Labai įmanoma, kad panevėžietės papuošalų kūrėjos Dainoros Laučenkovienės vardas bus minimas greta pasaulio mados namų dizainerių. Menininkės planai vakarų Londone atidaryti savo darbų butiką – visai ne utopiniai.
Vizija – butikas Londone
Panevėžietės Dainoros Laučenkovienės papuošalais galima grožėtis, žavėtis, netgi dievinti arba vadinti įžūliais, chaotiškais, bet nepastebėti jų neįmanoma.
Papuošalų kūrėja be gailesčio griauna medžiagų apdorojimo, faktūrų, spalvų derinimo rašytas ir nerašytas taisykles. Deimantai, auksas, sidabras, bronza, gintaras, stiklas ir oda, kailis, medis ir akmenys, kokoso kevalas, juvelyrinė vielutė, Adrijos jūros pakrantėje surinktos fosilijos, nėriniai – tarsi žaidžiant neįprastai sujungtų medžiagų rezultatas neretai pranoksta ir pačios kūrėjos lūkesčius.
D. Laučenkovienė jau nebesistebi net margojo Londono gatvėse sustabdyta į jos papuošalus įsižiūrėjusių praeivių.
Dainora kuklinasi: ji – ne garsaus ženklo mados namų atstovė, o tik tautodailininkė iš mažos šalies mažo Panevėžio miestelio. Tačiau labai įmanoma, kad netrukus ir jos vardą kartos originalumą vertinantys klientai. Moteris viliasi vakarų Londone atidaryti savo papuošalų butiką.
„Jokiu būdu tai ne verslas. Kad taip būtų, apyvarta turėtų siekti bent jau pusę milijono. Butikas tėra mudviejų su dukterimi žaislas. Vienam kūrėjui nerealu padaryti didelį verslą, aš gi ne Šanelė, kad mano vieną papuošalą vien dėl vardo nupirktų už kosminę kainą“, – svarsto megapolyje į grožio rinką kelią besiskinanti panevėžietė.
Megapolis pakerėjo
Dainora sako nesanti fabrikas – kurdama negali savęs prievartauti. Jos rankose papuošalai gimsta, kai nusileidžia mūzos ir įkvėpimo pagauta kūrėja per visą naktį nesudeda bluosto – šlifuoja, minko, lipdo, derina, veria būsimąjį papuošalą. O būna, ateina štilis. Kartais ir visą mėnesį.
Matydama, kad pristatymuose Lietuvoje mamos rankų darbo papuošalai, tiesa, ne pigiai kainuojantys, greitai išgraibstomi, dukra sumanė paieškoti platesnės ir rentabilesnės rinkos. Merginos idėja pasirodė visai ne utopinė.
D. Laučenkovienė svarsto, kad su Jungtinės Karalystės sostine ją sieja savotiškas ryšys. Pagal gyventojų skaičių didžiausias Europos Sąjungos miestas dėl savo atstumų ir gyvenimo tempo ne vieną emigrantą lietuvį privertė sukti namo, o Dainorą, priešingai, traukte traukia. Bent po keletą kartų per metus į jį nuvažiuojanti moteris pastebi, kad nejučiomis jos viešnagės darosi vis ilgesnės.
„Mes su dukra Londoną įsimylėjusios“, – išvadą daro D. Laučenkovienė.
Jos atžala nuo birželio gyvena Lisabonoje, tačiau, anot Dainoros, mergina jau apsisprendė, kad pasibaigus gyvenimo draugo darbo kontraktui sugrįš ne į Lietuvą, o vakarinį Londono rajoną, kur praleido penkerius metus.
„Londone yra visko. Suprantu, kad dirbantiems fabrikuose, statybose sunkų fizinį arba monotonišką darbą emigrantams šis miestas gali atrodyti atstumiantis. Jei žmogaus tikslas tik užsidirbti, jis nemato giliau“, – svarsto D. Laučenkovienė.
Vakarų Londonas, kur moteris jau nusižiūrėjo keletą vietų savo butikui, jai labai panašus į menišką Vilniaus Užupį.
„Ten pamatysi visko. Labai bohemiška liaudis. Mačiau daugybę miestų ir sostinių, bet būtent ta vieta mane priima ir aš ją. Ir čia sutinku nemažai lietuvių, tai nėra emigrantai, atvažiavę užsidirbti pinigų“, – svajonę įsikurti savo meilės mieste puoselėja Dainora.
Svajonė kainuos solidžiai
Papuošalų kūrėja apskaičiavo, kad verslo, nors ir mažyčio, pradžia megapolyje jai atsieis solidžiai.
„Jei nepasiseks, būsiu praradusi nemažus pinigus. Vien už tai, kad pradėsiu verslą, turėsiu sumokėti vienkartinį ir gana nemenką mokestį, priklausomai nuo vietos, siekiantį dešimtis tūkstančių svarų. Bet nepaisant to, Londone vis tiek lengviau nei Lietuvoje“, – įsitikinusi D. Laučenkovienė.
Įsikūrus daugiausia išlaidų pareikalaus patalpų nuoma.
Vien už nedidelio dviejų kambarių buto nuomą dukra per mėnesį paklodavo 1200 svarų, tai yra apie 6000 Lt. Dainorai pastogės butikui nuoma atsieis gerokai brangiau.
Tačiau D. Laučenkovienė mato, kad net ir pasaulinės krizės metais Vakarų Londonas nenuskurdo, o ne vienas mažas butikas netgi persikėlė į didesnes patalpas.
Dainora tiki irgi nepražūsianti. Juolab kad visuomenei lietuvės darbai jau buvo pristatyti viename didžiausių prekybos centrų.
„Negalėjau patikėti tokia sėkme, vadybininkų vis klausiau, kodėl mane pasikvietė. Jiems tiesiog buvo gražu“, – įvertinimu džiaugiasi D. Laučenkovienė.
Moteris sako ir iš grožio salonų tinklo Miunchene sulaukusi pasiūlymo eksponuoti papuošalus, tačiau perspektyva Vokietijoje jos pernelyg nesužavėjo.
Gatvėje lengvai nepraeina
D. Laučenkovienės kelias į Londono rinką prasidėjo tarsi pasakoje. Savo darbo papuošalais pasidabinusi tautodailininkė atkreipė praeivių dėmesį. Toks prie visko įpratusių ir, rodos, stebėtis nebemokančių anglų dėmesys tąkart moterį nustebino. Bet vėliau ji ne kartą vėl buvo stabdoma praeivių, nusiteikusių iškamantinėti, kur moteris perka originalius aksesuarus. D. Laučenkovienė suvokė iš to galinti ir užsidirbti – apsirūpino vizitinėmis kortelėmis.
Tačiau anglai, anot Dainoros, pageidauja pirkti parduotuvėje – jiems svarbu, kad pardavėjas sąžiningai mokėtų valstybei mokesčius. Prekybininkai ir dabar prašo jos darbų. Lietuvės kurti papuošalai Londone įkainojami nuo keliasdešimties iki net kelių šimtų svarų.
„Kaina – labai reliatyvi sąvoka. Kaip gali įvertinti idėją? Kartais darbas gali būti sukurtas per valandą ir brangus, o kartais gali prie papuošalo dirbti ilgai, savikaina jo didelė, o kažkas vis tiek ne taip. Esmė ne medžiagos ir ne sugaištas laikas, o idėja“, – įsitikinusi D. Laučenkovienė.
Jos papuošalais pasidabinusi ne viena dama ir Lietuvoje. Dainoros papuošalus vertina ir vyrai, drąsūs ir originalūs. Panevėžietei gera televizoriaus ekrane išvysti ir Lietuvos įžymybes, dėvinčias jos kurtus vėrinius, auskarus, žiedus.
„Keletas žinomų moterų yra prisipažinusios esančios priklausomos nuo mano papuošalų“, – juokiasi Dainora.
Vis dėlto kūrėja supranta, kad čia jos verslas niekada nebus toks pelningas, kaip Londone.
Molį paverčia metalu
D. Laučenkovienė seniai įžvelgusi, kad ateis laikas, kai pasaulis suvoks patekęs į besaikio vartojimo spąstus ir pradės vertinti ne naują, o perdirbtą seną.
Dainora juokiasi kurti pradėjusi vaikystėje, kai pirmaisiais jos virbalais buvo pieštukai. Sovietmečiu, kai moterims tekdavo arba pačioms per galvas verstis kuriant garderobą ir aksesuarus, arba vilkėti tokią pat kuklią suknelę, kaip kaimynė iš gretimo buto ir bendradarbė, originalumo ieškojusi Dainora ėmėsi megzti, persiūti.
Vėliau sekė odinių papuošalų laikotarpis. Kol moteris ryžosi išbandyti ir kur kas įnoringesnes medžiagas.
Dabar jos mėgstamiausioji – metalo molis: kūrėjos rankoms pasiduodantis tarsi molis, bet kainuojantis daugiau nei taurusis metalas.
Gramas sidabro kainuoja kelis litus, o metalo molio 50 gramų – 500 litų. Metalo molis lengvai minkomas, iš jo įmanoma išgauti kokią tik nori formą, o išdegęs krosnyje lieka metalas be priemaišų.
Tiesa, krosnies tautodailininkė ir neturi. Ji džiaugiasi turinti gerą draugą, dosniai užleidžiantį savo krosnį jos namuose ant sofutės nulipdytiems papuošalams.
Ir Lisabona – provincija
Dainora svarsto esanti kaip tas batsiuvys be batų. Atsitinka netgi taip, kad papuošalų kūrėja neturi kuo pasipuošti. Tereikia D. Laučenkovienei surengti savo darbų parodą ar pristatyti juos socialiniuose tinkluose ir originalių aksesuarų nebelieka. Iki kito karto, kol įkvėpimo pagauta moteris sukuria naujų.
„Turbūt numirčiau, jei tektų eiti į darbą ir sėdėti aštuonias valandas. Suvaržymai mane žudo“, – pripažįsta menininkė.
Menininkės nuomone, jos papuošalus pamėgusios drąsios moterys. Mat užsimovus Dainoros sukurtą žiedą, įsisegus auskarus ar kaklą pasidabinus rankų darbo vienetiniu vėriniu neįmanoma likti nepastebėtai.
„Dažnai manęs klausia, o prie ko derinti papuošalą. Prie nieko!“ – pataria kūrėja.
Per daugelį metų tautodailininkė pripažįsta įgijusi ir profesinę ligą – nejučiomis nužvelgia ir įvertina sutiktųjų papuošalus. Ji pastebėjo, kad lietuvės iš prigimties skoningos.
„Lietuvės – drąsios ir norinčios išsiskirti moterys. Joms neužtenka masinės produkcijos parduotuvėse. Todėl mūsiškes nesunku atskirti nuo vakariečių, dažnai nekreipiančių dėmesio į išvaizdą. Vokietijoje, Šveicarijoje užtenka pasidažyti blakstienas, kad nustebtų: ar tavo gimtadienis, kad taip pasipuošei? Ne viena pažįstama, išvykusi į Vokietiją gyventi, bijo puoštis, kad neišsiskirtų. Gal vakariečiai išvaizdai tokie abejingi todėl, kad nepatyrė sovietinio vienodumo?“ – įvertino D. Laučenkovienė.
Anot jos, taip jaučiasi ir jos dukra Lisabonoje. Mergina net juokauja, kad Portugalijos sostinė – gryniausia provincija, nes į originaliai atrodantį žmogų visai nemandagiai įsispoksoma.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
