Antausis Juozo Miltinio vardu besididžiuojančiam seniausiam Panevėžio dramos teatrui. Kultūros ministerija pirmą kartą nepatvirtino jo metų repertuaro. Ar vis dar valstybinio statusą tebeturintis J. Miltinio dramos teatras virsta vieta, kurioje už mokesčių mokėtojų pinigus statomi akivaizdžiai į komercinę sėkmę orientuoti, neambicingi spektakliai, domėjosi Inga Kontrimavičiūtė.
Repertuarą atmetė
J. Miltinio dramos teatro vadovui Romualdui Vikšraičiui bylinėjimasis su neteisėtai iš darbo atleistu aktoriumi Rimantu Teresu, matyt, pareikalavo per daug laiko ir jėgų, nes teatro sudarytą šių metų repertuarą atmetė Kultūros ministerija.
Keturiolika metų seniausiam Panevėžio teatrui vadovavęs R. Teresas tokį ministerijos sprendimą vadina beprecedenčiu, o aktoriai gūžčioja pečiais – R. Vikšraitis panoro į sceną išleisti Rimo Morkūno režisuotą prancūzų dramaturgo Žano Luko Lagarso pjesę „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“. Nors pats direktorius šį naujai pastatytą spektaklį 2011-ųjų pabaigoje buvo uždraudęs rodyti, o dėl sovietmetį primenančios cenzūros kilusį skandalą mėgino nuslėpti nuo visuomenės.
Pareikalavo kokybės
Praėjusių metų pabaiga R. Vikšraičiui buvo nesėkminga. Be to, kad aktorius R. Teresas atsikratė pravaikštininko etiketės – Apylinkės teismas pripažino, jog jis R. Vikšraičio buvo neteisėtai atleistas iš darbo, Kultūros ministerija davė suprasti, kad šių metų J. Miltinio teatro repertuaras – pernelyg pigus valstybinio statusą vis dar turinčio teatro scenai.
Pasak kultūros ministro patarėjos Dalios Vencevičienės, atsižvelgdama į Teatrų ir koncertinių įstaigų tarybos ekspertų išvadas, ministerija prašo koreguoti 2013 metų teatro kūrybinės veiklos programą taip, kad „ji pristatytų ne tik populiariojo pramoginio žanro scenos kūrinius, bet, pirmiausia, atliktų valstybės teatrui keliamus tikslus“.
D. Vencevičienės teigimu, ministerija prašys artimiausiu metu pateikti pakoreguotą repertuarą ir „užtikrinti kokybišką teatro meninę veiklą“.
Pasak ministro patarėjos, tokio turinio raštas artimiausiu metu turi pasiekti J. Miltinio teatro vadovybę. Nors ministerija mandagiai pripažino, kad R. Vikšraitis seniausią, bet jau veikiau tik iš tradicijos ir pagarbos legendiniu dar pavadinamą J.Miltinio dramos teatrą nuvairavo į popsą, įstaigos finansavimas nenukentės.
„Ekspertai vertino vadovo veiklą, darbo sutartys su darbuotojais nenutraukiamos, jiems bus mokami atlyginimai, bus pervedamos „Sodros“ įmokos, atsiskaitoma už pastatą ir taip toliau. Tad finansavimas nesikeičia“, – teigė D. Vencevičienė.
Uždirba pripažintųjų honorarams
Ministro patarėjos teigimu, paprašyti biudžetinių teatrų ir koncertinių įstaigų metų repertuaro yra normali procedūra ir ministerija visada atsižvelgia į ekspertų rekomendacijas.
Tačiau J. Miltinio dramos teatro direktoriui R. Vikšraičiui toks dėmesys jo ir meno vadovo Dainiaus Kazlausko parengtam repertuarui pasirodė įtartinas.
„Kažkas Kultūros ministerijoje inicijavo J. Miltinio dramos teatro repertuaro svarstymą. Kilo tarsi abejonė, ar repertuaras nėra „per lengvas“. Kol kas oficialaus rašto iš ministerijos teatras negavo. Taigi galima teigti, kad vyksta repertuaro derinimas“, – mano R. Vikšraitis.
Prieš repertuarą teikiant Kultūros ministerijai jį įvertino paties teatro meno taryba, vadovaujama Dainiaus Kazlausko.
