• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Po Kovo 11 d. įvykusių skustagalvių eitynių tarp komentatorių kilo diskusija: ar Lietuva nenuolaidžiauja neapykantos grupėms ir vis labiau išryškėjusiam rasizmui? Ar, priešingai, perdėta ir isteriška buvo reakcija tų, kurie teigė, jog mūsų politikai ir viešosios minties grupės vangiai ir menkai reagavo į naują rasizmo, ksenofobijos bei antisemitizmo protrūkį šalyje?

REKLAMA
REKLAMA

Prisipažinsiu, mane tiesiog apstulbino mėginimas teisinti eitynes ir jas komentuoti kaip kone normalų reiškinį, kurį esą reikia viso labo tik techniškai teisingai prižiūrėti. Šis flirtas su neapykanta jau nebėra vien kažkieno jautrumo ar perdėto įtarumo pasekmė, nes juodu ant balto buvo rašoma, jog Vakaruose viskas yra dar blogiau, o čia būta viso labo mažyčių ekscesų, kurie sugadino gražų viešą patriotiško jaunimo jausmų proveržį.

REKLAMA

Tiesą sakant, šis teisinimas iš dalies leidžia suprasti, kodėl Mindaugo Murzos neonaciai nėra pernelyg populiarūs Lietuvoje ir, laimei, dar neįgijo kankinių bei kovotojų už minties ir sąžinės laisvę aureolės, užtarnautos „laisvę cenzūruojančioje ir smaugiančioje“ sistemoje. Neonaciai ir apskritai neapykantos grupės pradedamos romantizuoti visuomenėse, kurios bloškia jas į užribį ir nepalieka jokios vietos jų žodynui bei minties sklaidai oficialiajame politiniame gyvenime. O pas mus distancija tarp neonacių ir daugelio oficialiųjų politikų pasaulėžiūros tikrai nėra tokia didelė, kad ją įvardintum kaip prarają. Tad kam romantizuoti neonacius, jei jų idealai anaiptol nėra svetimi politikos avanscenoje esantiems?   

REKLAMA
REKLAMA

Bene įdomiausią dilemą šiuo klausimu pasiūlė „Atgimimo“ redaktorius, puikus polemikas ir Lietuvoje populiaraus internetinio dienoraščio autorius Saulius Stoma. Jo manymu, geriau žodžio ir minties laisvę suteikti net ir piktnaudžiaujantiems ja, bet nenuvažiuoti į priešingą pusę ir nepradėti įvedinėti politinės arba moralinės cenzūros. Perfrazuodamas Stomos minties esmę nusakyčiau taip: turi būti palikta galimybė pažinti neapykantos diskursus bei juos kuriančias grupes tam, kad būtų galima racionaliai jas įveikti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Suprantu Stomos argumentą ir iš dalies sutinku su juo. Bet nesutinku su rasizmo siejimu su primityvumu, nacionalizmą laikant kažkuo, kas visiškai nutolę nuo rasizmo. Viskas čia iš tikrųjų gerokai sudėtingiau. Esama rafinuotos ir užmaskuotos neapykantos, turinčios savo teorinius bei kultūrinius kodus, todėl jos siejimas su primityvumu yra stipriai supaprastintas aiškinimas.

REKLAMA

Už žmonių rūšiavimo gali slypėti deterministinė logika, atmetanti laisvę, lygybę ir apskritai visą modernybės projektą. Rasizmą ir ksenofobiją neretai skatina neapykanta savo pačių oficialiajai kultūrai ir laikotarpiui, kurios saugiausia išraiška yra agresija prieš tuos, kuriems viešoji nuomonė ir visuomenė yra mažiausiai dėmesinga, jautri ir palanki. Neapykanta neretai susiranda saugiausius ir iš oficialiosios politikos, viešosios moralės ir socialinio jautrumo sferos su pačia mažiausia rizika lengviausiai atkovojamus objektus.

