Premjeras, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) lyderis norėjo, kad rinkimus laimėtų ne Barackas Obama. Ką darysi, kad nutiko kitaip. Svarbu nemojuoti kumščiais pasibaigus muštynėms.
„Širdyje buvau už Mittą Romney, bet pykti negalime“, – tautai ir pasauliui teigė premjeras Andrius Kubilius. Labai smagu, kad kadencijos pabaigoje ministras pirmininkas atvėrė širdį. Anksčiau buvo labiau linkęs siųsti velniop visus, kurie aiškino, kad ne visi jo sprendimai širdingai suprantami tautos.
Amerikos rinkimuose nepritrūko dramatizmo, reitingai nerodė, kuris galingas, o kuris ne. Būta ir keistokų siūlymų aiškintis, kas geriau: juodaodis ar mormonas. Nenorintiems rinktis pagal lytį, rasę ar anatomiją buvo nelengva. Reikėjo atsirinkti tikresnį politinio spektaklio scenarijaus personažą. Kur palinko A. Kubiliaus širdis – į religiją, rasę ar orientaciją, tebūnie jo personalinė paslaptis. Ne visi ir Amerikoje gali tai tiksliai paaiškinti.
Šalies viduje irgi vyko rinkimai. Kaip ir buvo prognozuota, kaip rodė apklausos ir visokie „exit pollai“, konservatoriai nebuvo sutriuškinti, bet pralaimėjo. Opozicija laimėjo prieš valdančiąją koaliciją be dramatiškų „triukšmo lygio“ paklaidų.
Tauta nepuolė į gatves protestuoti rėkdama, kad balsavo kitaip, o kažkokie niekšai apgavo. Protestais prapliupo ne „eilinį kartą suklydusi“ nacija, o prezidentė Dalia Grybauskaitė ir tam tikra interneto socialiniuose tinkluose besireiškianti kompanija, kuri agituoja save pačią ir įsikalba gana keistų dalykų. Esą jei ne Jonas Pinskus ir ne kaliniai, būtų laimėję tie, ką ant pjedestalo nori matyti prezidentė. Širdžiai neįsakysi. Meilė akla. Politinė taip pat. Ji leidžia manyti, kad tave vis tiek myli, nors spjovė į veidą ir pasiūlė nelįsti į akis. Psichologiškai norisi tikėtis, kad yra ne taip, kad ne taip supratai. Suprantama. Tad ir virtualūs susirinkimai į anoniminius politinių alkoholikų klubus – nieko bloga. Vis geriau nei su šakėmis tiesą įrodinėti.
M. Romney pasveikino B. Obamą, ir rinkimai baigėsi, nors rezultatų santykis tikrai nebuvo toks įspūdingas kaip mūsų pozicijos ir opozicijos atveju. Ar kas nors kam nors davė dolerį už balsą, mes tikriausiai nesužinosime. Ne todėl, kad to negalėjo būti, o todėl, kad tai, kaip visi puikiai supranta, nėra labai svarbu. Maža to, JAV galima agituoti (o siaube?) ir dieną prieš rinkimus, ir rinkimų dieną.
Ten galima laidyti oro balionus, dalyti šalikus, rinktis į palaikymo mitingus. Roko ar popso žvaigždės gali dainuoti ar šokti, fakyrai pūsti ugnį, o dresuotojai turi teisę mokyti beždžiones agituoti už tuos, kas jiems patinka.
Ką ten kalbėti – pasitaiko, kad net Lietuvos premjero širdis suvirpa – jis ima norėti vieno ar kito pergalės. Gera šalis ta Amerika – kad ir ką sakysi. Iš ten yra atėjęs iki Marijos žemės vienas gestas, kurio niekaip negali suvokti mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė ir kiti asmenys, manantys, kad tauta šiek tiek kvaila. Gesto esmė – balsuojant dėl atominės energetikos – paprasta. Pasiūlyta užlenkti visus delno pirštus ir palikti tik vieną. Įdomu, ar netikėjimą, kad tokį projektą valdžia įgyvendintų padoriai, irgi nupirko per kelis tūkstančius nuteistųjų?