Šių metų kūrybinės veiklos vizija suabejojo tik vienas iš aštuonių tarybos narių – balsuojant susilaikęs aktorius Vytautas Kupšys.
„Nutarta pastatyti keletą smagių, žiūrovų lankomų spektaklių, kad teatras taptų finansiškai pajėgesnis samdyti „Didžiuosius, Pripažintus Režisierius“, – meno tarybos apsisprendimą aiškino teatro atstovė spaudai Gertrūda Rinkūnienė.
Džiaugiasi anšlagais
Atstovės spaudai nuomone, R. Vikšraičio vadovaujamas teatras išgyvena pakilimą, o paskutinės premjeros – „Kulkos virš Brodvėjaus“, „Anė iš Žaliastogių“, „Laisvi drugeliai“ – tapo anšlaginiais spektakliais.
„Ateina jaunas žiūrovas, grįžta senieji teatro gerbėjai. Atsiliepimai geri. Plečiasi žiūrovų geografija. Atvykstama iš Kupiškio, Rokiškio, Biržų, Pasvalio, Anykščių, net Utenos ir Vilniaus. Naujųjų metų išvakarėse po „Kulkų virš Brodvėjaus“ žiūrovai ilgai nesiskirstė, kalbėjo gerus žodžius teatro darbuotojams: „Kurkit, statykit spektaklius, mes jus palaikom, atvažiuosim, žiūrėsim“, – tvirtino G. Rinkūnienė.
Anot jos, vis daugiau teatro darbuotojų ir miesto bendruomenės reiškia palaikymą dabartinei teatro veiklos krypčiai.
„Atrodo, yra dėl ko džiaugtis. Ar ne? Bet kažkam dėl to neramu. Tai normaliam žmogui sunkiai suvokiami dalykai“, – mano G. Rinkūnienė.
Nusilenkė išvarytajam
Aktorius Vytautas Kupšys nesistebi, kad Kultūros ministerija J. Miltinio teatro šiųmečio repertuaro nepatvirtino ir paprašė „užtikrinti kokybišką teatro meninę veiklą“. Anot jo, teatras akivaizdžiai suka į pigų populiarumą. Valstybės išlaikomas dramos teatras virsta vieta, kurioje už mokesčių mokėtojų pinigus statomi akivaizdžiai į komercinę sėkmę orientuoti spektakliai.
„Meno tarybos posėdyje reikėjo man balsuoti prieš, bet susilaikiau tik todėl, kad nekaitinčiau atmosferos. Norėta statyti miuziklą, vaikišką spektaklį, komedijėlę, apie rimtus pastatymus nė kalbos nebuvo“, – teigė V. Kupšys.
Anot jo, nieko geriau nežada ir šiuo metu koreguojamas repertuaras. Iš jo esą išbrauktas miuziklas, vaikiškas spektaklis ir įtraukti seni pastatymai. Pasak V. Kupšio, šių metų repertuare numatomos tik dvi premjeros. Žiūrovams planuojama parodyti ir 2011-aisiais skandalingai iš J. Miltinio teatro išvaryto režisieriaus R. Morkūno spektaklį pagal Žano Luko Lagarso pjesę „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“. Keletą mėnesių kurto, mokesčių mokėtojams 13,16 tūkst. Lt kainavusio premjerinio spektaklio tąkart žiūrovai taip ir neišvydo. Mat teatro nomenklatūrai – R. Vikšraičiui ir jo prisikviestam tuomečiam meno vadovui Rolandui Atkočiūnui – spektaklis pasirodė pernelyg primityvus J. Miltinio teatro scenai.
Kai menininkas pareikalavo atlygio už darbą, jam R.Vikšraitis iškėlė sąlygą – gaus pinigus, jei tylės ir neviešins šio įvykio. Vis dėlto pinigai buvo sumokėti, o šokiruotas režisierius išvažiavo iš Panevėžio.
Sukasi iš bėdos
Kas pasikeitė, kad dabar R. Vikšraitis nebeįžvelgia spektaklyje primityvo ir nusilenkęs kviečia sugrįžti R. Morkūną?
„Tai yra direktoriaus desperacija. Atrodo, kad R. Vikšraitis gelbėjasi kaip tik išmano, nes neturi jokių naujų pastatymų“, – mano V. Kupšys.