REKLAMA

Intelektualesni neonaciai, rasistai ir antisemitai neretai yra akyli žvalgai, apčiuopiantys ir signalizuojantys apie savo visuomenės jautrumo ir nejautros zonas. Jie pajunta, kokios mažumos ir grupės atsiduria niekieno žemėje, gaubiamos tylos ir abejingumo. Būtent jas galima saugiai ir iš esmės nebaudžiamai atakuoti. Politikų ir oficialių asmenų tylėjimas, masinis abejingumas bei negebėjimas mobilizuoti viešąją nuomonę bendrapiliečių orumui apginti neonaciams ir neapykantos grupėms tampa licencija drąsiai ir ryžtingai veikti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kol žydų protestai prieš statybas Šnipiškėse ar jų balsai dėl nuosavybės grąžinimo yra atvirai traktuojami ne kaip žmonių teisė ginti kapines nuo išniekinimo ar savo šeimos prarastą nuosavybę, o kaip antisemitizmą kurstantys veiksniai, tol logiški ir blaiviai mąstantys neonaciai gauna ženklą, kad šūkis „žydai – lauk“ šioje šalyje tikrai nesukels nei moralinio šoko, nei moralinės panikos. Kol galima „Respublikoje“ laisvai publikuoti antisemitinius pamfletus, iliustruotus nacių „Stürmer“ tipo karikatūromis, tol skustagalviai ir neonaciai gali ramiai kvėptelėti – jiems ir jų veiklai niekas negresia.    

REKLAMA

Kol bent simboliškai nenubaustas nė vienas Antrojo pasaulinio karo nacių kolaborantas ir žydų žudikas, bet užtat siekiama baudžiamojon atsakomybėn patraukti garsų Izraelio istoriką, patį tyrinėjantį karo nusikaltimus ir daug metų vadovavusį Holokausto aukų istorijos „Yad Vashem“ muziejui Jeruzalėje, tol šaunūs grynosios lietuvybės gynėjai gauna signalą, kad tarp jų ir teisėsaugos atstovų bei politikų susiklostė kone tobulas slaptas tarpusavio supratimas.

REKLAMA

Todėl neonacių eitynių Kovo 11 d., policijos abejingumo ir šiuos klaikius bei gėdingus faktus teisinančių komentarų priežastys yra gerokai rimtesnės, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ne saujelė primityvų ar savęs dramatiškai ieškančių ir nerandančių jaunų žmonių, o tylus abejingųjų arba pasyviai nekenčiančiųjų solidarumas permeta lieptelį nuo užribio į oficialią politiką ir viešąją erdvę.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Neapykanta anaiptol nėra vien iracionali ir aistringa – priešingai, neretai ji būna šalta, matematiškai tiksli ir negailestinga. Neapykanta juk nėra koks troglodito ar beždžioniško primityvo maurojimas ar putojimasis. Ji yra deformuota socialinė optika, įgalinanti į pasaulį žvelgti tik taip, o ne kitaip. Sykiu ji reiškiasi kaip negatyvi priklausomybė nuo kažko, be ko negali paaiškinti nei savęs paties, nei savo tapatybės, nei savo nuoskaudų ir traumų, nei pykčio ir frustracijos, nei tave supančio pasaulio.

REKLAMA

Kad ir kaip būtų, reikia grįžti prie Stomos iškeltos dilemos – leisti ar drausti neapykantos diskursus, tekstus ir viešus proveržius. Manau, kad vieno ir universalaus atsakymo niekas niekada nepasiūlys. Viskas priklauso nuo istorinės bei politinės patirties ir konteksto. Antisemitizmas Japonijoje, Malaizijoje ar Singapūre yra veikiau kuriozas (neįtikėtina, bet jo ir ten esama, nors jis reiškiasi ne neapykantos, o veikiau prietaro pavidalais). Bet jei leidi žeminti savo bendrapiliečius žydus šalyje, kurioje įvyko Holokaustas, ir ta pačia frazeologija bei argumentacija, kuria naudojo naciai, nužudai juos dar kartą ir išniekini jų atminimą.

