Vladimiras Putinas yra labai nesimpatiškas politikas. Jei būčiau Rusijos Federacijos pilietis, nuoširdžiai jo nekęsčiau už nesiliaujantį mano Tėvynės plėšimą ir stekenimą. Kadangi esu Lietuvos Respublikos pilietis, turiu pripažinti, kad mano šaliai jis buvo vienas geriausių realiai įmanomų variantų.
Prisiminkime XX amžiaus pabaigos Boriso Jelcino valdomą Rusiją. Buvo aišku, kad ilgai ši postimperinė anarchija, kurioje klesti korupcija, skursta gyventojai, turtėja banditai bei laikoma pusalkanė, užtat gerai ginkluota kariuomenė, tęstis negali.
Lietuvai palankiausi galėjo būti du scenarijai: Rusija nei iš šio, nei iš to tampa geraširde ir turtinga Kanados tipo demokratija arba vietos feodalai pasidalija teritoriją ir sukuria 20–30 silpnų nepriklausomų valstybių. Šie variantai su realybe buvo sunkiai suderinami (ypač pirmasis). Tikroviškiau atrodė tamsesnės perspektyvos – atkurta bolševikinio tipo diktatūrą, galbūt net su neonacizmo elementais.
Šalyje, kaip ir Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio karo, didelės teritorijos staiga tapo užsieniu, profesionalūs kariškiai jautėsi pralaimėję dėl politikų išdavystės, infliacija sunaikino santaupas, naujai kuriamas kapitalizmas pasirodė ne pačiu gražiausiu pavidalu, todėl socialinė nelygybė išaugo iki kosminio masto – revanšistinėms nuotaikoms terpė buvo ideali.
Kai 1999 metais B. Jelcinas buvo pašalintas iš valdžios ir jį pakeitė V. Putinas, kurį laiką buvo neramu, kad revanšistinis gaivalas ims siautėti. Naujasis vadovas nuolat sielvartavo dėl „didžiosios geopolitinės katastrofos“ – Sovietų Sąjungos žlugimo, ėmė šaltai elgtis su Vakarų valstybėmis, stipriai apkarpė žodžio, susirinkimų ir kitas laisves.
Užtat pasiūlė ekstremalių pramogų – teroristų medžioklę artilerijos ir aviacijos smūgiais per gyvenamuosius kvartalus (šia neįkainojama patirtimi neseniai pasinaudojo Alžyras) bei džihadą su oligarchams ir tokiais paprastais būdais užsitikrino aktyvią ar bent jau pasyvią didžiosios dalies gyventojų paramą.
Po keliolikos metų akivaizdžiai matyti, kad iš V. Putino išsivystė ne Josifas Stalinas ir netgi ne Adolfas Hitleris, o viso labo kažkas panašaus į Egipto prezidentą Hosnį Mubaraką ar Filipinų diktatorių Ferdinando Marcosą.
Priežastis gana paprasta: kurti blogio imperiją daug kainuoja, todėl tai iš principo nesuderinama su legendomis apipinta „naujojo ruso“ prabanga. Reikia rinktis arba viena, arba kita. Bolševikai pasirinko imperiją, todėl turėjo gyventi santykinai asketiškai – konservuoti žirneliai su majonezu buvo laikomi svarbia privilegija. Už sutaupytus pinigus jie skraidė į kosmosą, gamino neįsivaizduojamą skaičių ginklų ir kėlė revoliucijas Trečiajame pasaulyje.
V. Putino režimas formaliai deklaruoja savo tokių tradicijų tęstinumą, tačiau visi tie Dmitrijaus Rogozino tipo „vanagai“ realybėje labiau primena korupcinius žiurkėnus su indėliais Šveicarijos bankuose, vilomis Londone ir Rubliovkoje, auksiniais unitazais, vardiniais žaisliukais ir silikoninėmis pupytėmis. Bet koks geopolitinis kataklizmas sukeltų daug buitinių nepatogumų į komfortą įjunkusiai V. Putino gaujai, tad panašu, kad mes jų bijom labiau, negu jie to nusipelno. Nepaperkamas idėjinis kovotojas degančiu žvilgsniu Rusijos soste būtų kur kas pavojingesnis.
