios Temidės trūkumus.
Ne mažiau intriguoja ir faktas, kad visą surinktą ikiteisminio tyrimo medžiagą paviešino tuometinis Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Panevėžio skyriaus vadovas Povilas Urbšys. Jau kitą dieną vyras išėjo į pensiją, tačiau vėliau atskleidė tikrąsias pasitraukimo priežastis – ketina siekti Seimo nario mandato.
Išankstinės nuostatos veikia teismus
Kaip vertinate šių dienų nekaltumo prezumpciją? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė Lietuvos advokatų tarybos pirmininko pavaduotojos, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Mokymų centro docentės, praktikuojančios advokatės daktarės Liudvikos Meškauskaitės.
Nekaltumo ar kaltumo prezumpcijos problemą turime nuo žurnalisto Vito Lingio žmogžudystės bylos laikų. Būtent tada pradėtas aptarinėti šis visuomenei ramybės neduodantis klausimas.
Čia konkuruoja ir teisė žinoti, ir teisė į nekaltumo prezumpciją.
Demokratinėse valstybėse, siekiant išsaugoti teismų nešališkumą, žodžio laisvė gali būti ribojama. Pavyzdžiui, Anglijoje negalima fotografuoti žmogaus teisme. Negalima pernelyg aktyviai reikštis ta tema, teikti pernelyg drąsių kaltinimų.
Lietuva dėl panašių atvejų ne kartą yra pralaimėjusi bylas Strasbūre. Ir visa tai dėl to, kad pareigūnai viešai kalbėjo, jog žmogus kaltas, nors dar nebuvo teismo sprendimo. Mes tokių atvejų turėjome. Konkrečių pavardžių neminėsiu, bet tai susiję su gana žinomais visuomenės atstovais.
Žmogaus apkaltinimas be teismo nuosprendžio paveikia ir teisėjus, ir visuomenę. Todėl sudaroma tam tikra opinija. Būtų idealu, kad žiniasklaida susilaikytų nuo konkrečių vertinimų.
Deja, gyvenimas koreguoja – žmonės nori žinoti, žurnalistai nori rašyti. Todėl iškyla problema.
Kaip vertinate atvejus, kai neleidžiama paviešinti tam tikrų bylos aplinkybių, o paskui prasideda įvairiausios spekuliacijos, versijos, kurios tik dar labiau komplikuoja pačią istoriją?
Jei baudžiamajame procese tie įrodymai suteikti teisėtais būdais, kartais viešumas išties gali pakenkti. Todėl egzistuoja duomenų apsauga. Bet visuomenė turi būti informuojama bendrais bruožais. Kiek tų įrodymų galima atskleisti, reguliuoja ikiteisminio tyrimo organai – prokuratūra, kuri kontroliuoja bylą.
Negalima reikalauti, kad tyrimas vyktų viešai. Manyčiau, negalimi tokie teisminiai procesai, kokie vyko atstatydinant prezidentą Rolandą Paksą, kai komisijos darbas buvo transliuojamas gyvai.
Kai vyksta baudžiamasis procesas, viešumas turėtų būti ribojamas.
Operacijos virsta spektakliais
Pastaraisiais metais neretai kaukėti tam tikrų specialiųjų tarnybų agentai skambiai įsiveržia pas verslininkus, politikus, tačiau neretai tokie tyrimai subliūkšta, o tyrimo objektais tapę asmenys vėliau išvengia dalyvavimo teismo procesuose. Kaip visa tai vertinate?
Prie viso šito stipriai prisidėjo daugybė viešųjų ryšių akcijų. Bet tai yra teisėsaugos institucijų problema. Ne paslaptis, kad tokie dalykai vyksta. Vertinu tai neigiamai, nes taip siekiama tam tikrų tikslų.
Jei vyksta normalus tyrimas, tarkime, pedofilijos, ar nagrinėjama kokia korupcinė byla, tai turėtų būti daroma tyliai, neinformuojant visuomenės. Jei kai kurie teisėsaugininkai siekia kuo greičiau žurnalistams numesti kokią sensaciją, tai jau yra parodomasis darbas arba siekiama kitokių tikslų.
Tik pradžia skambi
Kokią prognozuojate korupcija kaltinamų V. Romanovskio ir V. Matuzo skandalingos istorijos baigtį?, – „Balsas.lt savaitė“ paklausė Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros docento, praktikuojančio advokato dr. Remigijaus Merkevičiaus.
Didieji STT pradėti tyrimai yra skambūs ir reikšmingi, kai jie tik pradedami arba kai sulaikomi žmonės. Deja, didelių rezultatų ar einamųjų nuosprendžių neturime.
Neretai pasitaiko, kad policijos ar STT pareigūnai įsivaizduoja, jog pagrindinis jų darbas yra ką nors sulaikyti, uždaryti į areštinę. Tuo jų pareigos tarsi ir pasibaigia. Deja, yra visiškai priešingai. Atlikdami bet kokį epizodinį veiksmą – sulaikydami, apklausdami ir pan. – jie turėtų žiūrėti į galutinį rezultatą.
Dažnai stebina, kad tyrimą kontroliuojantis prokuroras ir paprastas teisėsaugos institucijų tyrėjas neranda bendros kalbos. Juk visi dirba vienam labui, deja, neratai pritrūksta aiškaus tarpusavio susikalbėjimo.