REKLAMA

Šalis, kurioje žydų niekas masiškai nežudė ir neskleidė neapykantos jiems ideologijos, pavieniais ir izoliuotais antisemitizmo aktais, nei atmeta, nei patvirtina kitur įvykusius karo ir istorijos nusikaltimus – tai veikiau kriminaliniai, o ne karo ar nusikalstamos ideologijos paskatinti nusikaltimai. Rasizmo motyvuoti nusikaltimai arba juodaodžių įžeidinėjimai Alabamoje, jei jie nesulauktų stiprios politikų ir visuomenės reakcijos, būtų dvigubai baisūs, nes simboliškai pakartotų ir patvirtintų rasistinių nusikaltimų istoriją.

REKLAMA
REKLAMA

Leisti ar drausti neapykantą? Netikiu, kad cenzūra yra atsakas, bet sykiu siūlau nepasiduoti iliuzijai, kad nuo žodžio iki veiksmo egzistuoja didžiulė distancija. Kiekvienos neapykantos grupių eitynės yra žvalgybos veiksmas. Jei jas lydi spengianti tyla, gaunama gera žinia, kad galima veikti. O kada įsijungti valstybei ir teisingumui? Kai ką nors sumuša ir nužudo? Ar pakanka žodinio bendrapiliečių pažeminimo, kad civilizuota valstybė ir visuomenė uždraustų susibūrimus, kurie simboliškai iš pasaulio pašalina jos pačios dalį?

Racionali diskusija ištraukus į dienos šviesą tekstus ir nuomones? Bet juk neapykanta nėra koks disertacijos gynimas ar mokslinės teorijos pateikimas pasauliui, kad viešas diskreditavimas automatiškai nutrauktų jos egzistavimą. Nuo to, kad diskredituosi ir išjuoksi ksenofobus, rasistus ar antisemitus, niekas nepasikeis. Nuo patekimo į jų teritoriją reikia apsaugoti tuos, kurie dar abejoja arba yra ant apsisprendimo ribos.

Ne mokslinė argumentacija ir išsilavinimas mažina neapykantos pagundas, o visuomenės teismas ir žinojimas, kad tai niekinga. Jei racionalumas būtų tapęs priešnuodžiu prieš neapykantą, po Švietimo epochos Europoje būtų nebelikę antisemitizmo ir rasizmo. Deja, XIX amžiuje jie kaip tik ir suvešėjo. Ne prietarai ir tamsumas, juolab ne primityvumas, o principinis atsisakymas vertinti tam tikrus individus ir grupes kaip neatsiejamą savo pačių ir socialinės tikrovės dalį yra tikroji neapykantos priežastis.

REKLAMA

Todėl skustagalvių ir neonacių siūlymas mušti žydus, rusus, homoseksualus ir panašius yra ne kelias į kada nors įmanomą racionalią diskusiją, o aiškinimasis, ar jau gautas leidimas eiti dar toliau ir mušti ar net žudyti juos.

Nuomonės apie visas šias minėtas grupes tikrai turi teisę egzistuoti liberalios demokratijos vertybes išpažįstančioje visuomenėje. Pagaliau žmonės turi teisę nekęsti manęs arba mano kilmės. Bet siūlymas kad ir simboliškai eliminuoti kokią nors grupę ar mažumą – pašalinti, apriboti jos kultūrinę ar tapatybės raišką vien už tai, kad ji egzistuoja, o ne už jos ketinimus imtis agresijos prieš kitaip manančius, yra smurto pradžia.

Jei mano nuomonės ar raiškos egzistavimas reikalauja kito pašalinimo ar apribojimo, aš jau esu nusikaltimo kelyje. Viskas turi teisę egzistuoti liberalioje visuomenėje, kol pripažįsta kito teisę egzistuoti ir nereikalauja to kito apribojimo arba pašalinimo kaip savojo egzistavimo sąlygos.

Todėl siūlau neieškoti moralinės ekvivalencijos tarp neapykantos grupių ir jų nekenčiamų žmonių. Skirkime laisvę nuo savivalės, arba, kaip sakė Immanuelis Kantas, civilizuoto žmogaus laisvę, kuri neįmanoma be vienas kito pripažinimo, nuo barbaro laisvės, kuri skleidžiasi tik smagiai kapojant svetimas galvas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų