Lietuvos piliečių vaizduotę audrinanti byla kažkodėl prasidėjo būtent Didįjį ketvirtadienį, kada krikščionys mini garsios istorinės bylos pradžią – bylos, kurią ženklina išdavystė, suėmimas, teismas, nuosprendis ir kiti stulbinami dalykai.
Deja, lietuviškoji byla nesibaigs per kelias dienas, o ir ją užvertus, vargu ar visuomenė pripažins, kad Lietuvos teisėsauga atgimė iš naujo.
Štai Ispanijoje...
Beveik tomis pačiomis dienomis Ispanijoje irgi prasidėjo stulbinama byla. Ją įdomu aptarti vien todėl, kad tai proga atsiplėšti nuo įsipykusių lietuviškų reikalų.
Balandžio pradžioje Barselonoje prieš teismą stojo vienuolė, kelis dešimtmečius dirbusi ligoninėse. Ji kaltinama tuo, kad vogė iš gimdyvių naujagimius. Įtariamoji ką tik pagimdžiusioms motinoms sakydavusi, kad jų kūdikiai mirė, tačiau iš tiesų jie patekdavo pas bevaikes poras, ieškančias įvaikių.
Stulbina tai, kad įtariamoji priklausė tinklui, kuris veikė kelis dešimtmečius. Pernai iškilus pirmiems pagrįstiems įrodymams, kad ligoninėse buvo sistemingai vagiami vaikai, kai kas prakalbo, kad maždaug per 50 metų buvo pavogta apie 300 tūkst. vaikų – tai sudaro maždaug 15 proc. visų per tą laiką įvaikintų vaikų. Nuosaikesnieji nurodė ir dešimtį kartų mažesnius skaičius – apie 30 tūkst. Ispanijos prokurorai dabar tiria per 1 tūkst. tokių atvejų. Teisiamųjų suole viso labo viena senyva moteris.
Biologiniai tėvai – ne geriausi
O sistemos būta įdomios. Dar generolo Francisco Franco diktatūros laikais politiškai neparankių tėvų vaikai būdavo paskelbiami mirusiais, tačiau iš tiesų patekdavo į tvirtas, dorybingas, dievobaimingas šeimas. Patekdavo už tam tikrą užmokestį. Nauda ir bevaikiams tėvams, ir valstybei – dori piliečiai juk neišaugins kokio nors komunisto.
Žlugus diktatūrai, praktika tęsėsi esant tokioms pat kilnioms moralinėms paskatoms. Būdavo pasirenkamos asocialios, ne santuokoje gyvenančios moterys. Joms sakydavo, kad naujagimiai mirė, o iš tiesų jie būdavo parduodami geresniems, nors ir netikriems, tėvams.
Ispaniška byla stebina tuo, kad grobikų tinklas kol kas neišaiškintas, nors akivaizdu, jog čia buvo įvelti gydytojai, slaugės, įvaikinimu besirūpinantys asmenys. Tam, kad būtų bent jau apkaltinta daugiau žmonių, reikia daugybės įrodymų. Iš kur jų paimsi, jeigu liudininkai tyli?
Sunku įsivaizduoti, kad jau apie tris dešimtmečius demokratijos sąlygomis gyvenančios Ispanijos prokurorai ir policininkai tarnautų vaikų grobikų tinklui. Tačiau atlikti tyrimus taip, kad byla keliautų į teismą, – ne visuomet įmanoma.
Revoliucijos nenusimato
Realių permainų diegimas teisėsaugoje primena smulkių skeveldrų rankiojimą iš sužeisto kūno. Jas visas reikia pastebėti, paskui iškrapštyti. Reikia ir eiliškumo paisyti – išimti tas, kurios pavojingesnės.
Labai naivūs tie, kurie tikisi, kad Lietuvos teisėsauga atgims vien todėl, jog viešojoje erdvėje šėls audros dėl vienos ar kelių bylų.