Teatro atstovė spaudai tvirtina, esą tąkart spektaklį meno taryba „tik pristabdė, bet nenumarino“, nes jam trūko „subrandinimo“.
Lyg sovietiniais laikais po cenzūros padu atsidūręs režisierius, aktorius, dokumentinio kino kūrėjas bei Vilniaus dailės akademijos docentas Rimas Morkūnas irgi gūžčioja pečiais ir panevėžiečius vadina keistuoliais.
Jis pamena, kad tuometėje meno taryboje iš keturių narių prieš jo spektaklį kategoriškai stojo du – R. Atkočiūnas ir dabar nuomonę pakeitęs R. Vikšraitis.
Apsivalgė grybų
R. Morkūnas pasakoja prieš porą mėnesių sulaukęs kvietimo į J. Miltinio teatrą. „Galima plėšytis marškinius ant krūtinės ir sakyti, kad mano darbas geras. Galima būti išdidžiu. Bet aš toks nesu. Taip ir liko neaišku, kas čia buvo atsitikę. Gal jie grybų buvo apsivalgę?“ – sako R. Morkūnas. Jis teigia kol kas neišgirdęs iš teatro atstovų pageidavimų pjesėje ką nors koreguoti.
R. Morkūnas abejoja, ar jį cenzūravęs teatras pats gali pasigirti itin stipriais pastatymais. Anot jo, R. Atkočiūno „Hanana, kelkis ir eik“ irgi tėra „ stilistiškai 1973-iųjų rusiškas darbas“.
Režisierius pamena, kad jau pats šios pjesės atsiradimas jo rankose buvęs keistas. Pakviestas statyti spektaklį į J. Miltinio teatrą jis atsivežęs dvi pjeses. Nė viena teatro vadovams netiko. R. Vikšraitis pasiūlė „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“.
„Pjesėje nėra dialogų, penki didžiuliai monologai, nėra dramos, konfliktinės situacijos. Bet sutikau ją statyti. O kai pastačiau, pasakė, kad spektaklis neturės komercinės sėkmės. Man pirmas toks kartas“, – pasakojo R. Morkūnas.
Režisierius teigia su teatro vadovu rankomis dar nesukirtę. Nors su režisieriumi teatras už darbą atsiskaitęs, bet vėl iš Vilniaus važinėti į Panevėžį be atlygio R. Morkūnas neketina.
„Aš neprašau honoraro, baisiai didelių pinigų. Tegul man moka algą. Vis dėlto kelionė man irgi kainuoja“, – teigia režisierius.
Pilnos salės – dar ne įvertinimas
Tai, kaip formuojamas šiųmetis teatro repertuaras, buvusiam jo vadovui R. Teresui atrodo keistokai. Jo repertuaro Kultūros ministerija niekada nebuvo nurodžiusi koreguoti. R. Tereso nuomone, jo įpėdinis veltui giriasi atgaivinęs J. Miltinio teatrą.
„Repertuaras skurdus – sukasi ir sukasi 3–4 spektakliai. Jei pilnos salės, labai džiugu. Matyt, Panevėžyje nebėra kur daugiau eiti, o žmonės išlipo iš krizės“, – mano R. Teresas.
Vasario pabaigoje J. Miltinio teatras planuoja parodyti atnaujintą Gruzijos režisieriaus Vasilio Čigogidzės spektaklį „Sveiki, žmonės“. Jame R. Teresas atliko pagrindinį vaidmenį. Ar šių aktorių vėl žiūrovai išvys scenoje, dar nežinia. Nors Apylinkės teismas pripažino, kad R. Vikšraitis neteisėtai atleido R. Teresą iš pareigų ir jį sugrąžino į darbą, pastarojo teatre nematyti. Mat Apylinkės teismo sprendimą aukštesnės instancijos teismui apskundė abi pusės.
Kol vadovas užimtas bylinėjimusi su aktoriumi ir vis dar bando kultūros įstaigoje įvesti naujas savas taisykles, gilios minties teatre ieškantys žiūrovai svarsto, ar kartais nebuvo teisus buvęs kultūros ministras Arūnas Gelūnas, Savivaldybei pasiūlęs į savo glėbį pasiimti J. Miltinio teatrą.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
