Suėmimo (kaip ir kitų kardomųjų priemonių) tikslas yra užtikrinti, kad įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis dalyvautų procese, ikiteisminis tyrimas ar bylos nagrinėjimas teisme nebūtų trukdomas ir įtariamas asmuo nedarytų naujų nusikaltimų.
Prokuroras gali kreiptis į teismą dėl kardomosios priemonės – suėmimo – skyrimo, kai asmuo įtariamas nusikaltimu, už kurio padarymą įstatymas numato griežtesnę nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmę ir kai yra Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso numatyti suėmimo pagrindai ir sąlygos. Pvz.: kai yra pagrindo manyti, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, trukdys procesui ar darys naujus labai sunkius, sunkius ar kai kuriuos apysunkius nusikaltimus, taip pat ir tuo atveju, kai kita valstybė prašo išduoti asmenį pagal Europos arešto orderį ar perduoti jį Tarptautiniam baudžiamajam teismui.
Skiriant suėmimą pakanka bent vieno iš paminėtų pagrindų. Pvz., jeigu prokuroras turi duomenų (įrodymų), kad įtariamasis būdamas laisvėje konkrečioje byloje yra bandęs susisiekti su liudytoju, ekspertu, kitais įtariamaisiais, jiems grasinęs, daręs poveikį, kad šie pakeistų parodymus, ar kad įtariamasis kažkokiu būdu bandė slėpti bylai reikšmingus daiktus, įrodymus – tokiais atvejais galima manyti, kad jis trukdys procesui, todėl galima kreiptis dėl suėmimo jam skyrimo.
Jeigu byloje yra duomenų (įrodymų) apie tai, kad sulaikytas įtariamasis neturi nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje, neturi darbo, legalių pajamų, neturi jokių artimųjų (nesaistomas jokiais socialiniais, ekonominiais ryšiais su Lietuva), yra anksčiau ne kartą teistas, turi ryšių užsienyje ir čia (Lietuvoje) jam už galimai padarytą nusikalstamą veiką gresia griežta laisvės atėmimo bausmė, galima įtarti, kad jis bėgs (slėpsis) nuo tyrimo ir svarstyti suėmimo galimybę.
Nebūtina nustatyti visų išvardintų aplinkybių: gali pakakti ir keleto iš jų. Visada galutinį sprendimą šiuo klausimu priima teismas, įvertinęs tiek pavienių aplinkybių, tiek aplinkybių visumos reikšmę konkrečiu atveju. Jei vertinant aplinkybes paaiškėja, kad duomenų ar įrodymų nepakanka, nelieka ir pagrindo skirti suėmimą.
Labai svarbu nepamiršti, kad tiek prokuroras, tiek teismas, spręsdami būtinybę skirti suėmimą, turi įvertinti ir apsvarstyti, ar pradžioje paminėtus tikslus galima pasiekti švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis, pvz., namų areštu, intensyvia priežiūra, užstatu, dokumentų paėmimu, rašytiniu pasižadėjimu neišvykti ir kt., t. y. suėmimas nėra vienintelė kardomoji priemonė.
Gali kilti klausimas, kokius sprendimus įtariamųjų atžvilgiu gali priimti pats prokuroras. Jis pats negali skirti tik keturių kardomųjų priemonių, t. y. suėmimo, intensyvios priežiūros, namų arešto ir įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusiojo arčiau nei nustatytu atstumu. Įvertinęs bylos duomenis ir manydamas, kad yra pagrindas skirti šias kardomąsias priemones, prokuroras privalo kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją. Kitas priemones – užstatą, dokumentų paėmimą, specialiosios teisės sustabdymą, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, rašytinį pasižadėjimą neišvykti – gali skirti ir pats prokuroras: tokiu atveju jam nereikia kreiptis į teismą.
Kada įtariamiesiems uždedamos apykojės? Šios priemonės uždedamos įtariamiesiems paskyrus intensyvią priežiūrą. Tokiu atveju nuotoliniu būdu stebima, kur asmuo lankosi, ar neišvyksta už leidžiamų ribų. Intensyvios priežiūros (kaip ir kitų švelnesnių kardomųjų priemonių) kontrolę vykdo policija. Pažymėtina, kad intensyvi apykoję dėvinčio asmens priežiūra iš dalies užtikrina, kad asmuo nepabėgs nuo tyrimo, kad nedarys naujų nusikaltimų. Žinoma, apykoję įmanoma sulaužyti ir pabėgti, tačiau toks įvykis nedelsiant pastebimas ir asmuo sulaikomas.
Kitos švelnesnės kardomosios priemonės taip pat padeda išvengti neteisėto ar pavojingo įtariamųjų elgesio. Štai skiriant namų areštą įtariamajam gali būti uždrausta bendrauti su kai kurias asmenimis, tokiu būdu siekiant, kad įtariamasis netrukdytų procesui, nepaveiktų kitų asmenų, taip pat, kad saugomas namuose nepaslėptų kokių nors įrodymų ir pan.
Tai, kad asmuo anksčiau teistas, savaime nereiškia, kad jis darys naujas nusikalstamas veikas, kad jį būtina suimti ir jokios kitos kardomosios priemonės jam netinka. Teistumas nėra savarankiškas suėmimo pagrindas ir šią aplinkybę teismas vertina tik kitų aplinkybių kontekste.
Pažymėtina, kad reiktų įvertinti ir tai, ar ankstesni teistumai galiojantys: neretai žmogus gali būti praeityje teistas daug kartų, bet praėjus įstatyme numatytam terminui teistumas gali būti išnykęs, o asmens gyvenimas kardinaliai pasikeitęs, jo veikla – teisėta ir netgi nešanti naudą visuomenei. Tokio asmens nesuėmus, jam gali būti skiriamos švelnesnės kardomosios priemonės, kurios taip pat visiškai ar iš dalies užtikrina, kad asmuo nedarytų naujų nusikalstamų veikų, pvz., namų areštas, su kuriuo gali būti skiriamas draudimas nesilankyti tam tikrose vietose, nebendrauti su kitais asmenimis.
Užkirsti kelią naujiems nusižengimams gali ir užstatas. Tai gali būti žmogui didelė, reikšminga pinigų suma, kurią jis gali prarasti, jei nesilaikys kardomosios priemonės: tikėtina, kad noras išsaugoti savo pinigus atgraso nuo ketinimų elgtis nesankcionuotai.
Daug emocijų kelianti riaušių byla – sudėtingas procesas. Tikiu, kad pareigūnai ir teisėjai dės visas pastangas, kruopščiai rinks ir analizuos duomenis tam, kad teisingumas būtų atstatytas. Tikiu, kad už savo veiksmus atsakys tie, kurie iš tiesų nusikalto, kad bus apginti nekaltieji ir nukentėjusieji.
Vilniaus miesto apylinkės pirmininkas Marijus Kursevičius.
